Владимир Обручев - Sanikovo žemė

“Nieko nebus, teks laukti aušros, — nusprendė Gorochovas. — Gal ji ir netoli; va jau kiek laiko murkdausi, o sukratė žemę tai po vidurnakčio”.

PASKUTINĖ ŠAMANO KALBA

Gorochovas pasuko iš kanalo tolėliau į mišką, kur bangos iš užtvinusios laukymės atvilnydavo labai silpnos, ir, pririšęs tošinukę prie medžio, išsitiesė valties dugne, susisuko į apklotą ir bangų sūpuojamas užsnūdo.

Nubudo vėlai, nuo Margio kaukimo. Atsimerkęs pamatė, kad per naktį pakilęs vanduo prispaudė tošinukę prie medžio šakų. Šunį taip surėmė, kad tas negalėjo nė pajudėti. Kad jį išvaduotų, turėjo peiliu nurėžti kelias šakas. Gorochovas pabandė išmatuoti gylį, bet dugno nepasiekė, — o irklas ir ranka buvo daugiau nei du metrai.

“Na ir potvynis! — pagalvojo jakutas. — Dabar jau žvėries ant kelio nepasitaikys: kas nepabėgo, tas prigėrė“.

Margis, ištrūkęs iš nelaisvės, uostinėjo kuprinę ir vizgindamas uodegą meilikaujamai žvilgčiojo į šeimininką.

— Išalkai, nabagėli! — suprato šis. — Tikrai laikas užkąsti, tik kad to valgymo vienos ašaros, ir arbatos užsikaisti nėra kaip. O susimedžioti jau nebus ko!

Jis išsitraukė iš kuprinės paplotį ir rūkytą žąsį, nusičiuptą iš gausių atsargų, kurios buvo sukabintos po žeminės stogu. Valgė, atiduodamas šuniui neapgraužtus kaulus ir nuopjovas.

— Taigi va, paskutinę žąsiukę valgom, Margi! — kreipėsi jis į šunį. — Mūsų atsargas jau apsėmė — niekas negelbėjo, tai gailu!

Maistas jam priminė Raku, jos rūpestingumą, ir Gorochovui pasidarė liūdna. Prisiminė ir Kazačjėje paliktą seną bambeklę žmoną, per kurią jis dažnai išeidavo iš namų pas kaimynus ar parsisamdydavo pirkliams varovu į tolimas keliones. Ir pagalvojo Gorochovas, kad dar gali pamėginti išsivežti Raku, — onkilonai tikriausiai apsistojo; pirmoje sausoje laukymėje ir sukritę miega po neramios nakties. Gal nuplaukti prie jų, laukymėje palūkėti, kol Raku pasisuktų netoliese; tada šūktelėtų ją, pasiimtų ir valtelėn. Vandeniu onkilonai nepavytų. Draugai turėtų laukti jo iki vakaro, o jei ir būtų išėję, tai per vieną dieną toli nenukeliautų, ir juos pėdomis būtų galima greitai pasivyti. Gorochovas sumetė, kad per naktį jis nuplaukė tik iki gretimos laukymės, tai yra tris ar keturis kilometrus, ne daugiau, — vadinasi, grįžti dar netoli.

Pusryčiaudamas jakutas šitaip nusprendė, paskui atrišo valtelę ir nusiyrė šiaurės pusėn. Saulė jau seniai patekėjo, retsykiais išlįsdavo pro debesis ir šildė. Dieną potvynis nesukėlė tokio kraupaus vaizdo kaip naktį. Vanduo sroveno, tviskėjo, miško siena atsispindėjo ežero paviršiuje. Gorochovą stebino tik daugybė įvairiausių šiukšlių, kurios plūduriavo miške; tik laukymėse, iš kur vanduo tekėjo į visas puses, jo paviršius buvo švarus. Greitai atplaukė į aikštelę, kur anksčiau buvo stovykla, nusprendė pasipildyti maisto atsargas, — prisiyrė prie žeminės, apsemtos vandens virš durų, užlipo ant stogo ir pro aukštinį nusikabino kelias poras rūkytų paukščių; iš to džiaugsmo Margiui davė visą antį, nes jam ryte mažokai teko. Šuo, urgzdamas iš malonumo, atsigulė ir ėmė graužti paukštieną.

Paskui jis nuplaukė ta kryptimi, kuria naktį patraukė onkilonai. Miško kanalu teko irtis per ištisą sluoksnį lapų, šakų ir visokiausio šlamšto, nuklojusio vandens paviršių. Plūduriavo negyvi paukščiai ir smulkūs keturkojai; viename medyje pastebėjo tūnant kiaunę ir pagautas medžiotojo godulio užmušė ją irklu.

— Vasaros kailis, bet kepurei tiks, vis tiek gaus galą iš bado, — sumurmėjo pasiimdamas laimikį.

Plaukdamas šiaurėn pastebėjo, kad ežerai silpnai burbuliuoja, o vanduo seklesnis — irklas jau siekė dugną.

— Oi gaila, nėra Matvejaus Ivanovičiaus, jis man paaiškintų, iš kur tiek vandens iš po žemių imas. Prasivėrė gelmės žemės, kaip pasakyta Šventam Rašte, ir prasidėjo tvanas. Garbė Dievui, kad dangaus gelmės dar neskandina iš viršaus, o tai visai būtų riesta.

Po pusiaudienio vanduo kanaluose ir laukymėse visai nuseko, kyšojo nedidelių krūmų viršūnės, o aplink ežerus — meldai, irtis galėjo tik lėtai, kad neužplauktų ant seklumos. Paskui tošinukės dugnas ėmė vis kliūti, kol pagaliau plaukti negalėjo. Gorochovas išlipo ir nubrido, bet valtelę tempėsi. Greitai iškėlė ir Margį, o kuprinę užsimetė ant pečių, kad galėtų vilkti beveik tuščią valtelę per vos apsemtą vandens žolę. Pagaliau išėjo į aikštelę, virtusią šlapia pieva; kur ne kur lomelėse blizgėjo vanduo. Aikštelė buvo pilna gyvulių: jaučių bandos, arklių būriai, elnių kaimenės, kelios raganosių šeimos, — vieni lyg ir ganėsi, kiti ilsėjosi, sugulę ant žolės; krūmuose kriuksėjo šernai, knisdami šlapią žemę.

„Na ir prisirinko jų čia! — pamąstė Gorochovas. — Prisikamavo, matyt, nabagėliai, per visą naktį pliumpsėję be poilsio… O va ir medžiotojai!”

Jis pastebėjo, kad per aikštelę slapstydamiesi už krūmų keturiomis ropoja vampu, sėlindami prie artimiausio arklių būrio. Gyvulių buvo labai daug ir jie, matyt, ne tokie budrūs kaip visada, todėl vanrnu pavyko prišliaužti visai arti. Gorochovas suskaičiavo apie dvidešimt žmonių. Artimiausias buvo per keturiasdešimtį žingsnių nuo krūmo, už kurio, užspaudęs Margiui snukį, kad tas nesulotų, slėpėsi Gorochovas.

„Tai pagąsdinsiu! Tegul žino, kad žaibai ir griausmai dar neišnyko!” — nusprendė jis ir nusitaikė taip, kad kulka pralėktų vampu virš galvų. Kai išsisklaidė dūmai, vampu jau nebuvo, tik linguojantys krūmai rodė, kad jie pasislėpė miške, iš kur girdėjosi pamažu tolstantis jų riksmas. Ir aikštelėje šūvis sukėlė sumaištį, — gulėję gyvuliai pašoko, vienos bandos dūmė vienon pusėn, kitos — kiton.

„Jeigu vampu čia, vadinasi, onkilonai ne taip arti, — nusprendė Gorochovas. — Gerai, kad juos nubaidžiau, o tai galėjau pats ant jų užsirioglinti!”

Jis nusitempė toliau tošinukę, bet greitai prasidėjo sausuma, ant tako buvo akmenų, ir galėjo pramušti dugną. Kitos tarpumiškės aikštelėje jis pastebėjo aukštą, iš toli išsiskiriančią tuopą su dviguba viršūne ir nutarė čia palikti valtelę; užkėlė ją ant kamieno išlinkio, sukrovė ten mantą, patupdė Margį, pririšo už antkaklio prie tošinukės virvės. Pats nuėjo tuščiomis. Už poros kilometrų išgirdo balsus ir pajuto dūmų kvapą. Atsargiai prislinkęs prie aikštelės, Gorochovas ėmė stebėti. Aikštelėje degė daug laužų, aplink kuriuos stovėjo, sėdėjo ir gulėjo onkilonai; virš ugnies kepė mėsa, ir jos kvapas maloniai kuteno jakutui nosį. Matyt, čia susirinko visa gentis, arba bent jau didesnė jos dalis iš apsemtųjų vietų, ir, kaip įprasta, kiekviena giminė būrėsi prie savo laužo. Įstrižai nuo stebėjimo vietos prie vieno laužo sukinėjosi labai daug žmonių, ir Gorochovas nusprendė, kad ten turėtų būti Amnundako giminė. Prisėlino arčiau, nuo laužo jį skyrė koks trisdešimt žingsnių, ir atpažino Amnundaką, apsuptą kitų giminių vadų. Jie sprendė klausimą, ar išsisklaidyti po sausas tarpumiškes iki pat nederlingos šiaurinės duburio dalies ir kuo greičiausiai imtis statyti būstus žiemai, ar laukti, kol nuslūgs vanduo, ir tada grįžti į senas įprastines vietas.

“Tai žiopliai! — pagalvojo Gorochovas. — Jie dar tikisi, kad vanduo kur nors nutekės. Nežino, koks to vandenio daugis”.

Tada jakutas atkreipė dėmesį į tai, kad aikštelėje visai nėra sniego, jo nebuvo ir ten, kur baigėsi vanduo. Matyt, jis suspėjo nutirpti, nes buvo visai šilta — potvynis sakytum sugrąžino duburiui šilumą.