Владимир Обручев - Sanikovo žemė

— Migloti toliai, — pareiškė Gorochovas, — negali atskirti, kokia čia žemė.

— Nesvarbu, kokia ji bebūtų, plaukiam jos link; naktį barometras ėmė kristi, reikia skubėti! — paragino Ordinas.

Kai saulė pakilo aukščiau ir virš jūros išsisklaidė skystutė migla, Goriunovas pasiėmė žiūroną, pažiūrėjo į žemę ir paklausė:

— Na, Nikita, įžvalgioji akie! Kokia žemė priešais?

Gorochovas įsižiūrėjo, prisidengęs akis nuo saulės, ir tarė:

— Kotelno sala!

— Teisybė! Ir ledo laukas per naktį gelbėjo mus nuo blaškymosi labai klastingomis vietomis išilgai salų. Dabar mes priplauksime tiesiai prie mūsų sandėlio.

Iš tikrųjų, apie pusiaudienį jau nekilo abejonių, kad mato Kotelno salą, — visi pažino jos kontūrus, tik visai nebuvo sniego, dengusio ją pavasarį.

Vakare priplaukė ledo lauką, juosusį salą, ir dar penkis kilometrus teko keliauti prisimenant pavasario dienas: vilko nartas tarp ledu jų sangrūdų. Jau sutemus prisikasė iki trobelės šiaurinio kyšulio papėdėje.

Sandėlyje rado ne viską — matyt, vasarą verslininkai, medžioję saloje, ėmė jų maisto atsargų, ypač jukolos. Bet kadangi šunų liko nedaug, tai ir to pakako.

Kita diena buvo giedresnė, bet barometras smarkiai krito, ir reikėjo laukti ryškios orų permainos. Nevertėjo pernelyg dažnai žaisti likimu, ir nutarė palaukti. Vakare kilo audra, o iš ryto jau vertė sniegą, spustelėjo šaltis — iškart prasidėjo žiema. Pūga su nedidelėmis pertraukomis laikėsi iki rugsėjo pabaigos, bet pakako ėdalo šunims, maisto žmonėms ir kuro, todėl keliautojai kiūtojo trobelėje ir iki soties miegojo. Iki namų dar buvo tolimas kelias, bet didžiausia kliūtis — atvira jūra — jau įveikta.

Vieną pasitaikiusią giedrią dieną visi užlipo ant kyšulio aukštumos ir žiūrėjo į Sanikovo 2emės kalvų kontūrus, vos regimus horizonte. Kas ten dabar? Ar baigėsi ugnikalnio išsiveržimas? Ar nuslūgo vanduo duburyje? O gal žuvo visa, kas gyva, ir po keliolikos metų pranyks vandenyne ar sniegynuose ir miškas — paskutinis liudytojas, jog toje ledynų apsuptoje žemėje būta tokio gražaus gyvenimo. Visi liūdnai žvelgė į tą tolimą žemę, kurioj kiekvienas paliko kažką brangaus, ypač Anuir. Vargšelė kentė dėl jai neįprastų stiprių šalčių, nors ir vilkėjo šiltais Kostiakovo drabužiais, tikusiais jai pagal ūgį. Ji dažnai liūdėjo, ilgėdamasi paliktos giminės, įprasto gyvenimo būdo ir žuvusių giminaičių. Ji ne kartą klausinėjo visų:

— Nejaugi ten, jūsų žemėje, taip pat šalta ir be sniego ir ledo daugiau nieko nėra?

Spalio pradžioj nusistovėjo žiema, ir jau galėjo keliauti toliau, žinoma, nartomis. Sunkesnę nartą traukė šunys, lengvesnę — pasikeisdami po du žmonės. Dienos jau buvo trumpos, todėl keliavo ir naktį, jeigu tik švietė priešpilnis mėnulis. Lokių kyšulio trobelėje pralaukė pūgą, sulaužiusią ledą, ir paskui, baisiausiai rizikuodami, plonu ledu ėjo iki Liachovo Mažojo. Liachovo Didžiojoje saloje du kartus slėpėsi nuo pūgos. Katastrofiškai mažėjo ėdalo šunims, beje, ir maisto atsargos žmonėms, užtat nartos palengvėjo, ir jie galėjo greičiau judėti. Tik paskutinėmis spalio dienomis nepaprastai pervargę keliautojai su trim išlikusiais šunimis atėjo į Kazačję.

VĖL PAS AKADEMIKĄ

Visą savaitę ilsėjosi keliautojai Nikiforovo troboj po sunkaus ir ilgo kelio; jie nubusdavo tik pavalgyti, po to vėl gulė miegoti. Beje, poliarinė žiemos naktis bei smarkūs šalčiai ir kitus šio krašto gyventojus uždarė trobose.

Naiviajai Anuir apgailėtina Kazačjė su dviem dešimtimis trobų, užpustytų sniego, padarė didžiulės gyvenvietės įspūdį; jinai pirmąsyk matė namus su stogais, krosnis su dūmtraukiais, langus, stalus, kėdes, lovas, sužinojo, kad galima sėdėti ir miegoti ne tik ant žemės ir valgyti ne tik pasidėjus ant kelių; visa jai buvo keista, ir prie to reikėjo priprasti, nors kai kas ją paprasčiausiai juokino ir atrodė beprasmiška.

Ekspedicija, padariusi tokius didelius atradimus, bet pasibaigusi vieno nario ir visų kolekcijų bei užrašų praradimu, pasibaigė. Atvykęs į Kazačję, Goriunovas galėjo pasilikti kur tik nori, o akademikui Šenkui nusiųsti smulkią ataskaitą. Bet Goriunovas pernelyg gerbė tą žmogų, patikėjusį nepažįstamajam stambią pinigų sumą ir instrumentus, — ir, beje, kone fantastiniam sumanymui. Jis norėjo nuvažiuoti pats ir kad jo pasakojimus dar patvirtintų kitas dalyvis. Be to, reikėjo grąžinti įrankius ir pinigus, gautus pardavus nartas, baidarę, šautuvus, palapines ir kitką. Didesnę dalį daiktų įsigijo Gorochovas ir Nikiforovas, ypač vertinantys geras nartas ir šautuvus.

Surinkę arti tūkstančio rublių, įskaitant ir likutį pinigų, išduotų dar Šenko, Goriunovas, Ordinas ir Anuir išvyko per Verchojanską į Jakutską. Bet čia susidūrė su kliūtimi: dar nesibaigė Ordino tremties laikas, ir gubernatorius nesutiko jo išleisti, o Anuir nenorėjo viena važiuoti, nes žiemą tolimas kelias ją baugino. Ordinui leido pasilikti Jakutske, kuris padarė Anuir didžiulės sostinės įspūdį, nes čia buvo daugybė keisčiausių dalykų, pradedant katėmis, karvėmis, pakinkytais arkliais ir baigiant balinėmis suknelėmis bei gramofonu.

Goriunovui teko vykti vienam ir pasitenkinti Anuir fotografija, kur ji dėvi namų kostiumą — tai yra tatuiruotė ir klubjuostė, — nedidele Sanikovo Žemės ir Beneto salos uolienų kolekcija ir paskutine Sanikovo Žemės fotografija, padaryta visai prieš išvykstant, nuo sienos keteros. Gruodžio pabaigoj jis pasiekė sostinę ir iškart nuėjo pas Šenką.

Šis iš trumputės telegramos žinojo tik tai, jog Sanikovo Žemė atrasta ir kad ekspedicija sugrįžo, todėl nekantraudamas laukė Goriunovo. Norėjo pristatyti pastarąjį Akademijai ir mokslinėms draugijoms, kur jis galėtų paskaityti viešų paskaitų apie nuostabią kelionę. Bet Goriunovas paprašė leisti iš pradžių papasakoti viską be pašaliečių.

Ir vieną vakarą tame pačiame kambaryje, kaip ir prieš metus, už to paties stalo Šenkas išklausė Goriunovo pasakojimą. Kai užsiminė apie mamutus ir raganosius, jaučius ir kitas “gyvas fosilijas”, Šenkas visas nušvito ir sušuko:

— Žinoma, jūs juos matavote, fotografavote ir parvežėte kokį nors to įdomaus atradimo įrodymą!

Onkilonų ir paleolito žmogaus egzistavimas pritrenkė jį lygiai taip, kaip ir žinios apie jų gyvenimo būdą ir papročius.

Prieš pradėdamas pasakoti sunkius prisiminimus apie paskutines Sanikovo Žemės ir jos gyventojų dienas, Goriunovas patylėjo. Šenkas pamanė, kad pasakojimas baigtas, ir tarė:

— Jūs tikriausiai atvežėte dienoraščių, fotografijų, galbūt net gyvulių kaukolių ir odų, onkilonų ir laukinių žmonių namų apyvokos daiktų? Tai surengsime pranešimą, tai pritrenksim visus skeptikus!

— Taip, visa tai mes buvome surinkę… bet viskas, viskas žuvo!

— Ką jūs sakote! Kaipgi taip „viskas, viskas”?

Jaudindamasis Šenkas išklausė pasakojimo pabaigą, pažiūrėjo į fotografiją, uolienas ir pasakė:

— Vadinasi, keturių mačiusiųjų liudijimu mes dabar žinome, kad yra Sanikovo Žemė, — ji apie 100 kilometrų į šiaurę nuo Kotelno salos; tai didžiulis ugnikalnio krateris, beje, neseniai nubudęs. Remdamasis šitais duomenimis, aš pabandysiu artimiausiu metu paakinti Akademiją surengti ekspediciją, skirti jai pakankamai lėšų ir mokslininką, kad ji kuo greičiau pasiektų tą žemę ir išstudijuotų tai, kas dar liko iš jos gyventojų. Jūs abu, žinoma, dalyvausite joje, kad patyrimu užtikrintumėte renginio sėkmę.

— O, suprantama! Bet kaip dabar bus su pranešimu Akademijoje ir mokslinėse draugijose? — paklausė Goriunovas.