Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Besirengiančios moterys nustebusios žvalgėsi ir šnibždėjosi; karys buvo pritrenktas. Iki šiol baltieji žyniuoniai nė karto nėra pasakę šitokių žodžių, jie stengėsi įtikti vadui, nors slapčiomis ir kenkė, užtraukė nelaimes. O štai tas pusbaltis, pasilikęs vienas, pradėjo tokias šnekas. Raku nežinojo, ką jai bedaryti: išeiti su kitomis moterimis ar pasilikti su Gorochovu.

— Raku, tau sakau, nesivilk, eikš pas mane! — suriko Gorochovas.

Ryžtingas tonas padėjo, ir Raku priėjo.

— Sėsk čia, Raku! Kai visi išeis, vakarieniausim.

Moterys, pasiėmusios vaikus, viena po kitos išėjo iš žeminės; karys, neryžtingai patrypčiojęs, pagaliau irgi išėjo. Raku atsisėdo ir tarė:

— Amnundakas baisiai supyks. Jis mane nubaus už tai, kad pasilikau čia.

— Nebijok, jis neišdrįs tau ką nors padaryti. Pamatysi! O dabar virk arbatą.

Gorochovo ramybė užkrėtė ir moterį, jinai ėmėsi šeimininkauti. Abu ramiai pavalgė ir jau ruošėsi gulti, kai atsidarė durys ir įėjo keturi ginkluoti kariai. Jų vyresnysis pareiškė:

— Amnundakas pasakė: tu nenori būti svečias jo būste — tai lik čia. Bet jis liepė mums ateiti pas tave, kad neliktum vienas be apsaugos. Mes miegosim čia, vietos yra.

“Matai, kaip išsisuko gudruolis”, — pamąstė Gorochovas, o garsiai pasakė:

— Labai gerai sugalvojo Amnundakas! Gulkite dviese ten, — jis parodė Ordino guolį, — ir du čia, — parodė savo buvusią vietą. — O aš miegosiu garbingoje vietoje, kol nesugrįš kiti baltieji žmonės.

Trys kariai atsigulė nenusirengę, o ketvirtas atsisėdo prie ugnies.

— Jie atėjo saugoti tavęs, kad nepabėgtum slapčiomis, kaip anie baltieji žmonės, — sušnabždėjo persigandusi Raku.

— Kvailute, jie atėjo mūsų apginti nuo vampu, lokių ir požeminių dvasių! — ramiai atsakė Gorochovas, aišku, kuo puikiausiai perpratęs Amnundako ketinimus.

Bet nakčiai atsargumo dėlei pasiruošė: pats atsigulė prie sienos ir šautuvą pasidėjo už nugaros, pasieny, užtaisęs vieną vamzdį kulką, o kitą šratais. Margį paguldė kojūgaly. Gorochovas žinojo, kad šuo nieko neprileis prie miegančio šeimininko.

Naktis praėjo ramiai. Kariai prie laužo vis pakeisdavo vienas kitą. Budintysis prižiūrėjo ugnį ir snaudė atsirėmęs į stulpą su ietimi rankose. Gorochovas miegojo kietai, bet Raku visą naktį prasivartė: jai nedavė ramybės mintis, ką rytoj padarys Amnundakas.

Kai išaušo, kariai išėjo, bet jų vieton tuoj pat pasirodė Anuen ir dar dvi moterys. Gorochovas dar miegojo, bet Raku tuoj pat nulindo pas jas ir ėmė klausinėti, ką šamanui sakė dvasios, kaip vadas įvertino Gorochovo atsisakymą ir jos nepaklusnumą. Bet moterys, matyt, išklausiusios instrukciją, atsakė:

— Ką pasakė dvasios, mes nežinome. Amnundakas išklausė karį ir pasakė tai, ką perdavė pasiųstieji jūsų žeminėn; o apie tave nesakė nieko.

Raku nusiramino, bet Gorochovas, pabudęs ir sužinojęs klausinėjimo rezultatus, jais nepasitenkino — jam buvo labai svarbu sužinoti, ką išbūrė šamanas. Ir per dieną, kurią praleido savo žeminėje arba netoliese lauke, Raku, jo paliepta, kelis kartus ėjo į vado žeminę žvalgybon, bet nieko nepešė. Pirmą kartą jinai ėjo nerimaudama, kad ją tuoj pat moterys pačiups, nurengs ir išplaks Amnundako įsakymu: paprastai šitaip bausdavo už barnius, tinginystę, nepaklusnumą. Bet Amnundakas net nekreipė į ją dėmesio.

Vakare Amnundakas atėjo pas Gorochovą, prisėdo prie laužo ir pasakė:

— Tu nenorėjai būti mano svečias, o aš va atėjau pas tave… Tu vakar sakei, kad šiandien sugrįš baltieji žmonės. Naktis jau atėjo, o jų vis nėr. Ką dabar pasakysi?

Gorochovas, per dieną jau apgalvojęs ką darysiąs, ramiai atsakė:

— Matai, kiek prisnigta — eiti sunku, slidžių jie neturi, todėl ir susivėlino. Grįš naktį arba ryte.

— Kodėl nepasiėmė onkilonų slidžių? — paklausė Amnundakas ir patylėjęs pridūrė: — Iki ryto palauksiu. Jeigu nepareis, pasiųsiu karius ieškoti — gal kas atsitiko.

Jis dar truputėlį pasėdėjo, padejavo, kad sniegas netirpsta, žiema atėjo visu mėnuliu anksčiau, ir onkilonai labai sunerimę. Paskui atsistojo ir išėjo. Iš paskos susiruošė išeiti ir išvykusiųjų žmonos, visą dieną išbuvusios žeminėje. Išeidamos pasakė:

— Raku, eik, pasiimk pieno ir papločių.

Nešina indu, Raku išėjo su jais, bet negrįžo. Vietoj jos vėl nakvoti atėjo keturi kariai. Gorochovas dar ilgai laukė Raku ir nusprendė, kad jos neišleido. Per dieną apmąstęs savo padėtį, suvokė, kokia ji rizikinga, ir suprato, kad vienas jis nepajėgs ilgai priešintis Amnundakui, kad iš jo vis tiek — jėga ar gudrumu — atims šautuvą ir tada pasielgs taip, kaip lieps šamanas. Jis dar galėtų pasivyti draugus, žadėjusius laukti dvi paras, — terminas rytoj vakare. Ir nusprendė šią naktį bėgti.

PABĖGIMAS

Vos sutemus Gorochovas išpjovė gabalą velėnos išorinėje žeminės pusėje priešais patalo galvūgalį ir skylę užbėrė sniegu. Dabar jau buvo nesunku tyliai išimti kelis plonyčius rąstigalius, vienu galu vos įkastus žemėn, o kitu priremtus prie ilgų nuolydžio rąstų ir su jais sudarančių stogo šlaitą. Per šitą skylę galėjai tylutėliai išlįsti laukan, ypač prieš aušrą, kai miegas pats saldžiausias ir snaudžia net sargybinis. Gorochovas vylėsi, kad Raku išeis su juo, paveikta Anuir pavyzdžio. Kuprinė buvo sukrauta. Raku vilkėjo jau žieminius drabužius. Kad jis pabėgęs, pastebės tik rytojaus rytą, nes patalai liks kur buvę. Margis taip pat, — jis paskui atbėgs pėdomis. Skylę uždengs iš lauko. Kol onkilonai susigriebs, jie suspės sukarti dešimtį kilometrų. Buvo paruoštos dvi poros moteriškų slidžių — sutemus užkastos sniege.

Gorochovas nusiminė, kai nesugrįžo Raku, jis buvo prisirišęs prie jos, pagaliau — beveik tik dėl jos ir pasiliko pas onkilonus. Bet dabar reikėjo išeiti, ir vienam, be jos. Beje, ji galbūt dar ir neitų kartu, gal net pakeltų triukšmą.

O gal net ir geriau, kad jos nėra. Gorochovas anksti gulėsi miegoti ir pasiėmė Margį savo guolin; dabar jis galėjo pasiimti ir šunį. Guldamasis garsiai pasakė, kad girdėtų sėdintys prie ugnies kariai.

— Raku neatėjo. Tai šuva rytoj mane ir prikels, ir valgyt padarys.

Apie vidurnaktį stiprus požeminis smūgis pažadino snūduriuojantį sargybinį ir Gorochovą. Sugirgždėjo žeminės sąsparos, pro plyšius pabiro žemės. Miegoję kariai šoko iš guolių, atsisėdo ir Gorochovas, beje, smarkiai sunerimęs. Jeigu smūgis pasikartos, tai visi Amnundako žeminės gyventojai išbėgs lauk ir nakvos prie laužo; tada nepavyks pasprukti nepastebėtam. Reikia bėgti anksčiau, per sumaištį.

Kol jis svarstė, ką daryti, nuvilnijo antras smūgis, ir visa žeminė sutraškėjo; vienas rąstas iš stogo vidurio su velėnų krūva nukrito ant laužo. Gorochovas greitai vilkosi šiltą striukę; kariai išlėkė, šaukdami iš siaubo. Bet kai drebėjimo banga nurimo ir žeminė nesugriuvo, vienas sugrįžęs išsitraukė iš laužo kelis nuodėgulius. Jie, matyt, norėjo susikurti ugnį netoli durų, kad nereikėtų pasitraukti iš sargybos posto.

— Tu geriau išeitum iš žeminės, — pasakė tas karys guolyje sėdinčiam Gorochovui, — tave gali užgriūti, pusė Amnundako būsto jau sugriuvo.

— Ne, aš liksiu ir ramiai sau miegosiu, — atsakė Gorochovas. — Mano kampas nesugrius.

Karys pakraipė galvą ir išėjo. Jakutui šito tik ir reikėjo. Jis tuoj griebė iš gretimos pastogės Kostiakovo apklotą, susuko jį ir paguldė vietoj savęs po apklotu taip, jog atrodė, kad ten miega žmogus. Paskui greitai išsiardė sieną prie savo guolio, iškėlė laukan kuprinę ir šautuvą, išlindo pats, pasišaukė Margį, užvertė skylę sniegu ir atsargiai, slėpdamasis žeminės šešėlyje, užstojusiame jį nuo karių laužo, patraukė prie artimiausio medžio, augančio už dvidešimties žingsnių aikštelės pakraštyje. Tai buvo sena išsikerojusi tuopa, nebranginama onkilonų, nes netiko nei malkoms, nei statyboms. Paslėpęs drevėje Margį ir kuprinę, Gorochovas įsikorė medin, atsisėdo ant storos šakos ir prisiplojo prie kamieno. Iš čia jis matė viską, kas dėjosi aikštelėje, o patį dengė sausuoliai ir šakos, nors ir belapės. Gorochovas suvokė, kad dabar negali pereiti aikštelės: ją apšvietė onkilonų laužai, ir balto sniego fone juodą figūrą iš karto pastebėtų būdraujantys žmonės. Reikėjo palaukti, kol jie prie laužų užsnūs. Apeiti visą aikštelę mišku — pernelyg toli, be to, Gorochovas bijojo, kad tamsoj nepataikys į taką, vedantį bazėn, ir paklys.