Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Pagaliau praėjo siaubo naktis, paraudo rytai, švito. Anuir užkūrė ugnį ir užkaitė arbatą. Ordinas ir Goriunovas dabar galėjo apžiūrėti, kas naktį atsitiko jų aikštelei. Visa rytinė pusė dingo, o vietoj jos žiojėjo, lyg status pleištas, apverstas smaigaliu žemyn, įgriuvęs skardis. Jis, matyt, seniai buvo atskilęs, ir smūgis tik davė impulsą, kuris įveikė inerciją masės, nuvirtusios ant vėpūtinio, į vandenį ir subyrėjusios į luitus. Milžiniška vėpūtinio išdauba buvo nuberta juodų dulkių, nuolaužų, uolienų gabalų; apačioje iš vandens kyšojo suvirtusios uolienos. Per naktį nusistojo vanduo, ir iš viršaus matėsi dugnas; pro žiūronus galėjai išžvalgyti jį visą, bet nieko, išskyrus juodas uolienas, nebuvo matyti. Jos palaidojo amžiams ir žmogų, ir Visus ekspedicijos rezultatus.

Apžiūrėję išmuštą vėpūtinyje įdubą, nustatė, kad, norėdami persikelti per ją, turės iškirsti stačioje ledo sienoje laiptukus žemyn, o kitoje pusėje — į viršų.

— Iki pietų susidorosime, — tarė Goriunovas. — Baidarę dalimis nuleisime virvėmis žemyn, o paskui užtrauksime į viršų. Taigi pavalgykim — ir į darbą!

Šiaurinėje duburio pusėje ugnikalnis vis labiau įsišėlo; jį galėjai justi tik iš smūgių, nuo kurių drebėjo uolos aikštelėje, nes viską gaubė garų ir dūmų debesys. Katastrofa vyko už garų ir dūmų uždangos. Ir dieną galėjai pamatyti tik tiek, kad uždanga nusitęsė skersai per visą duburį. Staiga vienoj vietoj priešais uždangą plykstelėjo ugnis ir ėmė greitai plėstis į abi puses. Pro žiūronus buvo matyti, jog dega miškas.

— Atrodo, onkilonų padėtis beviltiška! — tarė Ordinas. — Dabar aišku, kad ugnikalnis pirmiausia išsiveržė ne, šiauriniame duburio gale, o viduryje, maždaug ten, iki kur mes vakar buvome nuplaukę, tai yra, kur žmonės gelbėjosi nuo vandens. Galbūt lava jau veržiasi ir visoje šiaurinėje pusėje.

Abu sugrįžo prie nartų: arbata buvo išvirusi. Nikiforovas nešė šunims, pririštiems vakariniame aikštelės kampe, gniutulą vytintos mėsos — ir staiga sustojo.

— Ateikit! — šaukė jis. — Čia prasti popieriai!

Goriunovas, Ordinas ir Anuir, jau susėdę apie arbatinuką, pašoko ir nubėgo pas kazoką. Jis stovėjo prie delno platumo plyšio, kuris ėjo įstrižai aikštelės nuo atplyšusio skardžio iki vakarinio jos galo. Nartos ir žmonės atsidūrė už šito plyšio viename aikštelės krašte, o šunys — kitame.

— Vakar šito plyšio nebuvo, — pasakė Nikiforovas.

— Prasti popieriai! Jau gatava antra griūtis, — pareiškė Goriunovas.

— Ir pakaktų vieno gero požeminio smūgio, kad ji nuvirstų, — pridūrė Ordinas. — Atskilusią dalį, aišku, prilaiko vėpūtinis, kitaip jis irgi naktį būtų su mumis įgriuvęs.

— Matyt, teks sprukti iš čia, nors ir labai liūdna! — prabilo Goriunovas. — Kitaip mes atsidursime ten, kur guli Kostiakovas.

— Pertempkime daiktus už plyšio!

Pasakyta — padaryta. Pagaliau susėdo pusryčių, bet visąlaik neramiai žvilgčiojo į plyšį, juodavusį už trijų žingsnių, laukdami, kad jis štai pradės skėstis ir vėl pasipils akmenų krūva, šįkart jau tiesiai vėpūtinin.

Pavalgę kuo greičiausiai ėmėsi darbo: du su virvėmis laipteliais užkopė ant sienos viršūnės, du liko apačioj; vieną po kitos užtraukė abejas nartas, baidarę, daiktus; paskui paleido ir užvarė viršun šunis, išskyrus vieną, kurį naktį užmušė krisdamas akmuo.

Goriunovas, paskutinis palikdamas šitą nelaimingą aikštelę, dar kartą priėjo prie krašto, pažvelgė žemyn ir sušnabždėjo atsisveikinimo žodžius žuvusiam draugui.

NIKITOS NUOTYKIAI

Tądien, kai išėjo draugai, Gorochovas nubudo labai vėlai, pažadintas moterų balsų:

— Kur Anuir? Jinai, matyt, pabėgo naktį pas savo vyrą, baltąjį žyniuonį. Nepabijojo draudimo!..

— Eikite ir parveskite ją! — pasigirdo Amnundako balsas.

— Tįskite už plaukų, jeigu neis! — pridėjo moters balsas.

Va tada Gorochovas ir prisiminė, kad jo draugai šią naktį ruošėsi išeiti, ir jam suspaudė širdį. Greitai šoko rengtis, kad sužinotų, ar jie išėjo. Bet kol jis apsirengė, sugrįžo Anuen ir dar dvi moterys, pasiųstos parvesti Anuir, ir nusivylusios pareiškė:

— Žeminė tuščia, nėra Anuir, nėra baltųjų žyniuonių, liko tik šuva!

— Ar jūs gerai apžiūrėjote? Jie tikriausiai miega, įsisupę į apklotus, — tarė Gorochovas.

— Mes norėjome įeiti, bet šuo ėmė ant mūsų urgzti. Mes pašūkavome — niekas neatsiliepė. Nebent išmirė?

— Na pažiūrėsiu pats, — pareiškė Gorochovas, sukdamas prie angos.

— Atvesk Anuir! — suriko jam vadas.

Gorochovas, eidamas į žeminę, jau neabejojo, kad draugai išėjo. Bet jis vylėsi rasti paliktą kokį nurodymą, kaip paaiškinti onkilonams šitą poelgį. Kaip ten bebūtų, jis norėjo ramiai apgalvoti, ką reikėtų pasakyti Amnundakui, kad nepablogintų savo padėties. Žeminėje jį pasitiko švelniai inkšdamas Margis, kurį išeidami paliko uždarytą, kad nebėgtų su Kurmiu paskui keliautojus. Gorochovo žvilgsnis iškart užkliuvo už popieriaus, prismeigto prie vieno stulpo. Jį perskaitė skiemenimis keletą kartų, kad geriau įsimintų, ir grįžo Amnundako žeminėn.

— O kur Anuir? — iškart šoko prie jo Anuen.

— Palauk! Leisk pasakyti! Baltieji žmonės nuėjo į savo stovyklą šiltų drabužių. Matai — sniegas, šalta, o jų drabužiai ten. Ir man žadėjo parnešti. Rytoj vakare grįš.

— Iš kur tu taip viską žinai, jeigu jie išėję?! — suriko Amnundakas.

— Ogi va čia parašyta, jie man paliko laišką. Imk, skaityk! — tarė Gorochovas vos laikydamasis iš juoko ir kišdamas popierių.

Amnundakas pavartaliojo jį, pamatė kažkokius juodus ženklus ir pareiškė:

— Nusiųsiu šamanui — jis pasakys, ar teisybė, ką tui pasakei.

— O kodėl Anuir išėjo su jais? Jos šilti drabužiai čia! — nenurimo pavydžioj! Anuen.

— Matyt, ji labiau už tave myli! — atšovė Gorochovas.

— Man vadas uždraudė jį mylėti — aš klausau vado įsakymų.

— Būtent, ana neklauso, nes labiau myli vyrą.

— Ji tik antroji žmona, pati įsipiršo…

— Užtenka, moteriške! — nutraukė Amnundakas.

Jis vis dar sėdėjo su popieriumi rankose ir nežinojo, ką daryti: ar kuo greičiausiai pasiųsti karius vytis išėjusiųjų, ar patikėti Gorochovo žodžiais ir palaukti. Jo rankose likęs dar vienas ateivis, ir vadas kažkodėl manė, kad baltieji žmonės be draugo neišvyks.

Staiga jį nusmelkė mintis: ar tik nenuėjo baltieji žyniuoniai prie Šventojo Ežero, kad vėl jį išdžiovintų kaip tąsyk, kai Gorochovą irgi buvo palikę namie?

Jis apsirengė, išėjo iš žeminės, pasišaukė tris karius, tiems liepė nueiti iki Šventojo Ežero ir pažiūrėti, ar ne ten baltieji žmonės, o gal jie ten buvę. Sugrįžęs pasakė Gorochovui:

— Tu pasilik čia, mano būste, kol nesugrįš kiti.

Apie pietus pasiųstieji grįžo ir paaiškino Amnundakui:

— Raitųjų žmonių prie Šventojo Ežero nėra, bet jie ten buvo — mes matėm jų pėdas sniege: trejus didelius pėdsakus ir vienus mažesnius.

— Matai, tu man sumelavai, arba jie tau sumelavo laiške!.. — šaukė Amnundakas Gorochovui, o paskui kreipėsi į karius: — O Šventasis Ežeras vėl išdžiūvęs?

— Ne, Didysis Vade, jis neišdžiūvęs — jis net didesnis pasidarė; vanduo išėjo iš krantų, ir net prie aukuro neprieisi.

Amnundakas paniuro: jis nežinojo, geras ar blogas požymis tai, kad ežeras išsiliejo. Kaip ir visais sunkiais atvejais pasikliovė šamanu.