Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Jis sustojo ir įsiklausė: iš pradžių buvo ramu, bet paskui pasigirdo balsai ir tolumoj sušmėžavo ugnys; matyt, onkilonai su fakelais vijosi jį. Ilgai nesvarstydamas Gorochovas įsikorė medin ir ėmė kelti daiktus aukščiau. Daugiausia vargo buvo su Margiu, kuris negalėjo ramiai, ištupėti ant kokio nors šakos išlinkio; teko įtaisyti tošinukę ant dviejų storų šakų, o šunį ir kuprinę įkišti jon. Vos tik susitvarkė, ir netoli tuopos ant tako pasirodė keletas onkilonų su fakelais, o iš dešinės ir kairės buvo jų ir daugiau. Praėję medį, onkilonai greitai aptiko aiškius pėdsakus, šlapioje žemėje ir žolėje įrėžtus valtelės, ir rėkaudami iš džiaugsmo pasišaukė kitus, visi nubėgo pėdomis, tikėdamiesi pasivyti bėglį.

Gorochovas pavakarieniavo rūkytos paukštienos, pašėrė šunį, surūkė pypkę, o onkilonai vis negrįžo iš beprasmių gaudynių. Ėmė marinti miegas, ir jis nusprendė snustelėti, kol patekės mėnulis, prisirišo prie kamieno ir užsnūdo.

Pažadino smarkus medžio lingavimas. Jis vos neprarado pusiausvyros, ir jeigu nebūtų prisirišęs, tai būtų iškritęs iš medžio, mat dar reikėjo abiem rankom laikyti valtelę su kroviniu. Gorochovas nesuprato, kas čia darosi: aplinkui trinksėjo ir gaudė, o danguje švietė seniai patekėjęs mėnulis; matėsi, kaip siūbuoja aplinkui medžiai, nors vėjo nebuvo. Pagaliau jis suvokė, jog vėl dreba žemė. Žvilgtelėjęs šiaurėn, jis pamatė, kad ten, visai netoli, dedasi baisūs dalykai: iš už miško kamuoliais vertėsi balti ir juodi dūmai, kylantys į dangų, ir iš ten sklido baisus triukšmas, net skambėjo ausyse, o paskui pūstelėjo toks karštas vėjas, kad užėmė kvapą.

— Motin dievo, kas gi ten pasidarė?! Žemė skiriasi, ugnis verčiasi! — ėmė melstis Gorochovas. — Bėgti, bėgti reikia prie vandens.

Vargais negalais nuleido žemyn paeiliui kuprinę, tošinukę ir šunį, nes medis visąlaik siūbavo. Ir ant žemės vos galėjai išsilaikyti nenugriuvęs. Svirduliuodamas lyg girtas, Gorochovas nuvilko tošinukę žeme ir per seklų vandenį. Kartkartėmis tai dešinėj, tai kairėj kažkas vis krito vandenin, laužydamas medžių šakas. Dundesys netilo, oras vis labiau kaito ir darėsi tvankesnis.

Pagaliau įbrido vandenin tiek, kad jau galėjo sėstis valtelėn. Bėglys kiek įmanydamas tolo nuo katastrofos vietos. Išplaukęs į didelę laukymę, jis pamatė šiaurės pusėje ryškią pašvaistę, užsiplieskusią — juodų dūmų fone; raudoni žaibai tai šen, tai ten tvyksčiojo dūmuose.

„Pražus, matyt, nelaimingieji onkilonai tame pragare! — pagalvojo jis. — Ir vėl kaltę suvers „baltiesiems žyniuoniams — užmušė šamaną, o dabar ir visą gentį išžudys”.

Seklus vanduo vos vos bangavo, bet kuo giliau buvo, tuo ir bangos didesnės, todėl tošinukę svaidė į šalis. Nuplaukęs apie dešimtį kilometrų, Gorochovas neteko jėgų ir nusprendė ieškotis vietos, kur galėtų sulaukti aušros. Pakraštyje didžiulės laukymės, kur ypač šniokštė bangos, visai netoliese jis pastebėjo iš vandens išnirusį žeminės karkasą. Žemės drebėjimas dar prieš potvynį sugriovė nuožulnias pastoges, bet centriniai stulpai išliko net su stogu, — jie buvo įkasti žemėn ir sutvirtinti sijomis. Šita platforma kilo virš vandens apie metrą, ir bangos jos neužliejo.

„Štai kur poilsio vieta!“ — pamanė bėglys ir pasuko valtelę platformos link. Šiaip taip išsikrovė daiktus, patupdė šunį, užlipo pats ir užsitraukė lengvutę valtelę. Ant šlapios stogo velėnos pasitiesė apklotą ir tuoj pat užmigo, nepaisydamas dundėjimo, sklindančio iš šiaurės, ir bangų šniokštimo.

Pabudo auštant ir ėmė dairytis, stengdamasis susiorientuoti, kur jam reikėtų plaukti. Per naktį vanduo nurimo, tik smulkučiai ribuliai retsykiais sujudindavo veidrodinį ežero paviršių. Kaimynystėje kyšojo dar viena maža žalia salelė. Iš netoliese augusios tuopos Gorochovas atpažino savo ir draugų žeminę; toje tuopoje jis slėpėsi naktį, pabėgęs nuo onkilonų, o šiąnakt nakvojo ant Amnundako žeminės likučių.

Greitosiomis užkandęs, jakutas nuleido vandenin valtelę ir pasišaukė Margį, norėdamas jį patupdyti. Šuo stovėjo šalia aukštinio viduryje platformos, žiūrėjo vandenin ir inkštė.

— Ką ten pamatei, šuneli, gal žuvį? — paklausė Gorochovas ir priėjo pasiimti šuns, nenorėjusio pajudėti.

Žvilgtelėjęs pro aukštinį jis krūptelėjo: iš vandens, šalia vieno stulpo, kyšojo žmogaus rankų pirštai.

— Viešpatie aukščiausias! Čia kažkas prigėrė! — suriko jis. — Ko gi jis stulpu neišlipo viršun?

Ant vieno piršto žibėjo sidabrinis žiedas, pasirodęs Gorochovui pažįstamas. Onkilonai neturėjo sidabrinių žiedų, tik baltųjų žmonos gavo iš savo vyrų tokius papuošalus ir labai jais didžiavosi.

— Oi budeliai, taigi čia Raku! Kitos moterys buvo ten, o ir senas šuva pasakė, kad išdavikę prigirdė.

Gorochovas įlipo valtelėn ir priplaukė stulpą, šalia kurio kyšojo rankos; pasirodo, riešai buvo stipriai pririšti prie stulpo. Jis perpjovė diržą ir trūktelėjo už sustingusio riešo — virš vandens lėtai išniro ranka, paskui plaukai ir pagaliau veidas su plačiai atmerktomis akimis: tos akys, sakytumei — pilnos ašarų, žvelgė su priekaištu į jakutą. Jis suriko ir atšoko; skenduolės riešas išslydo iš rankų, ir galva paniro drumstan vandenin; paskui pranyko ir ranka — lavonas nugrimzdo.

“Vargšelė! — mąstė jakutas. — Pririšo nakčiai prie stulpo, kad neatbėgtų pas mane, o paskui, kai išsiveržė vanduo, pamiršo ją žeminėje ar tyčia paliko, kad prigertų”.

Jis įsivaizdavo, ką teko iškęsti Raku, kai vanduo prasimušė žeminėn ir ėmė semti jos kūną vis aukščiau ir aukščiau; kaip ji raitėsi ir šaukėsi pagalbos, o jai atsakė tik vandens pliuškenimas kraupioj nakties tamsoj ; kaip vanduo pakilo iki krūtinės, iki kaklo, iki burnos ir pagaliau užliejo gerklę, iš kurios išsiveržė paskutinis riksmas. O jis iš pradžių buvo visai arti ir puikiausiai galėjo ją išgelbėti, kai tik išėjo onkilonai. Bet jinai, matyt, pradėjo rėkti tik tada, kai vanduo prasimušė žeminėn, o jis tuo metu jau plaukė, per ežerą.

Gorochovas panoro ištraukti palaikus ir palaidoti kur nors, bet neturėjo kobinio, o ir laidoti būtų galima nebent sniegynuose už duburio. Susisielojęs pasitupdė Margį, dabar jau klusnų, pasiėmė daiktus ir nusiyrė į pietus. Irklavo smarkiai, tikėdamasis dar pavyti draugus, ir tošinukė kaip strėlė čiuožė ramiu gilių ežerų ir kanalų paviršiumi.

Štai jau pasimatė duburio pakraštys su juodų uolų fone baltuojančiais sniegynais. Šiaurinėj pusėj visąlaik kybojo juodi ir balti debesys: iš ten atsklisdavo sprogimų trenksmas.

Pagaliau baigėsi miškas. Gorochovas išplaukė į švarų pakrantės vandenį, skalavusį pusnynus. Ir čia viskas apsemta. Kur draugai? Išėjo? Nuskendo? Aikštelėje virš vėpūtinių nieko nėra!

Bet štai ant skardžio keteros šviesiame dangaus fone išniro tamsus žmogaus siluetas. Gorochovas garsiai suriko, ėmė mojuoti irklu, sulojo Margis.

Pastebėjo, — jis išgelbėtas.

Gorochovas priplaukė prie vėpūtinio papėdės, išlaipino keleivį, iškėlė krovinį ir, apsikrovęs visais nešuliais, kilo laipteliais viršun.

Staiga prieš jį atsivėrė bedugnė — toliau eiti nėra kur. O už bedugnės jau stovėjo Goriunovas ir Ordinas.

— Na vis dėlto suspėjau jus pavyti! — sušuko Gorochovas, nusimesdamas naštą ant ledo. — Na ir prisikentėjau!

— Tau teks ilgokai laukt, kol lede iškirsime laiptelius nusileisti ir užlipti, — atsakė Goriunovas.

— Tai duobelė! Nuo gaudynių atsitvėrėte ar ką? Ta-aip, perlipti ją ne juokai, — tarė Gorochovas, apžiūrinėdamas plyšį, aprėmintą keliolikos metrų aukščio stačių ledo sienų. — O kirsti teks ilgokai… Žinote! Atsineškite virvę ir permeskite man.