Владимир Обручев - Sanikovo žemė

DINGUSI TAUTA

Šenkas buvo senas viengungis, daug keliavęs jaunystėje. Jis tyrinėjo Jenisejaus žemupį, ieškodamas mamuto likučių tundroje, Užbaikalę, Amūro sritį ir net Sachaliną, kai tik šitas didelis kraštas buvo prijungtas prie Rusijos, — mokslininką domino salos geologija ir augmenija. Grįžęs į sostinę, jis ėmėsi studijuoti surinktą medžiagą. Gyveno uždarai ir ypač kukliai, didesnę atlyginimo dalį skirdamas jauniems mokslininkams remti ir finansuoti ekspedicijoms į jį taip dominusius Sibirą bei poliarinius kraštus. Nemažai pinigų išleido Tolio ekspedicijai, o paskui ir jo paieškoms, nes akademikas jį labai vertino kaip tyrinėtoją.

Grįžęs iš iškilmingo posėdžio, Šenkas ėmėsi skaityti apie paslaptingą onkilonų gentį.

Prieš keletą amžių jie gyveno beveik visame čiukčių pusiasalyje, bet vėliau čiukčiai juos išstūmė prie Arkties vandenyno krantų. Onkilonų kūno sudėjimas, drabužiai, kalba, gyvenimo būdas smarkiai skyrėsi nuo čiukčių; artimiausi jų giminaičiai buvo Kadjako salos aleutai.

Nordenšioldas, „Vega” plaukdamas išilgai Šiaurės Sibiro pakrančių, netoli Irkaipijaus [* Nordenšioldo žemėlapyje Irkaipijus atitinka Ryrkaipijaus kyšulį; rusiškuose žemėlapiuose — Siaurės kyšulys], Šelagskio ir Jakano kyšulių rado daugybę apleistų onkilonų būstų. Tai buvo savotiškos žeminės, iki pusės įleistos žemėn, o stogas — banginio šonkauliai, užpilti žemėmis. Kasinėjant rasta įvairių įrankių iš akmens ir kaulų — kirviai, peiliai, iečių ir strėlių antgaliai, grandikliai ir kt., kartais net su kaulinėmis ar medinėmis rankenomis. Amžinas įšalas išsaugojo net ir diržus, kuriais prisitvirtindavo kirvius ar antgalius. Onkilonai dar nežinojo geležies ir kitų metalų ir gyveno kaip tikri akmens amžiaus žmonės.

Vrangelis yra užrašęs čiukčių pasakojimų apie tai, kas privertė onkilonus pasitraukti iš Arkties vandenyno pakrančių. Kivirčo priežastis buvo onkilonų genties vado Krechojaus ir čiukčių vado nesantaika, paremta gimininiu kerštu. Krechojus, gelbėdamasis nuo čiukčių persekiojimų, surinkęs negausius onkilonų genties likučius, iš pradžių įsikūrė Šiaurės kyšulyje, o paskui persikraustė į Šalaurovo salą ir pagaliau, susėdę į penkiolika baidarių, visi išplaukė link žemės, kurios kalnus Arkties vandenyno tolumoje buvo galima pamatyti iš Jakano kyšulio (tai yra į Vrangelio salą). „Labai jau skurdžios ir prieštaringos žinios, — pagalvojo Šenkas, užversdamas paskutinę knygą. — Kaip ten bebūtų, įdomu: kur galėjo dingti šita gentis?”

Per pastarąsias dienas Šenkas, kaip ir buvo žadėjęs, užsiėmė „zondavimu akademijoje”. Jis pasikalbėjo su keliais mokslininkais, besidominčiais poliarinių kraštų tyrinėjimu, bet nesusilaukė iš jų pritarimo organizuoti naują ekspediciją Sanikovo Žemei ir baronui Toliui surasti.

Solidaus mokslininko, kuriam būtų galima patikėti naujus poliarinio krašto tyrinėjimus, neatsirado, o duoti pinigus kokiam nors fantazuotojui buvo ir neatsargu, ir netgi tai išrūpinti būtų buvę nepatogu.

Šenkui neliko nieko daugiau kaip suskaičiuoti savo pinigus. Jis nusprendė, jog gali leisti sau išmesti tūkstantį kitą tokiam reikalui, tik manė, kad šitiek dar nepakaks.

„Na ką gi, — pagalvojo jis, — prietaisų gausime dykai iš įvairių žinybų, be to, ekspedicija negali užtrukti ilgiau nei metus. Per tiek laiko arba suras žemę, — o tada bus galima visai kitaip pasukti reikalą — atsiras ir lėšų, arba įsitikinsime, kad jokios žemės nėra, ir bus ramu”.

REIKALAI JUDA

Sutartą dieną ir valandą jaunuolis atėjo. Šenkas jo laukė.

— Aš perskaičiau viską, kas tik yra žinoma apie onkilonus, — pasakė jis, — ir, mano manymu, žinios prieštaringos. Nėra abejonės, jog šita tauta gyveno ir kovojo su čiukčiais, paliko gyvenvietes, akmeninių ir kaulinių įrankių. Bet kur ji pradingo — neaišku. Belieka galvoti, kad onkilonai arba žuvo vienoje iš salų dėl sunkių gyvenimo sąlygų ir maisto stygiaus, nes ten nepakako medžiojamų gyvulių, arba pasiliko žemyne ir senų seniausiai išmirė nuo kokios nors epidemijos.

— Jeigu jie būtų žuvę salose, ten rastų daugybę jų kaulų, — paprieštaravo pašnekovas. — Žmonės be pėdsakų neišnyksta. O jeigu jie būtų išmirę žemyne, tai jų naujieji kaimynai — jakutai, tungusai, lamutai — būtų išsaugoję padavimų. Bet tokių padavimų visiškai nėra.

— Tai kurgi jie pagaliau?! — sušuko Šenkas. — Juk nepakilo į dangų gyvi!

— Tikriausiai Sanikovo Žemėje — ten, kur skrenda paukščiai keliauninkai, jie, ko gero, ir buvo onkilonų vedliai.

— Žinoma, jeigu žmonės mokėtų skraidyti, aš mielai patikėčiau. Bet onkilonai neskraidė, todėl turėjo spėjamąją žemę pasiekti vandeniu arba ledu.

— Vandeniu plaukti jie negalėjo, nes su savimi varėsi gyvulių bandas, o šie pernelyg sunkus ir neramus krovinys baidarėms.

— O per ledynus irgi negalėjo nukeliauti. Pagal visus turimus duomenis Arkties vandenynas ištisai neužšąla; tam tikru atstumu nuo kranto visada lieka siauresnė ar platesnė atviro vandens juosta. Todėl ne vienas čiukčis — o jie pakankamai narsi tauta — nėra buvęs Vrangelio saloje, ir nė vienas medžiotojas verslininkas — jie taip pat ne bailiai! — nėra pasiekęs Beneto salos. Ir barono Tolio žūtis įrodo, kad per ledynus kelio nėra!

— Visa tai absoliučiai teisinga, — ramiai atrėmė akademiko priekaištus jaunuolis. — Bet prisiminkite, kad klimatas ne visada vienodas; šaltieji periodai kaitaliojasi su šiltaisiais, o tai priklauso nuo Saulės dėmių…

— Žinoma, šitai aš žinau! — tarė Šenkas.

— Mums žinoma, jog onkilonai nusigavo iki Naujojo Sibiro salų — ten taip pat surasta jų, žeminių ir kitų buvimo ženklų.

— Na gerai!

— Jiems paaiškėjo, kad ta vieta netinka gyventi: maža žvėrių, paukščių, o jų dar kasmet mažės dėl medžioklės. Bado baimė turėjo juos ginti toliau, o keliauninkai paukščiai, dideliais būriais skrendantys į šiaurę, rodė onkilonams, jog ten turėtų būti žemė, daug turtingesnė laukinių paukščių. Tarkime, kad tuo metu kaip tik buvęs šaltasis periodas, iš eilės pasikartojusios kelios šaltos žiemos, ir jūra užšalo. Ankstyvą pavasarį, kai dienos jau ilgesnės, onkilonai sėkmingai persikėlė į Sanikovo Žemę.

— Ir išmirė ten nuo šalčio ir bado, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad už 80° platumos galėtų būti žemė, tinkanti gyventi žmogui. Žąsys, antys galbūt ir susiranda maisto atitirpstančioje tundroje, bet žmogus…

— Žmogus medžioja paukščius, vėplius, ruonius, baltuosius lokius, gaudo žuvis ir gyvena Grenlandijoje bei salose šiauriau Amerikos, ir Špicbergene, ir Naujojoje Žemėje — gyvena, netgi myli poliarinį kraštą ir jo ilgisi, jeigu patenka į pietus.

— Aš matau, jūs tvirtai tikite, jog yra Sanikovo Žemė ir joje gyvena onkilonai.

— Pirma, aš įsitikinęs, antra, tai vienintelis variantas, paaiškinantis jų dingimą.

— Gaila, bet Akademija nepritaria šiai nuomonei. Aš jau domėjausi. Mano kolegos įsitikinę, kad tokios žemės iš viso nėra, o baronas Tolis žuvęs.

— Labai liūdna, jeigu šitaip, nes vienintelė vieta, kur galėjo išsigelbėti Tolis — Sanikovo Žemė. Aš netvirtinu, kad jis ten, bet tai visai įmanoma ir tik ten reikėtų jo ieškoti.

— Vargu ar dabar atsirastų pasišovusių ieškoti tos žemės po visko, kas padaryta, jeigu net ir atsirastų pinigų.

— Aš mielai važiuočiau ir susirasčiau patikimų palydovų, Jakutijos srityje gyvenančių tremtinių ir šiaurinių pakrančių medžiotojų.