Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Virvę dėl viso pikto jau buvo pasiėmę, ir jos galą, pririšę akmenį, permetė Gorochovui. Jis patraukė ilgesnį virvės galą ir sulenkęs perpus ėmė leisti krovinį ant plyšio dugno. Kai krovinys atsidūrė apačioj, jis paleido vieną galą, o už kito traukė, ir virvė kilo aukštyn, o krovinys liko. Taip jis nuleido kuprinę, apklotą ir pagaliau Margį, pernėręs virvę per antkaklį. Šuo, pakabintas už kaklo, duso ir kabarojosi ore, bet nusileido taip greitai, kad uždusti nesuspėjo. Dabar jau reikėjo nusileisti pačiam. Netoli krašto gulėjo bazalto luitas, tvirtai įsirėžęs į ledą. Jakutas apjuosė jį virve ir nusileido gilyn ledo siena, apačioj paleido vieną galą, patraukė kitą, ir virvė nukrito po kojų.

Pakilti nebuvo sunku, nes viršuj stovėjo dviese, jie užtraukė jakutą, šunį ir daiktus — pirmąjį sunkiai, nes jis gerokai svėrė. Stryktelėjęs ant uolos, iššokęs viršun, jis puolė glėbesčiuoti draugus:

— Garbė dievui, prisikasiau! O aš jau galvojau, kad čia nieko nerasiu!

Iš tikrųjų, jeigu Gorochovas būtų išplaukęs iš miško bent keliom minutėm vėliau, draugų nebūtų pamatęs. Abi likusios nartos jau stovėjo pietiniame keteros nuolydyje, kur Nikiforovas baigė tvarkyti kinkinius. Goriunovas su Ordinu kaip tik tuomet sugrįžo ant keteros, kad paskutinį kartą pažvelgtų į Sanikovo Žemę, kurioje tiek savaičių gyveno ir dirbo ir kuri jų akyse žuvo po vandens ir lavos srautais kartu su dvikojais ir keturkojais gyventojais. Jiems pasisekė surinkti daug vertingų dalykų, bet jų darbo rezultatai netikėtai pražuvo kartu su vienu ekspedicijos nariu pačiomis paskutinėmis valandomis, o kitas draugas savo noru pasiliko duburyje ir, tuo jie nė kiek neabejojo, taip pat žuvo.

Žemai nusileidusios saulės spinduliai tarp juodų duburio sienų sidabravo milžiniško ežero vandenį, iš kurio kyšojo salos ir tamsaus miško juostos, o šiaurėje, už judančios garų ir dūmų sienos, vyko paskutinis Sanikovo Žemės ir onkilonų genties dramos aktas. Ordinas įamžino šitą liūdną paveikslą paskutinėje išlikusioje fotografijos plokštelėje — vos atrastą mokslui ir jau žūvantį pasaulėlį su paskutiniais mamutais, raganosiais ir pirmykščiais žmonėmis. Padaręs nuotrauką, jis nuėjo sudėti aparato, o Goriunovas dar pasiliko minutėlei ir pamatė iš miško išplaukiančią Gorochovo tošinukę.

Kad ne šitas laimingas atsitiktinumas, jakutas negreit būtų pasivijęs draugus.

Keldamasis į viršų, Gorochovas pamatė žiojėjantį įtrūkį, išgirdo apie Kostiakovo žūtį ir suprato, kaip laimingai jis pats išsisuko.

— Matyt, aš gimiau su marškinėliais, Matvejau Ivanovičiau, — pasakė jis, stovėdamas ant keteros. — Kiek sykių per tas dvi paras aš buvau per plauką nuo mirties, ir štai, gyvas ir sveikas, o vargšelė Raku, dėl kurios aš, beje, ir pasilikau, nuskendo per mane. Amžiną atilsį jai ir Pavlui Nikolajevičiui!

Jis nusiėmė kepurę ir triskart nusilenkė Sanikovo Žemės pusėn, kuri tapo tiekos žmonių kapu.

Tądien keliautojai nuvažiavo visai netoli ir apsistojo pietinio žemės nuolydžio papėdėje. Paėjėję ledu atviros jūros pusėn, įsitikino, kad tas dar pernelyg silpnas ir jį gali įlaužti pirma audra. Reikėjo keliauti į rytus ir ieškoti patikimesnės vietos.

PER LEDYNUS IR JŪRAS

Visą savaitę keliautojai judėjo į rytus, ieškodami patikimos vietos persikelti; bet visur ledas buvo netvirtas, nors vasara jau baigėsi, ir šiltos dienos kaitaliojosi su šaltomis, pastarosios dar nepajėgė ne tik stipriai sukaustyti jūros, bet ir sutvirtinti senų aptirpdytų ledo laukų. Reikės laukti žiemos, o tai įmanoma tik Beneto saloje, kur yra Tolio pastatyta trobelė ir kur pakrantėje galima pasirinkti skendulių kurui, taip pat papildyti maisto atsargas medžiojant lokius ir šiaurinius elnius. Laimė, ledas tarp Sanikovo Žemės ir šitos salos tą vasarą nebuvo sulaužytas, ir keliautojai, padarę nedidelį lankstą šiaurėn, dešimtą dieną pasiekė salą. Buvo pats laikas: jau baigėsi iš Nikiforovo atsargų paimta jukola šunims, tris paras vertėsi be malkų.

Nejauki, uolėta, beveik negyva Beneto sala po linksmos Sanikovo Žemės slėgė keliautojus. Bet jie džiaugėsi ankšta Tolio trobele, stovinčia rytinėje pakrantėje, nedidelės lygumos pradžioje, — ten buvo ir gėlo vandens upeliukas, iš ten galėjo užlipti ant plokščios aukštumos, užimančios visą salą. Skendulių rąstų buvo sočiai, bet medžioklė nesisekė: elnių čia nesama, o lokių nepasitaikė. Užmušinėjo šunis, kad iššertų kitus; po to, kai prarado vieną nartą, liko laisvas kinkinys, kurį ir sušėrė.

Šitaip išgyveno dešimtį dienų, bet padėtis nesikeitė. Laikėsi vasara, nors jau buvo rugsėjo pradžia, o ledas vis tirpo ir lūžinėjo. Baigėsi ir maistas.

Visas ketvertas, palikęs Anuir saugoti trobelę ir šunis, kasdien eidavo medžioklėn. Skersai išilgai išvaikščiojo salą — jos ilgis šešiolika kilometrų ir aštuoni pločio rytinėje, plačiausioje, dalyje, — bet teparsinešdavo retkarčiais kokį varną ar kirą.

— Štai ką, draugai, — tarė sykį Goriunovas, — ilgiau laukti negalima; iki jūra užšals, mes liksime be šunų, o tada jų ir prireiks. Jau kelias dienas barometro rodyklė nenukrinta, jūra rami, ir audros nėra ko tikėtis. Daiktų, išskyrus šiltus drabužius ir šautuvus, labai mažai, šunų irgi liko tik pusė; jeigu jų dar sumažintume, pasiliktume penkis šešis pačius geriausius, tai mes visi sutilptume į baidarę. Kai toks oras, per dieną dvi ir nuplauksime iki Kotelno. Ten yra maisto atsargų visiems. Saloje galėsime pralaukti žiemą, jeigu orai nepasikeistų; jeigu pasikeis — plauksime toliau palei Kotelno pakrantę žemyno link.

Apsvarstę šitą planą, nusprendė, kad jis visai tinka. Dienos dabar ilgos — daugiau nei dvylika valandų; ir keičiantis irkluotojams, septyniasdešimt mylių jūra iki Aukštojo kyšulio, kuris iš Naujojo Sibiro salyno yra arčiausiai Beneto salos, galima nuplaukti per dieną, blogiausiu atveju — dvi. Nakvoti galės viename iš ledlaukių, kurių daug plaukioja jūroje. Žinoma, staiga kilęs štormas gali paskandinti baidarę, bet šitai grėstų ir vėliau, kai keltųsi per vos užšalusią jūrą, tik tas skirtumas, kad spalį diena trunka valandą ar dvi, o audros, laužančios ledus, siaučia gerokai dažniau.

Taigi buvo nuspręsta, kad jeigu iki vakaro barometras nenukris, reikės užmušti nereikalingus šunis, likusius prišerti iki apsirijimo, ir auštant traukti kelionėn, visus nereikalingus daiktus paliks troboje. Todėl labai atidžiai peržiūrėjo krovinį.

Į vakarą barometras dar pakilo, ir keli šunys, ištikimai ir nuolankiai tarnavę, buvo paaukoti skaudama širdimi. Kurmis, Baltukas ir Margis, be abejo, liko gyvi. Vos prašvitus keliautojai apleido svetingą trobelę, apie porą kilometrų tempė per ledą baidarę iki atviros jūros ir, saulei tekant, išplaukė tiesiai į pietus. Baidarė buvo sunkiai pakrauta, todėl plaukė ne taip greitai kaip tikėjosi, ir iki saulėlydžio nuplaukė truputėlį daugiau nei pusę kelio. Jūros viduryje dažniau pasimaišydavo plaukiojantys ledkalniai, ir naktį plaukti buvo pavojinga. Prisišvartavo prie ledlaukio ir ant jo įsitaisė nakvynės. Saulėlydyje jau aiškiai matė tolumoj Aukštąjį kyšulį.

Švintant atsikėlė ir plaukė toliau. Kai išaušo, Nikiforovas ir Gorochovas, pažiūrėję tolin, sušuko vienu balsu:

— Čia tai bent! Per naktį mus gerokai nunešė į šalį!

— O kur?! Kur?! Ar žemės nematyti? — paklausė Ordinas.

— Žemė tai matyt, bet ne ta, kur vakar!

— Kurgi mus galėjo nunešti?

— Arba į rytus, tada mes matome rytinę Naujojo Sibiro salyno pusę, arba į vakarus, tada prieš mus Fadejevskio, o gal net Kotelno sala, — pasakė Goriunovas.