Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Iš stebėjime) punkto Gorochovas matė, kad jau sugriuvo dalis Amnundako žeminės. Moterys vis dar tupinėjo tai apie laužus, tai apie ištrauktus daiktus, tai apie vaikus. Kariai paskubomis gabeno turtą. Neilgai trukus po to, kai jis įlipo medin, per visą duburį nuvilnijo dar vienas smūgis; pajuto, kaip sudrebėjo ir susvyravo tuopa; nugriuvo dar viena Amnundako žeminės atšlaitė, susverdėjo žmonės prie laužų, kai kurie nugriuvo; vėl prapliupo riksmai ir dejonės, o iš duburio pakraščių — griūčių dundesys. Ir tada jis visai arti, aikštelės viduryje, išgirdo trakštelėjimą. Pažvelgęs ton pusėn, pamatė vidur baltos sniego dangos, vos išsiskiriančios miško fone, didžiulę juodą dėmę; joje šmėkščiojo balti lopai.

— Pralaužė ežero ledus! — pamanė jis. — Negalėsiu eiti tiesiai. Tai rykštė!

Kai nutilo žemės gausmas ir griūčių dundesys, Gorochovas išgirdo šnarėjimą ir pleškenimą, sklindantį nuo juodosios dėmės pusės, — ji labai greitai plito.

— Nejau vanduo iš krantų išėjo? Ar tik neprigirdys mūsų? Tai bėda: laužus užgesys, žmones paliks patamsy! Man tai dar lengviau bus pabėgti. Bet va jei kitose tarpumiškėse irgi vanduo išsiliejo, tai kaip tada ir eit. Oi tu varge! Ir kokio galo aš čia likau? Kad nors valtis būt!

Ir staiga prisiminė, — kai ežerą ėmė kaustyti ledas, onkilonai ištraukė iš vandens dvi tošinukes, — jis ne sykį jomis plaukė žuvauti, — ir užkasė sniege po vakarine jų žeminės atšlaite, slėpdami nuo elnių, kurie galėjo pralaužti tokių netvirtų valtelių dugną, jeigu paliktų jas ant žemės. Tai jį nuramino — valtis visai arti, kad tik onkilonai anksčiau už jį nepasičiuptų.

O juoda dėmė vis plėtėsi, ir jos kraštas buvo jau per kokius trisdešimt žingsnių nuo laužų. Išėjęs iš krantų vanduo rijo sniegą ir plūdo vis tolyn ir tolyn. Jau pamatė jį ir onkilonai. Vienas pribėgo prie dėmės krašto, įsitikino, kad ji plečiasi, ir suriko:

— Gelbėkitės, vanduo semia, vanduo užlieja!

Pakilo neįsivaizduojama sumaištis, riksmas, verksmas, bruzdesys. Vieni šaukė: “Greičiau į medžius!” Kiti: “Kur valtys?” Treti: „Gelbėkimės žyniuonių žeminėje!” Kariai čiupo daiktus, moterys — vaikus.

Amnundakas atbėgo pas sargybinius prie svetimšalių žeminės laužo ir ėmė rėkti:

— Kur baltasis žyniuonis? Atveskit jį! Tegul sustabdo vandenį — arba mes jį čia pat nusmeigsim!

Bet iš kažkur, iš aukštai, pasigirdo pratisas riksmas:

— Onkilonai, bėkit greičiau šiaurės pusėn — ten nėra vandens! Gelbėkitės šiaurėn, šiaurėn! Aš — dangaus dvasia — jums sakau!

Ir persigandę žmonės iškart pakluso:

— Į šiaurę, bėkim šiaurėn, greičiau!

Minia karių, apsikrovusių daiktais, ir vaikais vedinos, nešinos moterys pramaišiui su elnių banda be jokios tvarkos pajudėjo laukymės link. Vanduo jau pasiekė artimiausius laužus, iš jų virto aitrūs dūmai, juodavo šnypščiantys nuodėguliai ir geso liepsna.

Amnundakas dar stovėjo netoli svetimšalių žeminės. Kariai, nuskubėję vidun išvesti Gorochovo, sugrįžo išsigandę:

— Baltasis žyniuonis dingo su šunimi, išlėkė pro aukštinį, būstas tuščias!

Tokią naujieną pranešė. Ir Amnundakas, pliaukštelėjęs rankomis, nubėgo lydimas sargybinių į šiaurinę laukymę — iš paskos pavaldiniams. Kai aikštelė ištuštėjo, Gorochovas išlipo iš medžio, pribėgo prie žeminės, išsitraukė iš atšlaitės vieną tošinukę su pririštu irklu, iškratė sniegą ir persinešė ją prie tuopos, priekyje patupdė Margį, per vidurį pasidėjo kuprinę ir šautuvą, o pats atsisėdo paskuigalyje, pasiėmė irklą ir laukė. Onkilonų šauksmas jau rimo tolumoj, geso paskutiniai laužai, vanduo siekė žeminės duris.

„Ech, — pagalvojo Gorochovas, — kad jau valtimi, tai galima dar ką nors išsigabenti, na kad ir kailinį apklotą! Jei kokios, draugai mano miegmaišį bus atidavę Anuir, o ir irtis naktį šalta”.

Jis nubėgo prie žeminės, pamatė, kad įėjimas jau užlietas, greitai pripuolė prie užtaisytosios angos, išmėtė rąstelius, išsitraukė paklotą ir grįžo tošinukėn, vanduo jam pavymui.

„Šiteipos bus geriau”, pamąstė jis, sėsdamasis ant vieno apkloto galo ir kitą užsimesdamas ant kojų.

Vanduo šnypštė jau rydamas sniegą aplink tošinukę; temo, aplinkui visa patamsėjo, juodame fone išsiskyrė tik baltuojanti žeminė. Štai tošinukė ėmė plūduriuoti, ir Gorochovas nusiyrė ežero pusėn.

— Lik sveikas, mūsų būste! — pasakė jis, praplaukdamas pro žeminę. — Neteko mums tavyj žiemoti, bet ir niekas kitas nežiemos — viską vanduo sugadins!

Dvigaliu irklu ritmingai yrė tai iš dešinės, tai iš kairės, ir lengvutė valtelė slydo juodu vandeniu; akys apsiprato tamsoj ir jau atskyrė juodą miško sieną, pasiliekančią už nugaros su dviem baltais žeminių gūbriais, o prieš akis — platybės ir nirtulingai besiveržiantis vanduo. Netrukus Gorochovas toje platybėje pamatė plokščią gūbrį ir pajuto, kad irtis pasidarė sunkiau. Jis suprato, kad tai viduryje ežero kyla vandens burbulas, ir stengėsi apiplaukti jį, grumdamasis su srove. Apsukęs gūbrį, plaukėj pasroviui. Ir greit atsidūrė kitoje laukymėje. Dabar reikėjo susirasti taką į pietus. Miško fone baltuojančios žeminės padėjo orientuotis; jis žinojo, į kurią pusę nuo jų turėtų eiti takas.

Va susirado jį ir nusiyrė siauru kanalu, suspaustu iš abiejų pusių miško sienos. Vis temo, todėl plaukti reikėjo labai atsargiai, kad nepradurtum iš vandens kyšančia šaka plono tošinukės dugno. Gorochovas jau neirklavo, srovė nešė lengvutę valtelę. Bet tėkmė regimai silpo, paskui ėmė verstis į priešingą pusę, ir teko imtis irklo. Pamatavęs gylį, Gorochovas sumetė, kad vandens virš kelių.

Vos pradėjęs irtis, išgirdo priekyje baisų triukšmą: vanduo pliaukšėjo, kažkas prunkštė, mykė, — matyt, taku lėkė laukiniai jaučiai, o susitikti su jais būtų labai pavojinga. Ilgai nesvarstęs, Gorochovas pasuko tošinukę miškan, į tankmę, sustojo už dviejų trijų žingsnių nuo tako, viena ranka apsikabino medžio kamieną, kita su irklu įsirėmė dugnan ir laukė. Pliaukšėjimas ir triukšmas greitai artėjo, ir štai taku-kanalu, pro pat jį lėkė šniokšdama, prunkšdama, trūkuodama tiršta banda didžiulių gyvulių, per skubėjimą kliūnančių vienas už kito, — visi gelbėjosi nuo potvynio, bėgo šiaurėn. Gyvuliai sunkia risčia beveik iki papilvių pūškavo per vandenį, vanduo fontanais švirkštė į šalis, bangos plito miško gylėn. Jeigu Gorochovas nebūtų laikęsis už medžio ir įsirėmęs irklu žemėn, tai tošinukė, be jokios abejonės, būtų iškarto apvirtusi. Jakutas patyrė kelias nelabai malonias minutes, kol banda neprabėgo ir nenuslūgo vanduo.

Nesuspėjo nuplaukti ir šimto metrų, kai vėl išgirdo artėjantį triukšmą ir žlegsėjimą per vandenį. Vėl slėpėsi miško tankumyne. Šįkart dūmė keli raganosiai, sukeldami tokį bangavimą, kad Gorochovas vargais negalais išlaikė tošinukės pusiausvyrą ir jį apipylė tikras vandens fontanas.

— Kad jūs skradžiai žemę, netikę padarai, velniai jus griebtų! — bambėjo jis, šluostydamasis veidą. — Šiteipos toli nepatrauksi, vandenio nėr kuo išsamstyti, o dar toks tamsumėlis.

Nesuspėjo nurimti vanduo po raganosių, kai perlėkė būrys arklių, dar smarkiau sujudinusių vandenį; šitie dūmė greičiau nei jaučiai, stojosi piestu, stengdamiesi aplenkti vienas kitą, prunkštavo, žvengė.

Nepriplaukęs nė kitos laukymės, Gorochovas dar sykį slėpėsi: dabar jau bėgo pramaišiui jaučiai ir arkliai, o iš paskos šlepsėjo apie dešimtį lokių. Galų gale išsiyrė į laukymę, virtusią ežeru, ir kirto ją, aplenkdamas vidurį, kur vanduo kilo gūbriu. Maždaug apie vidurį kelio vanduo staiga suputojo ir pakilo, — bangos tošinukės vos neapvertė. Dundesys ir vandens pliaukšėjimas, sklindantis nuo duburio krašto, liudijo, kad pasikartojo požeminis smūgis. Grumdamasis su bangomis, Gorochovas pagaliau nusiyrė iki gretimos laukymės, susirado kanalą ir nuplaukė toliau, bet labai greit sustojo, nesuprasdamas, kas čia atsitiko. Kanalas dalijosi į tris atšakas, ir naktį negalėjai atskirti tau reikalingo, — duburio sienos vienodos, kompaso neturėjo, žvaigždžių nesimatė.