Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Kitoje laužo pusėje sėdėjo moterys ir vaikai. Gorochovas įžiūrėjo Anuen ir kitas moteris, bet Raku nebuvo.

„Ar tik ji nebus grįžusi savo giminėn kaip našlė? — pagalvojo jis ir žiūrinėjo moteris prie kitų laužų. Šalimais į laužą buvo apsėdusi artimiausia Amnundako giminės kaimynė; tai Raku giminė, bet ir čia jos nematė. — Kur ji prapuolė? Nuėjo kur nors ar miega? Palauksiu. Va greitai jie valgys, tada visi susirinks”.

Netrukus moterys šūktelėjo, kad mėsa iškepė; visi išsiskirstė po savo gimines ir susėdo aplink laužus. Moterys ėmė dalyti pagaliukus su mėsa ir papločius. Bet Raku nepasirodė nei Amnundako, nei savo giminėje. Gorochovas sunerimo, jis pagalvojo, ar tik onkilonai nebus užmušę Raku už tai, kad ji nepakluso vado įsakymui. Niekuo kitu jos nebuvimo negalėjai paaiškinti, nebent tik per žemės drebėjimą ją būtų užgriuvusi žeminės siena.

— Vadinasi — nesėkmė! — suburbėjo jis. — Be reikalo tik pasiplaukiojau. Reikia greitai grįžti, — saulė jau pasuko vakarop.

Jo dėmesį atkreipė dešimt ginkluotų onkilonų, išėjusių iš miško netoli tos vietos, kur jis slėpėsi. Jie priėjo prie Amnundako ir padėjo jam prie kojų keletą vampu kuokų ir iečių.

— Didysis Vade, tu pasiuntei mus apžiūrėti vietos, iš kurios neseniai pasigirdo griausmas, — pasakė vyresnysis. — Tu pamanei, jog sugrįžo baltieji žyniuoniai. Bet mes ten matėme tik daugybę laukinių gyvulių ir suradome štai ką, — jis parodė kuokas. — Mes nesuradome nei baltųjų žyniuonių, nei jų pėdų.

— Ir vis dėlto jie vaikšto netoli mūsų! — tarė Amnundakas. — Vampu neturi griausmų. Visi aiškiai girdėjo griausmą.

“Gerai, kad jie neturi šunų! — pagalvojo Gorochovas. — O tai mane jau būtų susekę”.

Bet jis sunerimo nuo tokių vado žodžių:

— Pasakykite giminių vadams, kad reikia tučtuojau išsiųsti visus karius apžiūrėti mišką aplink mūsų laukymę. Baltieji žyniuoniai arti, jie atnešė mums naują nelaimę.

Kariai išsiskirstė prie laužų perduoti įsakymo. Gorochovas sumetė, kad nesuspės pakankamai toli nueiti, todėl nusprendė pralaukti gaudynes čia pat, pasislėpęs medyje. Jis greitai pabėgėjo miško gilumon, išsirinko patogų medį ir įkopė aukštai; pasirodo, pro šakas galėjai matyti visą aikštelę. Įsitaisęs ant šakos, jis pamatė, kaip nuo visų laužų į visas puses patraukė ginkluoti kariai, ir, priėję aikštelės kraštą, visa vora šukavo mišką. Iš kairės ir dešinės jo medžio praėjo kariai, bet jie dairėsi pažeme, landžiojo po krūmus ir pomiškio tankmes, net badė ietimis, o pažiūrėti į viršų nesusiprato. Beje, jakutas sėdėjo aukštai, prisiglaudęs prie kamieno ir dar tamsiais drabužiais; jį užstojo šakos, nors ir be lapų, bet pro jų raizginį galėjai įžiūrėti žmogų tik žinodamas, kad jis ten yra.

Gaudynės truko porą valandų, ir saulė jau buvo nusileidusi už kalnų, kai iš visų pusių į aikštelę sugrįžo pavargę kariai ir susėdo prie savo laužų pailsėti. Gorochovas išlipo iš medžio ir vėl prisėlino prie aikštelės netoli vado giminės. Šis sėdėjo su šamanu; jam ką tik pranešė apie tuščias paieškas. Vadas buvo sunerimęs ir nepatenkintas, o šamanas pasakė:

— Liepk surinkti visų giminių vadus, reikia pasitarti.

Amnundakas davė nurodymą, ir kariai išsilakstė prie laužų.

„Ką dar sumanė senas žynys? — pamąstė Gorochovas. — O Raku vis nėra. Moterys atsistojo ir pasitraukė nuo ugnies, palikdamos vietos; visas matau, išskyrus Raku. Ne kitaip, bus pražudę vargšelę!”

Kai visų giminių atstovai susirinko ir susėdo apie laužą, atsistojo šamanas ir pakėlęs galvą, ištiesęs į priekį rankas ėmė šnekėti:

— Didžiulės nelaimės ištiko mūsų gentį. Jau kiek sykių drebėjo žemė ir griuvo mūsų būstai nuo to laiko, kai baltieji žyniuoniai atėjo į mūsų žemę, kurioje mes anksčiau taip ramiai gyvenome! Jie atėjo ir pamatė, kad čia gera gyventi, geriau nei pas juos, kur visąlaik sniegas ir nešildo saulė. Jie pamatė, kad čia yra miškų ir visokių žolių, gerų ganyklų ir daug laukinių žvėrių, o mes turime daug elnių. Ir sumanė jie sunaikinti mūsų gentį, kad paskui užvaldytų mūsų žemę ir mūsų bandas. Jie išdžiovino Šventąjį Ežerą, bet mes jį susigrąžinome kruvina auka. Jie padarė taip, kad atėjo šalčiai, o žiema prasidėjo visu mėnuliu anksčiau, ir sniegas netirpo. Jie manė, kad mes iššalsime. Bet šitai nepavyko, — mes kūrenome būstuose ugnis ir taip šildėmės. Tada jie nusprendė išvyti mus iš būstų tvanu; vėl sudrebėjo žemė, ir vanduo paplūdo iš jos, ir užtvindė mūsų aikšteles ir mūsų būstus. Mes išsigelbėjome: dangaus dvasių balsas atvedė mus čia, kur nėra vandens. Bet mūsų būstai sugriauti, mūsų bandos pakriko… Ar ilgai dar mes tai kęsime? Artinasi žiema, mes visi žūsime, ir baltieji žyniuoniai užgrobs mūsų žemę. Jie laukė šito. Jie ten, sniegynų pakraštyje, sėdi ir laukia, o vienas, pasilikęs su mumis, seka, kur mes išėjome. Jis vaikšto netoliese, bet negalime jo surasti.

Šamanas nutilo, atsikvėpė, visi nerimastingai laukdami žiūrėjo į jį.

— Reikia vienąkart sutvarkyti tuos baltuosius žyniuonius. Mes priėmėme juos kaip garbingus svečius, davėme jiems būstą, maistą ir jaunas moteris, o jie atsilygino mums neregėtomis nelaimėmis… Ar teisybę sakau, onkilonai?

— Teisybė, viskas teisybė! — pasigirdo vadų balsai.

— Mes jau nubaudėme išsišokėlę — vieną iš tų moterų, kurias davėme jiems ir kuri norėjo išduoti savo gentį, kaip pasielgė ir ta, kuri pabėgo su jais į sniegynus. Ir baltasis žyniuonis, jos vyras, neužstojo jos, o pasislėpė, nors jinai ir šaukėsi pagalbos, kai skendo vandenyje, žyniuonių išleistame iš žemės. Dabar mes turime sugauti visus žyniuonius ir paaukoti juos gerosioms žemės dvasioms. Rytoj šimtas geriausių karių patrauks sniegynų link. Jie pasidarys plaustus ir nuplauks per vandenis su mūsų vadu; vieni turės iečių ir strėlių, o vadas — griausmų ir žaibų, kuriuos at ėmėme iš baltojo žyniuonio. Dabar mūsų ginklai vienodi, ir mūsų daug, o jų tik ketvertas. Nejaugi šimtas karių jų neįveiks? Tekrenta pusė jų mūšyje, bet mūsų žemė bus išgelbėta, ir mes gyvensim po senovei. Vanduo nesugrįš į žemę, mūsų būstai liks sugriauti, ir mūsų bandos bus iškrikusios, kol nepaaukosime baltųjų žyniuonių. Aš pasakiau!

— Ak tu, senas niekingas šunie! — suburbėjo Gorochovas, klausydamasis šamano kalbos. — Tu prigirdei mano Raku, o dabar nori sugaudyti mus ir išskersti kaip elnius. Bet pirmiau tu iškeliausi pas protėvius!

Jis pakėlė šautuvą ir nusitaikė į šamaną, kuris stovėjo, tiesiai priešais už laužo, ryškiai apšviestas artėjančioj sutemoj, iškėlęs rankas ir galvą įkvėpto pranašo poza,. Trenkė šūvis, ir šamanas griuvo kniūbsčias veidu į ugnį. Pritrenkti siaubo, Amnundakas ir vadai tarytum suakmenėjo; kailinė šamano kepurė užsiliepsnojo, moterys, stovėjusios toliau, užraudojo. Ir staiga, sakytumei užkerėti, visi, sėdėję aplink laužą, iškėlė rankas į dangų ir išrėkė pratisą pagalbos šūksnį, paskui užsidengė veidus rankomis ir tris sykius pakartojo šitą tragišką judesį. Po to atsistojo Amnundakas ir iškilmingu balsu tarė:

— Baltųjų žyniuonių žaibas nutrenkė šamaną už tai, kad jis ragino mus padaryti jiems bloga! Jie galingi, ir mes negalime su jais kovoti. Taip išpranašavo Didysis Šamanas, atvedęs protėvius į šitą žemę… Ištraukite mirusįjį iš ugnies!

KRAUPI KAIMYNYSTĖ

Iššovęs Gorochovas pasileido bėgti, tikėdamasis, kad pasimetę onkilonai ne iš karto susiprotės vytis, o artėjanti naktis padės pasislėpti — blogiausiu atveju vėl medyje. Per krūmus išbėgo į taką, kuriuo atėjo dieną, ir nesustojo, kol nepamatė tuopos, kurioj paliko savo turtą ir šunį. Jeigu jį vejasi, reikėtų įlipti medin, ten kuprinė, apklotas, maistas, ir būtų galima be vargo pralaukti naktį, nes toliau keliauti su kroviniu taip greit jau negalėtų, o iki vandens liko apie pora kilometrų.