— Eikite ir papasakokite šamanui, ką matėte… Palaukit!.. Kaip jūs sužinojote, kad ten baltųjų žmonių pėdos? Jūs pažinote jų apavą?
— Pėdos iš tikrųjų buvo lokių, — atsakė vyresnysis karys, — bet mes manome, jog baltieji žyniuoniai galėjo pasiversti lokiais, kad mes nepažintume pėdsakų ir nežinotume, kur jie nuėjo.
Gorochovas įsikvatojo. Onkilonai nustebę žiūrėjo į jį, o Amnundakas piktai paklausė:
— Kodėl tau taip linksma?
Gorochovas susigriebė, kad jam ne į naudą, jeigu onkilonai liausis tikėję baltųjų galia, ir atsakė:
— Man pasidarė juokinga, kad jie ir Anuir pavertė loke; juk jie trise, o kariai matė keturių pėdsakus.
— Taip, taip, ketvirtos pėdos mažesnės — aišku, moteriškės! — patvirtino kariai.
— Gerai, eikite pas šamaną, — nusprendė Amnundakas.
… Sugrįžę pasiuntiniai pranešė, kad šamanas pats norįs nueiti prie Šventojo Ežero, o paskui ateisiąs melstis ir liepęs paruošti elnią aukojimui.
Gorochovas, kurio kiekvieną žingsnį Amnundako įsakymu sekė kariai, gulėjo savo guolyje ir mąstė, ar gerai jis padarė vienas pasilikdamas pas onkilonus. Jeigu tik vėl ištiktų kokia nelaimė, onkilonai iškart apkaltintų jį arba išėjusius jo draugus, o gal ir viena, ir kita. Gali iš jo pareikalauti to, ko jis negali padaryti, gali grasinti… Ar maža ko gali prisigalvoti šitie žmonės!
O gal ir jam pabėgti? Draugai žadėjo laukti dvi paras. Tik dabar jį jau saugo, ir pabėgti nebus lengva. O kažin ką dar išmelš vakare šamanas? Jis visiškai nusiminė, ir tik žmona Raku, prisėdusi šalia, plepėdama išblaškė liūdnas mintis.
Sutemus pasirodė šamanas, pasišnabždėjo su Amnundaku, paskui atsisėdo prie ugnies pasišildyti kaulėtų rankų; jis įdėmiai žiūrėjo į liepsną ir be garso krutino lūpas. Paskui pakėlė galvą ir tarė:
— Laikas!
— Moterys, imkitės vaikus ir eikite baltųjų žmonių būstan — jis tuščias. Sėdėkite ten, kol nepašauksime! — paliepė vadas.
Gorochovui pasidarė baisu. Kai paskutinį kartą meldėsi, moteris irgi išsiuntė iš žeminės, o naktį buvo kruvina auka ant Šventojo Ežero kranto. Apie tai jis pirmą kartą sužinojo šiandien iš žmonos, kuri netyčia išsiplepėjo.
Ar ir šįkart šamanas nesumanė auka sugrąžinti ežerą į krantus. Ir ar tik nebus ta auka jis?! Jam pasidarė šalta, ir širdis apmirė.
— Eik ir tu su moterimis savo žeminėn!.. — kreipėsi į jį Amnundakas. — Moterys, saugokite, kad jis niekur neitų — jūs už jį atsakote!
Šitai truputėlį nuramino Gorochovą. Jeigu rengtųsi jį paaukoti, tai nebūtų jokio reikalo išleisti iš būsto su moterimis.
O kad jis būtų žinojęs, jog jam išėjus, Amnundakas liepė dviem kariams saugoti žeminę iš lauko, tai nebūtų jautęsis toks ramus.
Tuščia žeminė greitai plyšo nuo moterų juoko ir šnekų, jos įkūrė laužą ir susėdo aplink jį. Gorochovas išsitiesė guolyje ir tuoj pat metė ranką šautuvo, visada gulėjusio šalia, prie sienos. Šautuvo nebuvo. Kas jį išsinešė? Negi draugai? Vargu ar jie galėjo atimti šitokį galingą ginklą. Tai būtų pasiėmę ir patronus. Gorochovas pasirausė kuprinėje ir aptiko visą paką. Tikriausiai Amnundako paliepti onkilonai šiandien išnaršė jo guolį ir išsinešė baisiąją žaibus ir griaustinį svaidančią lazdą, kad atimtų iš jo galimybę apsiginti. Visai prasti reikalai; jie, be abejo, sumanė kažką negero.
Gorochovas pasišaukė Raku, ir, moterims plepant bei juokiantis, ėmė ją apylankomis klausinėti apie onkilonų užmačias. Bet jinai nieko konkretaus negalėjo papasakoti, tik visokius kvailus moterų plepalus apie baltųjų žyniuonių galybę ir pražūtingą jų įtaką.
Staiga Gorochovas prisiminė, kad paskutinį sykį jie iš bazės parsinešė visiškai naują šautuvą, kurį norėjo atsisveikindami padovanoti Amnundakui. Gal jį draugai pamiršo? Kokia būtų laimė! Jis dar supakuotas gulėjo Goriunovo patalų galvūgalyje, ir vargu ar galėjo onkilonai įtarti, kad tas ryšulėlis — taip pat lazda su žaibais. Gorochovui parūpo tuojau pat įsitikinti, ar šautuvas yra. Juk po meldimosi jo gali labai prireikti, kad išliktum gyvas. Jis paleido Raku pas moteris, o pats, šiek tiek palaukęs, persėdo ant Goriunovo guolio, paaiškinęs, kad ši vieta garbingesnė ir linksmesnė nei jo kampas. Gorochovas prigulė, ėmė atsargiai naršyti galvūgaly ir gilumoj; po kailiais ir šieno sluoksniu apčiuopė ryšuliuką. Bet kaip jį išvynioti ir sudėti šautuvą, neatkreipiant moterų dėmesio? Kuo jas užimti? O gal visa daryti jų akyse — kaip įspūdingą fokusą. Tai turbūt pats geriausias variantas — jos pamatys, kaip popierius ir gabalai pavirs baisiąja lazda.
Išsitraukęs ryšuliuką, jis atsisėdo ant guolio krašto, bet ne šalia moterų, ir pasakė, kad dabar parodys, kaip “va šitas vėzdas, atimtas iš žmogėdrų, pavirs lazda, svaidančia žaibus ir griausmus”. Kelios moterys suriko: „Oi, nereikia!”, bet nugalėjo daugumos smalsumas. Gorochovas ėmė vynioti ryšulį, supakuotą dar sostinės parduotuvėje; atrišęs špagatą, jį atidavė moterims, nieko panašaus nemačiusioms. Špagatas ėjo per rankas ir jį apžiūrinėjo atsidėjusios. Paskui išvyniojo didelius lapus vyniojamo popieriaus, irgi onkilonams neregėto; ir tuos čiupinėjo visos. Moterys stebėjosi „plona geltona oda”. Kai vienas lapas, prikištas pernelyg arti ugnies, užsiplieskė smarkia liepsna, pasigirdo siaubo ir nuostabos kupini riksmai — oda šitaip nedega. Kol visos spoksojo į degantį lapą, Gorochovas greitai sudėjo šautuvą — tai buvo centrinio mušimo dvivamzdis, su vienu graižtviniu vamzdžiu kulkai, — prisitaikė ir sušuko:
— Štai ir lazda gatava!
Arčiau jo buvusios moterys spiegdamos metėsi į šalis, įsi vaizduodamos, kad tuoj pat iš žvilgančios lazdos išlėks žaibas. Bet Gorochovas nusijuokė ir tarė:
— Nebijokit, žaibas išlėks tik tada, kai kas nors panorės padaryti man bloga, o jūs visos — geros moterys.
Fokusas padarė didelį įspūdį. Daugelis moterų žinojo, jog „pusbalčio” žyniuonio — onkilonai tarpusavy šitaip vadino Gorochovą dėl tamsesnės nei kitų trijų odos — baisiąją lazdą šiandien išnešė, kad jis negalėtų apsiginti. Ir štai jų akyse Gorochovas kažkokį vėzdą pavertė nauja lazda. Tai būtiniausiai reikia papasakoti vyrams.
Pakelį patronų, buvusių prie šautuvo, Gorochovas įsikišo kišenėn, kad prireikus iškart galėtų užtaisyti. Turėdamas šautuvą, jis buvo ramesnis. Pasitaisė nuotaika, ir, su šautuvu rankose, jis tarė:
— O dabar, moteriškės, pašokite kaip anąsyk, kai viešėjote pas mus! Aš jums dovanoju šituos dirželius ir šitas odas, o jūs pašokite, pakolei šamanas prisišauks dvasiais.
Teko paklusti burtininkui, turinčiam lazdą. Bet moterys apskritai noriai šokdavo, ypač ilgomis žiemos naktimis, o dabar juk žiema, — sniegas laikosi, netirpsta. Kurios nenusirengė įėjusios į žeminę, tai padarė dabar. Aplink smagiai liepsnojantį laužą prasidėjo šokis, o Gorochovas, pusiaugula nuvirtęs ant Goriunovo guolio su šautuvu rankose, traukė pypkutę ir žiūrėjo į šokančias moteris.
Bet šį kartą moterys nesuspėjo nusišokti iki jėgų netekimo — atėjo karys ir pasakė, kad maldos baigtos, galima grįžti žeminėn.
— Raku pasilieka čia, pas mane… — pareiškė Gorochovas. — Raku, girdi!
— Amnundakas sakė ir tau pareiti jo būstan, — atsakė karys.
— Pasakyk Amnundakui, kad aš miegosiu savo žeminėje, ir Raku liks su manim! — ryžtingai tarė Gorochovas.
— Amnundakas sakė… — vėl pradėjo karys.
— Aš ne onkilonas ir nepaklustu Amnundakui, — pertraukė jį Gorochovas. — Jis negali man įsakinėti… Raku, ateik.
Читать дальше