Владимир Обручев - Sanikovo žemė

— Kaip jūs organizuotumėte ekspediciją, jeigu turėtumėte pinigų?

— Aš turiu galvoje du tremtinius, gyvenančius Kazačjėje. Mes visi dažnai svarstydavome tokios ekspedicijos projektą, žinoma, platoniškai, nes mes neturime lėšų, išskyrus menkutę pašalpą, kurią caro vyriausybė labai netvarkingai moka savo belaisviams. Mes verčiamės kaip tikri čiabuviai — medžiokle ir žvejyba. Abu mano draugai — jauni žmonės, nesusmukę tremtyje; darbas padeda mums išsilaikyti, be to, mes ir užsigrūdinome. Be jų, aš dar pasiimčiau du verslininkus, ne kartą pabuvojusius Naujojo Sibiro salose, turinčius šunų kinkinius, patyrusius keliautojus per ledynus.

— Teisingai, be jų negalėtumėte išsiversti. O toliau?

— Ankstyvą pavasarį mes ledu pasiektume Kotelno salą, ten įsirengtume bazę ir sandėlį, paskui, nedelsdami, kol ledas dar tvirtas, eitume toliau į šiaurę.

— O jeigu jūra nebūtų užšalusi, kuo vargu ar galima abejoti?

— Mes turėtume dvi lengvas baidares, kurias vežtumėmės nartomis. Jomis ir perplauktume atvirą ruožą. Jis neturėtų būti platus — netoli žemės visada ledas. Toliau vėl keliautume nartomis iki žemės, ją ištirtume, o vasaros pabaigoje tuo pačiu keliu grįžtume atgal.

— Bet tuo metu atvira jūra bus jau plati, ir plaukdami baidarėmis, dar su sunkiu kroviniu, jūs, be abejonės, žūsite. Vasaros pabaigoje dažnos pūgos.

— Jeigu nebus galima perplaukti, pasiliksime žiemoti Sanikovo Žemėje, o grįšime ankstyvą pavasarį.

— Ar jūs žinote, kiek reikia pasiruošti jukolos šunims visiems metams? Vien šitas krovinys pribaigs jus…

— Žinoma. Bet aš nesiruošiu vežiotis ėdalo. Viliuosi, jog žemėje bus daug laukinių paukščių. O per vasarą prisiruošime atsargų žiemai ir kelionei atgal į bazę.

— Tarkime, kad jūs nerasite jokios žemės.

— Tada kuo greičiausiai grįšime į Kotelną, ten pralauksime vasarą ir rudenį, o kai tik bus galima, persikelsime į žemyną. Ir tuo atveju, jeigu būtų prasta vasaros medžioklė, — nors tai beveik neįmanoma, mums reikalingas sandėlis Kotelno saloje.

— Ar jūs nesuskaičiavote, kiek kainuotų tokia ekspedicija?

— Manyčiau, ne taip ir brangiai. Mums trims nereikia jokio uždarbio, svarbu prasimaitinti. Dviem verslininkams, žinoma, mokėti reikės, bet jie — kuklūs žmonės. Didžiausios išlaidos — šunys, ėdalas jiems, nartos, baidarės, šautuvai ir šoviniai, drabužiai. Aš jau numačiau kainas ir čia, ir Kazačjėje, ir manau, jog dviejų ar pustrečio tūkstančio rublių turėtų pakakti.

— Taip, suma nedidelė!

— Šiaurėje nartos nekokios, ten mediena prasta, o mums jų reikia kuo geresnių, kad netektų gaišti laiko dažniems remontams. Aš manau, kad geriau nartas užsisakyti čia ir nusivežti. Taip pat ir šautuvus bei šovinius — čia jie ir geresni, ir daug pigesni. Visa kita — jau vietoje.

— Man patinka jūsų planas, — pasakė Šenkas. — Ir aš manau, kad atrasime jums pustrečio tūkstančio rublių. Bet štai kokia sąlyga: iš Sanikovo Žemės parvešite uolienų rinkinius ir herbariumus, jeigu bus įmanoma — ir smulkių gyvūnų bei augalijos, klimato aprašymus. Savaime suprantama, ir apie onkilonus, jeigu juos rastumėte. Ar jūs sugebėsite su draugais tai atlikti?

— Tikiuosi, jog susidorosime. Mes visi, žinoma, nesame tikri mokslininkai, bet pasirengę: vienas iš mūsų truputėlį geologas, kitas — botanikas, o aš labiau domiuosi žmogumi.

— Puiku! Barometrų, termometrų, kompasų ir kitko aš gausiu jums iš Akademijos. Jūs suprantate, kad bus labai svarbu nustatyti kelių tos žemės, — jeigu tik ją rasite, — punktų geografines ilgumas ir platumas, — nusišypsojo Šenkas, — ir nubraižyti nors ir apytikslę žemės schemą bei kelią iki jos.

— Suprantama. Geodezinės nuotraukos imsiuosi aš. Bet kaip nustatyti platumą ir ilgumą? Šito mes nemokėsime.

— Tai nėra sunku. Jus išmokys Centrinėje fizikos observatorijoje. Aš parašysiu raštelį direktoriui. Pasirengimui prireiks dviejų trijų savaičių. Ar jūs turėsite tiek laiko? Kada manote išvažiuoti?

— Dabar lapkričio pabaiga. Išvažiuoti reikia ne vėliau kaip po mėnesio, kad Kazačjėje būtume vasario gale, o kovo viduryje patrauktume į salas.

— Paprastai ten keliauja balandy.

— Visiškai teisingai, bet mums reikia pakliūti anksčiau, kad pirmomis balandžio dienomis jau galėtume per jūrą, kol ledas dar tvirtas, keliauti Sanikovo 2emės link.

— Ar suspėsite per mėnesį susiruošti ir susipirkti viską, ko jums reikia?

— Aš jau teiravausi dirbtuvėse. Nartas padarys per dvi savaites, o per tą laiką spėsiu susipirkti kitką ir kartu galėsiu lankyti observatoriją.

— Taigi čia reikalai juda, bet Kazačjėje jums bus dar nemažai rūpesčių.

— Kai viskas bus nuspręsta, aš išsiųsiu telegramą į Olekminską, Kazačjės paštą, kad draugai pradėtų ruoštis — pirktų kinkinius, ėdalo šunims, drabužių.

— Betgi jie neturi pinigų!

— Iki aš grįšiu, jie gaus viską skolon: mus Kazačjėje pažįsta.

— O kiek jums reikia dabar rankpinigių užsakymams ir pirkiniams?

— Kol kas pakaks 500 rublių.

— Šitą sumą jums duosiu iš savų pinigų, o po dviejų ar trijų savaičių gausiu ir likusią sumą bei instrumentus.

Šenkas užpildė banko čekį, parašė raštelį observatorijos direktoriui ir paduodamas juos jaunuoliui pasakė:

— Užeikite po poros savaičių tuo pačiu metu. Man bus įdomu, kaip sekasi ruoštis.

— Aš labai džiaugiuosi, jog taip greit buvo išspręstas klausimas! — sušuko susijaudinęs jaunuolis. — Eidamas pas jus, aš smarkiai abejojau, ar galėsiu įgyvendinti savo svajonę. O čia taip paprastai viskas susitvarkė. Jūs tokią stambią sumą duodate visiškai nepažįstamam žmogui, tikėdamas jo žodžiu?

— Nors aš jau žilas, bet dar nepraradau tikėjimo žmonėmis, — nuoširdžiai atsakė Šenkas. — Aš jau ne kartą esu rėmęs mokslines ekspedicijas ir mane labai retai kada apvylė. Be to, aš gebu įvertinti žmogų beveik iš pirmo žvilgsnio. Bet jūs iš tikrųjų man priminėte, kad aš nežinau nei jūsų, nei jūsų draugų pavardžių, o juk būtinai turėsiu parengti krašto administracijai reikiamus dokumentus. Taigi kuo jūs vardu? Aš užsirašysiu.

— Matvejus Ivanovičius Goriunovas, buvęs Peterburgo universiteto studentas, administracijos išsiųstas į Jakutiją. Mano draugai — Semionas Petrovičius Ordinas ir Pavelas Nikolajevičius Kostiakovas, taip pat buvę studentai: pirmasis — universiteto, antrasis — technologas. Mus visus 1899 metais už studentiškas riaušes ištrėmė penkeriems metams.

— Kuo gi jūs nusikaltot, kad išsiuntė taip toli lyg pavojingus nusikaltėlius?

— Mes pirmininkaudavome sueigose, todėl ir palaikė vadeivomis. Norėjo atiduoti į kareivius — prisimenate, buvo toks potvarkis, — bet mes atsisakėme paklusti. Užtat mus ir išsiuntė pas baltąsias meškas.

— Ar greitai baigsis tremties laikas?

— Mano jau pasibaigė, dėl to ir leido išvažiuoti gimtinėn į Vologdos guberniją policijos priežiūron; į sostinę atvykau, žinoma, be leidimo. Draugai bus laisvi po metų.

— Aš matau, kad jums reikės gauti paties gubernatoriaus leidimą vykti į Jakutiją.

— Na šito prašymo, manyčiau, neatsakys.

KELIONĖN

Po mėnesio Goriunovas, aprūpintas pinigais ir dokumentais, išvažiavo į rytus, gabendamasis prietaisus ir kitokią įrangą: tris puikias nartas ir vieną didelę baidarę, išardomą dalimis, kurias nesunku per pusvalandį sujungti visiškai hermetiškai. Į ją telpa keturi žmonės, trys nartos su kroviniu ir dešimt šunų, — vadinasi, ekspedicijos nariai galės perplaukti jūrą per du kartus.