Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Po pusiaudienio, jau pravažiavus Rešetnikovos upės žiotis, kai liko paskutinis pakrantės ruožas, — orai vėl subjuro. Dangų greitai aptraukė debesys, ūžtelėjo pietvakarių vėjas, ir ėmė versti sniegą. Nepaisydami pūgos, keliavo toliau: šaltis nebuvo smarkus, o ir kelio iki šiauriausio Kotelno salos galo liko ne kažkiek.

Šita salos dalis — tai plokščias kyšulys; netoli jo Tolio ekspedicija surentė trobelę sandėliui, jeigu kartais tektų saloje žiemoti. Šitoje trobelėje Goriunovas ir ketino įrengti savo sandėlį. Reikėjo pasiruošti žiemojimui ir grįžimui atgal į žemyną.

Trobelė buvo labai gerai išsilaikiusi, be to, joje aptiko atsargų, paliktų nutraukus paieškas — rado pakankamas atsargas jukolos, kelias dėžes konservų, didžiulę skardinę, pilną lokio taukų, kelias dėžes džiūvėsių ir net įšalusią vieno elnio skerdieną. Saloje vasarą ganosi labai daug laukinių elnių. Anksti pavasarį jie ateina iš žemyno ledu ir iškeliauja atgal vėlyvą rudenį, kai jūra būna vos užšalusi. Nors šita ilga ir sunki kelionė Šiaurėn yra pavojinga, — dar silpną ir ploną rudeninį ledą lengvai sulaužo vėjai, — elniai traukia į salas, nes čia jiems laisviau ir saugiau: nepasiekia didžiausias priešas — žmogus; be to, nėra įkyruolių vabzdžių, tikros žmonių ir gyvulių nelaimės žemyne vasarą.

Elniai jau pradėjo traukti į salas, — netoli Liachovo Mažosios salos sniege jau rado jų pėdsakų, — turėjo pasirodyti dar daugiau. Varovai ir tikėjosi grįždami atgal pamedžioti elnių. Todėl jie, tik iškrovę nartas, nenorėdami prarasti pusę dienos, atsisveikino su mūsų keliautojais ir tuščiomis nuvažiavo išilgai rytinio Kotelno salos kranto, nutarę sustoti nakvynės medžioklei patogioje vietoje. Jie išsivežė Goriunovo laišką Šenkui su ekspedicijos aprašymu. Tai buvo paskutinė žinia, kurią jis galėjo išsiųsti, bet ir ji sostinę pasieks tik rudeniop.

Sunkių minčių apnikti keliautojai atsisveikino su varovais ir žiūrėjo jiems įkandin, kol tie nepradingo už pakrantės įlinkio. Nutrūko paskutinis ryšys, jungęs juos su pasauliu; dabar jie liko visiškai vieni, pasikliauti galėjo tik savo jėgomis, jų laukė nežinia, kur negalėjo tikėtis niekieno pagalbos.

Norėdami prablaškyti liūdnas mintis, ėmėsi rūšiuoti ir dėlioti sandėlyje paliekamą turtą, kad atsikėlę rytoj iš pat ryto, jei tik bus geri orai, galėtų skubėti šiaurėn. Jau buvo kovo pradžia, diena truko ilgiau nei trylika valandų, ir geru oru saulė jau galėjo ardyti kelią. Surūšiavo ir sužymėjo dėžes, sukrovė visas trobelės gilumoje taip, kad liktų vietos ir nakvynei.

Bet vakarop nurimęs vėjas apie vidurnaktį vėl įsišėlo, temperatūra nukrito iki 40° šalčio, sukaukė pūga. Gorochovas ir Nikiforovas, auštant išėję pašerti šunų, grįžo sustirę ir pareiškė, kad važiuoti neįmanoma. Tokiu oru reikia paprasčiausiai gulinėti, nes menkas malonumas sėdėti tamsoje ir ryti dūmus, einančius trobelės vidun iš ugniakuro. Pakylama tik maisto pasigaminti, o paskui — vėl ant šono.

Antrą priverstinio poilsiavimo dieną Nikiforovas, kūrendamas ugnį, tarp malkų atsargų, sukrautų trobelėje , aptiko kažkokią keistą labai sunkią plokščią pliauską: jos paviršius buvo išraižytas smulkių rievių, o vienas galas smailus ir šiek tiek užsirietęs. Pavartaliojęs ją ir suabejojęs, — vargu ar gerai degtų, — parodė pliauską Gorochovui.

— Šitai, musėt, eksekiu nagas, — pasakė jakutas, apžiūrėjęs pagalį.

— Nagas? Tai kad jis mažai trumpesnis už mano ranką! — nustebo kazokas. — Taigi ta paukštė turėtų būti ir už mūsų trobelę didesnė, jeigu jau jos nagas toks. Kurgi ta eksekiu gyvena?

— Senoliai pasakoja, jog ji gyvenusi Kotelno saloje. Pirmieji medžiotojai ją dar matę… Ar taip galėjo būti, kaip jūs manote, Matvejau Ivanovičiau?

Goriunovas pavartė radinį, nusijuokė ir padavė jį Ordinui.

— Tai iškastinio ilgaplaukio raganosio, mamuto amžininko, ragas. Aš tokių ragų esu matęs Jakutsko muziejuje ir Peterburge, Mokslų Akademijos muziejuje.

— Tai kodėl sako, kad tai milžiniškos paukštės nagas?

— Todėl, kad forma ir rantuotas paviršius tikrai primena nagą, ir lamutai, jukagyrai bei tungūzai [* Tungūzai — dabar evenkai. (Vert, past.)]tik šitaip ir mano. Negana to, prieš šimtą metų šitaip galvojo ir kai kurie mokslininkai: Gedenštromas, pirmasis Naujojo Sibiro salų tyrėjas, savo knygoje “Otryvki o Sibiri” apie šituos nagus rašo absoliučiai įsitikinęs, kad jie — paukščio. Tolis net yra buvęs Eksekiu kalvoje. Ji Kotelno saloj, netoli Dragocenos upelio, šalia kurio, jo palydovų manymu, ta paukštė ir gyvenusi. Palydovai išaiškino Toliui, kad ta paukštė buvusi tokio dydžio, jog skrisdama užstodavusi saulę. Kai pirmieji verslininkai, atkeliavę į Kotelno salą, prisiartino prie Eksekiu kalvos, paukštė surikusi „mauk, mauk” ir nuskridusi. Ant kalvos suradę kiaušinių lukštų ir milžiniškų plunksnų. Bet paukštės nuo tų laikų niekas nematęs.

— Sako, ji buvo dviem galvom, — įsiterpė Gorochovas.

— Taip, taip. Keisčiausia yra tai, kad dvigalvis erelis, pavaizduotas ant mūsų varinių monetų, jukagyrų manymu, ir yra paukštė eksekiu. Vrangelis mini kurioziškiausių jų padavimų apie paukštę. O raganosių kaukoles, kartais randama šalia ragų, jie laiko eksekiu kaukolėmis.

— Ir apie mamutą Sibiro čiabuviai taip pat pasakoja neregėtus negirdėtus dalykus, — pasakė Ordinas.

Tą dieną keliautojai stūmė laiką klausinėdami Gorochovą ir Nikiforovą apie mamutus ir kitus išnykusius gyvūnus ir patys pasakojo tai, ką žinojo iš knygų.

PER LEDJŪRĮ

Pagaliau pūga, trims dienoms sustabdžiusi keliautojus, nurimo. Iš pat ryto skaisti pavasario saulė akino atsispindėdama neaprėpiamose Ledjūrio platybėse, nuo Kotelno salos nusitęsusiose į visas keturias pasaulio šalis. Keliautojai užsidėjo akinius nuo sniego, kad negautų varginančios akių ligos, kuria daugelis suserga pavasarį Tolimojoje Šiaurėje. Saulė dar šviečia žemai, ir nesuskaičiuojama daugybė snaigių, nukritusių neaprėpiamose lygumose, ypač jeigu sniegas šviežias, atmuša saulės spindulius milijonais veidrodžių iš smulkutėlaičių ledinių plokštelių, ir susidaro toks stiprus blizgesys, kad žmonės suserga akių uždegimu. Žmogus kelioms dienoms apanka ir neranda vietos nuo baisių duriančių skausmų. Net patys tamsiausi akiniai negelbsti, jeigu nėra tankaus tinklelio, iš šonų uždengiančio plyšius tarp veido ir stiklų. Čiabuviai nešioja savo gamybos akinius. Tai paprasta lentelė su siauromis įpjovomis, praleidžiančiomis minimumą šviesos. Bet ir jie ne visada padeda.

Kol Gorochovas su Nikiforovu atkasinėjo sniego užpustytas nartas, tvarkė kinkinius ir paskirstė krovinį, visi trys keliautojai užlipo ant neaukštos kalvos, išsišovusios už kyšulio, — norėjo apžiūrėti vietovę ir pasirinkti geresnę kelio kryptį per jūrą; puikus oras leido pamatyti gana toli.

Užsnigta jūros platybė, kur nevaržomos dūkdavo žiemos pūgos, daugelyje vietų jau buvo suardyta siauresnių ar platesnių ledujų juostų, labai primenančių nelygius baltus pylimus, iš kurių tai šen, tai ten stypsojo ledų luitai: ant ledo nesilaikė sniegas, ir jis iš tolo švietė skaidria baltai žalia šviesa arba blykčiojo lyg veidrodis, lauždamas saulės spindulius. Kur ne kur baltumoje išsiskyrė tamsesni plotai, bet tai buvo ne properšos, o ledas, nuo kurio vėjas švarutėliai nupustė sniegą. Tik tolumoje, už kokių keturiasdešimties kilometrų, žema balto rūko juosta rodė esant atvirą jūrą — properšą, kuri užėmė visą horizontą, — taigi jos niekaip neapeisi; kai dangus apniukęs, atviro vandens plotus galima atpažinti iš tamsios dėmės, kuria vanduo paprastai atsispindi šviesiai pilkame debesų apdangale.