Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Per pietus Goriunovas papasakojo bendrakeleiviams, kaip Tolis aiškino šitos salos atsiradimą ir iš kur joje tokia daugybė išmirusių gyvulių, tiesa, dabar jau išnykusių. Mokslininko manymu, salos ledai atsiradę dar prieš didįjį apledėjimą; jie yra didžiojo ledynmečio likučiai. Baigiantis ledynmečiui, paviršius tirpo. Jį ardė atšilimai, upeliūkščiai, tirpsmo vanduo, nutekantis iš aukštesnių salos vietų; tuose duburiuose ir išrausose vanduo sunešė nuogulų: smėlio ir dumblo. Nuogulose rastos augalų liekanos rodo, kad tuo metu čia būta daug gausesnės ir vešlesnės augmenijos negu dabar, kai veisiasi tik kerpės, samanos ir žiediniai augalai — karlikai. Anksčiau čia kerota ištisų alksnių giraičių, siekusių keturis-šešis metrus aukščio, dar ievų ir daugelio rūšių tankiakerių, nors šalia slūgsojo ledynai. Matyt, poledyninis klimatas buvo švelnesnis negu dabar, nes ir žemyne tokių augalų gali rasti lik keliais laipsniais piečiau. Negyvų mamutų skrandžiuose ir dantyse rastas maistas įrodo, kad gyvūnai maitinosi būtent tokiais augalais, o kūnų padėtis nuogulų sluoksniuose tarp ledų liudija, kad gyvūnai čia gyveno ir čia mirė.

Kodėl poledyninio laikotarpio įvairūs žinduoliai taip pamėgo Liachovo Didžiąją salą?

Būtų galima paaiškinti tuo, kad kvartero periodo pradžioje Sibiro sausuma buvo gerokai toliau nusitęsusi į šiaurę negu dabar, ir Naujojo Sibiro salos — kaip tik tos sausumos dalis. Paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, kai Sibire dar buvo išlikusių mamutų, ilgaplaukių raganosių, laukinių jaučių ir jau egzistavo pirmykštis žmogus, šitas Sibiro pakraštys ėmė trūkinėti dideliais gabalais, o atskiros jo dalys nusileido žemiau jūros lygio ir buvo apsemtos. Pakilesnės vietos pamažu išsilaisvino nuo ledynų ir apžėlė augmenija. Sprendžiant pagal florą, rastą nuogulose su gyvulių kaulais, tada buvęs šiltesnis klimatas. Gyvūnai, žinoma, gelbėjosi nuo slenkančio vandens, pereidami į aukštesnes vietas. Viena iš tokių ir buvo dabartinė Liachovo Didžioji sala, kaip ir visas Naujojo Sibiro salynas, ir jame susirinko ypač daug gyvūnų, instinktyviai traukusių į pietus, — be to, ši sala yra pati piečiausia. Bet ją nuo žemyno jau skyrė platus sąsiauris. Ir sausumos gyvūnai, pasiekę ją, toliau keliauti negalėjo. Gyvulių susirinko tiek daug, kad saloje jiems nepakako maisto, todėl jie krito, o sala tapo jų kapinėmis.

Apie tai, kiek joje gyventa mamutų, galima spręsti iš ilčių, kurias verslininkai nuo seniausių laikų tiekia Jakutsko mugei. Statistika sako, jog kasmet atveždavo nuo tūkstančio iki tūkstančio keturių šimtų pūdų, vadinasi, vidutiniškai po tūkstantį du šimtus pūdų. Pora stambaus mamuto ilčių sveria apie aštuoniasdešimt kilogramų, vadinasi, penkis pūdus. Taigi kasmet į mugę atveždavo maždaug dviejų šimtų mamutų iltis. Didesnę dalį jų surinkdavo Liachovo Didžiojoje saloje, kur bangų goža paplaudavo ledo sieną, apie kurią jau kalbėjome, ir iš ledo bei nuogulų išlįsdavo iltys, vėliau gausiai nuklojusios pakrantę. Čia jas ir rinkdavo verslininkai, nes tai buvo lengviau negu kirsti iš ledo sienos arba įšalusių nuogulų.

Taigi kažkada, paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, kai ankstesnės sausumos dalis jau buvo tapusi sala, atskirta nuo žemyno plataus sąsiaurio, po ją klaidžiojo šimtų šimtai mamutų, pamažu mirštančių iš bado. Jie patekdavo į purvo srautus, susidarančius tirpstant ledynams vasarą, kiti įsmukdavo įdubų pelkėtan dugnan, viliojami ten augančios žolės; treti prasmegdavo ledynų tarpekliuose, gelbėdamiesi nuo įkyrių uodų, sparvų ir gylių; paskui jų dvėselienas užklodavo smėlis ir dumblas. Tik tokie lavonai galėjo išlikti amžiname įšale, kuris stiprėjo baigiantis apledėjimui. Dvėselienas, gulėjusias ant žemės paviršiaus, naikino plėšrūnai paukščiai ir žvėrys, ir iš jų liko tik kaulai, taip pat ilgainiui sudūlėję, tad išliko tik iltys, nes jos atsparesnės. Štai kodėl ši sala tapo svarbiausia mamutų kaulų saugykla, viliojančia visos šiaurinės pakrantės verslininkus.

— Beje, — baigdamas aiškinti dar pridūrė Goriunovas, — ne visi mokslininkai pritaria Tolio nuomonei apie iškastinį ledą Liachovo saloje. Pavyzdžiui, Bungė, tyrinėjęs kartu su Toliu, mano, kad šitas ledas — ne ankstyvųjų ledynų likučiai, o vėliau susiformavęs; panašūs ledynai ir dabar susidaro visame Šiaurės Sibire užšąlant vandeniui, kuris pavasarį patenka į gilius įšalusios dirvos plyšius. Plyšiai įtrūksta rudenį šąlant, o žiemą juos prineša sniego. Vadinasi, šitas iškastinis ledas yra daug jaunesnis negu tie laikai, kai gyveno mamutai.

— Tai kaip gyvuliai galėjo įšalti į ledą, jeigu jo dar nebuvo? — paklausė Kostiakovas.

— Va čia ir visa bėda, kad lavonai guli ne lede, o tundros dirvoje tarp ledynų. Tai pastebėjo ir atkreipė dėmesį Tolis.

— Vadinasi, jie vaikščiodavo ir žūdavo įklimpdami tundrų pelkėse? Argi tuo metu tundra galėjo būti tokia pelkėta? Mes esame girdėję, kad čia augo ganėtinai dideli medžiai ir vešli žolė, — įsiterpė Ordinas.

— Bungės manymu, kaip tik šitaip, — atsakė Goriunovas. — Bet aš labiau linkęs patikėti Tolio hipoteze. Ir štai kodėl. Mes šiandien matėme, apžiūrėdami nuolaužas, kad ne ledas suformuoja tundros dirvožemio sienas, o priešingai — dirvožemis užpildo plyšius ir sprogymes, atsiradusias tarp ledų.

— Ar yra daugiau įrodymų, pavirtinančių Šiaurės Sibiro apledėjimą, išskyrus Liachovo salą? — paklausė Ordinas.

— Taigi kad yra. Tolis surado senų morenų, tai yra moreninio molio ir smėlio su rieduliais, atvilktais besitraukiančių ledynų ir Taimyro pusiasalyje, ir prie Anabaro upės, ir Kotelno bei Naujojo Sibiro salose. Midendorfas yra matęs vadinamuosius ledyninius riedulius, atstumtus iš toli ir pasilikusius po atšilimo visoje Taimyro tundroje [* Pagal naujus duomenis visas Siaurės Sibiras iki 60-62 ° šiaurės platumos buvo smarkiai apledėjęs].

— Esu skaitęs, kad yra ir kitų iškastinio ledo susidarymo būdų, — pasakė Ordinas. — Mažučiai tundros ežeriūkščiai dažnai įšąla iki pat dugno, ir jeigu pavasarį tą ledą užneša dumblo sluoksniu, o jis apsaugo nuo tirpsmo, — štai jums ir iškastinis ledas. Taip pat didžiuliai vėpūtiniai kur nors kalvos nuolydy, prie upelio skardžio arba dauboje irgi gali būti užpustyti smėlio ar užnešti dumblu ir pamažėle sniegas virsta ledu, kuris išsilaikys tol, kol jo atsitiktinė apsauga nebus suardyta.

— Visiškai teisingai! — pasakė Goriunovas. — Aš galiu pridurti dar vieną būdą — tai apledėję Sibiro upelių krantai, šie ledai būna nepaprasto storio ir ilgio. Pavasarį juos irgi gali užnešti dumblu ar smėliu. Tokiuose iškastiniuose ledynuose kartais irgi rasdavo mamuto amžininkų. Bet reikia pripažinti, kad iškastinio ledo problema dar turi daug tamsių pusių, laukiančių tyrinėtojų. Iki šiol niekas tuo klausimu specialiai ir plačiau nėra domėjęsis.

— Man atrodo, kad ir mamutų, ir jų amžininkų gyvenimo bei žuvimo sąlygos taip pat nepakankamai nušviestos. Čia irgi yra ką veikti, — tarė Ordinas. — Pavyzdžiui, kodėl jie vaikščiojo po ledynus arba kartais upių apšalu.

— Suprantama, jie gynėsi nuo uodų, gylių ir kitų giliančių vabzdžių, o jų, matyt, tuo metu buvo jau ganėtinai daug. Ir dabar šiauriniai elniai vasarą taip elgiasi; lipa ant vėpūtinių, apledėjimų, net ant ledlaukių jūros pakrantėje; prisiganę samaningose pievose, jie valandų valandas išstovi šaltose vietose snausdami ar atrajodami. Bet dėl mamutų dar daug kas neaišku. Šių gyvulių išmirimo priežastimi įprasta laikyti klimato pablogėjimą. Bet klimatas atvėso ne iškart, tai truko ištisus šimtmečius; vadinasi, išmirimą turėjo sąlygoti išsigimimas, gyvulių atsparumo sumažėjimas. Šituo dar niekas nesidomėjo. Reikėtų surinkti didžiulę kaulų kolekciją, tada galėtumėm sekti visą procesą.