Владимир Обручев - Sanikovo žemė

— Dabar jis tik sugadintų viską, — pasakė Šenkas. — Sutikite, jog visa, ką jūs man pasakojote, taip neįprasta, taip nuostabu ir nepanašu į tiesą, kad reikia svarių įrodymų, o to, ką jūs galite pateikti klausytojams, pernelyg; mažai. Šita tatuiruotos moters fotografija, — sakys, jog tai eskime arba čiukčė, juk ir tos vaikšto būstuose nusirengusios, ir tatuiruojasi, ir jų tipas tas pats. Štai šitas bazaltas, iškirstas iš Sanikovo Žemės sienos keteros, — kaip jūs įrodysite, kad paėmėte jį ne iš Beneto ar Sviatoi Noso? O kraterio su ežeru ir išsiveržusiu ugnikalniu nuotrauka — juk beveik nieko nematyti! Kodėl jūs neprifotografavote daugiau ir geriau po to, kai pražuvo narta su, visais ekspedicijos rezultatais?

— Todėl, kad mes visas plokšteles išnaudojome dar duburyje, fotografuodami žmones, gyvulius, gamtą, ir tik atsitiktinai viena pasiliko kasetėje. Šitą moterį aš fotografavau jau Jakutske.

— Apmaudu! Jeigu bent būtų žemės nuotrauka nuo sienos keteros ir Beneto salos fotografija, — tai jau įrodymas. O dabar jumis niekas nepatikės.

— Nejaugi ir jūs netikite manimi? — sušuko susikrimtęs Goriunovas.

— O ne, labai tikiu! — paskubėjo jį nuraminti Šenkas. — Išsigalvoti viską, ką jūs pasakojate, neįmanoma… Bet kiti žmonės, ne tokie patiklūs, pasakys: tai kvailas senis, davė pinigų kažkokiems nepažįstamiems tremtiniams, prišnekėjusiems nebūtų dalykų. Jie tuos pinigus prašvilpė ir paskui sukūrė pamokomą istoriją mažiems vaikams apie fantastišką žemę ir jos nuostabius gyventojus, visa tai pateikė Šenkui, kad galėtų pateisinti išlaidas. Ne, geriau kol kas patylėkim!

— Kol kas? Iki kada?

— Kol nauja ekspedicija, dalyvaujant jums, neapsilankys toje žemėje, nesuras didžiulio kraterio, užtvindytų miškų, naujo ugnikalnio, žmonių ir gyvulių kaulų. Tada jūs ir perskaitysite savo pranešimą, kuriuo patikės, nes jis bus patvirtintas dokumentų ir naujos ekspedicijos dalyvių. Jūsų pranešimas pateiks mokslo žinių apie nelaimingos Sanikovo Žemės gyvenimą ir žūtį…

— Taip, jūsų teisybė! — tarė Goriunovas. — Taip tikslingiau. Mes, žinoma, nenorime diskredituoti nei jūsų, nei savęs.

— Bet, — tęsė Šenkas, — laikas bėga ir ištrina prisiminimus. Kol jie tokie ryškūs, būtinai reikia dabar aprašyti viską, ką patyrėte kelionėje, žinoma, asmeniškai man. Aš visa tai išsaugosiu iki tinkamo momento.

— Žinoma, aš būtinai padarysiu, tai mano šventa pareiga. Šį tą aš užsirašiau Beneto saloje, kol laukdami lindėjome trobelėse, paskui dar Jakutske. Dabar viską išdėstysiu sistemingai ir pateiksiu jums po dviejų trijų savaičių. O štai čia mūsų piniginė ataskaita ir dosniai jūsų suteiktų lėšų likutis.

Šenkas perskaitė ataskaitą, bet pinigus grąžino Goriunovui:

— Aš matau, jog nei jūs, nei Ordinas nepasiėmėte jokio atlyginimo. Tai neteisinga — kiekvienas darbas turi būti apmokėtas.

— Bet juk mes beveik nieko neparvežėme, išskyrus fantastišką pasakojimą ir dvi dešimtis akmenų, todėl mums ir nepriklauso joks atlyginimas.

— Vien jau tai, kad grąžinote man dalį pinigų ir nepatingėjote atvažiuoti iš Kazačjės dešimtis tūkstančių kilometrų, kad atiduotumėte šiuos likučius ir papasakotumėte kaip buvo, — jau tai įrodo jūsų teisingumą, net jeigu kada nors ir būčiau jumis suabejojęs. Ne, jūs atlikote labai sunkią užduotį, ir ne jūsų kaltė, kad pražuvo visi rezultatai. Taip yra atsitikę jau ne kartą; skęsta laivai, vežantys kolekcijas ir ataskaitas, ir patys keliautojai vos išsigelbsti. Ir jus ištiko nesėkmė. Dingsta paštu siunčiamos kolekcijos. Ne, ne, aš turiu jums atsilyginti. Be to, jūs rašysite man ataskaitą ir dėl to pasiliksite kuriam laikui čia, o pragyvenimas sostinėje brangus. Paimkite pinigus nors kaip honorarą už ataskaitą.

Goriunovas sutiko paimti pinigų, kad neįžeistų Šenko. Netrukus jis pateikė ataskaitą, o paskui įstojo į universitetą, kad geriau pasirengtų būsimai ekspedicijai.

Deja, ekspedicija neišvyko iki šiol. Prasidėjo karas su Japonija, ir Akademija negavo būtiniausių lėšų. O kai karas baigėsi, mirė Šenkas, vos pradėjęs tvarkyti ekspedicijos reikalus. Ekspedicija neteko globėjo, besirūpinančio Šiaurės Sibiro tyrinėjimais, ir ją užmiršo ilgam. Goriunovas ir Ordinas veltui laukė žinių iš Šenko ir dirbo kitus darbus. Bet ataskaita, išlikusi Akademijos archyve tarp dokumentų, priklausiusių Šenkui, buvo šios knygos medžiaga. Galbūt ji pažadins susidomėjimą paslaptinga Sanikovo Žeme ir ką nors iš jaunosios kartos paskatins leistis ieškoti jos tarp Arkties ledynų.

PABAIGOS ŽODIS

Jaunasis skaitytojas, perskaitęs aprašytus Goriunovo ir jo bendrakeleivių nuotykius Sanikovo Žemėje, turi teisę paklausti autorių: ar apskritai yra ta žemė, užmiršta Arkties vandenyne? Juk šita knyga — fantastinis mokslo romanas, autoriaus sugalvotas jaunimui pamokyti ir pramogai.

Į šitą skaitytojo klausimą autorius atsako: kelionė į nežinomą šalį tikrai išgalvota.

Atsakymas į klausimą, ar iš viso egzistuoja Sanikovo Žemė, tarybinių Arkties tyrinėtojų duomenimis būtų toks: tokia žemė buvo galbūt net ilgiau nei šimtmetį — tai rodo Sanikovo ir Tolio stebėjimai, — bet neseniai dingo. Rytinėje Arkties vandenyno dalyje, tyrinėtoje mūsų poliarininkų, rasta plaukiojančių salų. Paskutiniai tarybinių mokslininkų tyrimai patvirtino admirolo S. Makarovo išvadas, padarytas dar 1899 metais, jog Arkties vandenyne yra dreifuojančių ledo salų. Rugpjūčio mėnesį plaukdamas nuo Didžiosios Špicbergeno salos į šiaurę, Makarovas tarp jūros ledų pastebėjo nežinomą salą. Admirolo bendrakeleiviai saloje surado riedulių ir smulkių akmenų, o salos ledas pasirodė besąs ne jūrinis, o gėlo vandens. Makarovas nustatė, jog tai būta didžiulio ledkalnio, matyt, nuslinkusio nuo Špicbergeno, kur jis kažkada buvo nedidelio ledyno viršūnė.

Arkties vandenyne yra gana daug didelių kalnuotų salų su ledynais, nuslenkančiais jūron. Susidarę ledkalniai nušliaužia į jūros vandenis, ir vasarą, kai jūra atvira, tėkmės juos perneša iš vienos vietos į kitą. Šitaip 1939 metais šiauriau Henrietos salos buvo pastebėti du didžiuliai ledkalniai, o 1946, 1948 ir 1950 metais tarybiniai lakūnai atrado Šiaurės pusrutulio aukštosiose platumose tris dreifuojančias dideles ledo salas; jie matė ledines kalvas ir kalnus, upelius ir ežerus, susidariusius tirpstant ledui ir sniegui, ir milžiniškus riedulius — ledynmečio nuogulas.

Tarybiniai mokslininkai nustatė, kad ledkalniai atitrūksta nuo Prano Juozapo Žemės, Šiaurės Žemės ir Kanados salyno, ir, kol neištirpsta, juos keletą metų nešioja jūrų tėkmės.

Galima būtų spėlioti, kad Sanikovo Žemė — tokia pat ledo sala — aisbergas, atitrūkęs nuo kurio nors Šiaurės Žemės ledyno. Į šiaurę nuo Naujojo Sibiro salyno ji, matyt, pakliuvo ant seklumos ir išstovėjo apie septyniasdešimtį metų, nes Jakovas Sanikovas 1811 metais pamatė tą salą į šiaurvakarius nuo Kotelno salos, o 1886 metais Eduardas Tolis labai giedru oru matė toje pačioje vietoje keturis plokščiaviršūnius stulpo pavidalo kalnus su prieinančiomis iš rytų pusės žemomis priekalnėmis. Bet juk abu stebėtojai galėjo matyti ne tą pačią salą, o skirtingas, sustojusias ant seklumų apytikriai toje pat vietoje tik skirtingu salos susiformavimo metu.

Tokiose plaukiojančiose ledo salose, be abejo, negalėjo gyventi onkilonai, bėgę nuo čiukčių iš Rytų Sibiro šiaurinių pakraščių. Plaukiojančiose salose negali būti jokios augmenijos. Tokios salos negalėjo prisivilioti paukščių perėjimui. Galima spėlioti, kad paukščiai, atskrendantys iš pietų vasarai į šiaurę, ieškojo ramesnės vietos išsiperėti jauniklius; tokių vietų Arkties vandenyno salose pakanka.