Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Rūko juostelė uždengė už properšos esančią sniego lygumą, bet pačiame horizonto pakraštyje, į šiaurę, galėjai įžiūrėti kažką tamsų, išsiskiriantį iš ūkanos.

— Va, atrodo, matyti Beneto sala! — sušuko Ordinas, pirmasis atkreipęs dėmesį į tą horizonto pusę.

Goriunovas ir Kostiakovas pažvelgė parodyta kryptimi, ir pirmasis tuojau pat užfiksavo vietą pagal kompasą.

— Čia ne Beneto sala, — pasakė jis. — Ji daugiau į rytus ir iš Kotelno salos jos nepamatysi — pernelyg toli. Jeigu tai ne miražas, tai mes matome Sanikovo Žemę. Ir Tolis manė, kad ji turėtų būti šitoje pusėje.

Du išsitraukė žiūronus, o trečias seną stebėjimo vamzdį, Šenko dovaną „Sanikovo Žemei ieškoti”. Tamsios masės kontūrai tai išnykdavo už properšos rūko, tai vėl pasirodydavo. Bet keliautojams pavyko įžiūrėti, kad tai ištisa grandinė pakankamai smailių tamsių viršūnių, ant kurių baltavo juostos arba ištisi sniego laukai, kirtę grandinę į atskiras dalis. Šita kalnų grandinė tęsėsi tam tikrą atstumą, o paskui išnyko, žemėdama į abi puses. Iki jos tiesiosiomis buvo ne mažiau kaip šimtas dvidešimt-šimtas trisdešimt kilometrų.

— Be abejonės — žemė!

— Taip, ir labai iškili bei kalnuota!

— Kodėl gi ji ne visa po sniegu?

— Matyt kalnų šlaitai pernelyg statūs, ir sniegas negali visur išsilaikyti.

— Bet tokiuose stačiuose kalnuose vargu ar atsirastų vietos žąsims ir antims, juo labiau onkilonams.

— Tarp kalnų yra ir slėnių.

— Kaip ten bebūtų, čia vis dėlto ne miražas, o Sanikovo Žemė! — tvirtai tarė Goriunovas. — Jinai kaip tik toje horizonto pusėje, kur ją matę ir Tolis, ir pats Sanikovas. Miražas negali pasirodyti toj pačioj vietoj. Paprastai jie susidaro virš properšų, o tos juda, todėl keičiasi ir miražo vieta bei kontūrai.

Senovinis stebėjimo vamzdis pasirodė esąs stipresnis už šiuolaikinius žiūronus, ir Kostiakovas, pažiūrėjęs pro jį, pasakė, jog išskiria dvi virtines kalnų: priekyje — žemesnė ir beveik visa balta, o už jos — aukštesnė su juodomis uolomis.

— O tarp kalnų virtinių, be abejonės, yra slėnys ir tikriausiai ganėtinai platus.

— O jame onkilonai, gyvenantys nepasiekiamoje vieloje! — paerzino Ordinas.

— Mes kaip tik norime sutrikdyti jų ramybę! — pridūrė Kostiakovas. — Net sunku įsivaizduoti žmones, kurie i au keletą amžių gyvena atsiskyrę nuo viso pasaulio.

Šunų lojimas, kauksmas, stūgsmas, atsklidęs iš kalvos apačios, nutraukė pokalbį ir priminė, kad pats laikas keliauti toliau. Kai nesiaučia pūga ar nespaudžia žiaurus šaltis, šunys nekantraudami laukia išvažiavimo ir sugeba savaip išreikšti džiaugsmą, kai mato, kad viskas kelionei suruošta. Goriunovas dar kartą kompasu nustatė kryptį spėjamosios žemės link, ir visi trys nusileido prie trobelės.

— Šiandien, ko gero, žemė matyti? — paklausė grįžtančiuosius Gorochovas.

— Kuo puikiausiai matyti, nėra nė mažiausios abejonės! — atsakė Goriunovas.

— Reikia dirstelėti! Kol jūs gersite arbatą, aš subėgiosiu. Tik sykį ją mačiau, ir tai prastai.

Pasiėmę keliautojų žiūronus, abu verslininkai patraukė į kalvą. Šunys, pamatę, kad vieni žmonės įėjo trobelėn, o kiti ant kalvos, nurimo ir kaip pakinkyti sugulė ant sniego.

Gorochovas ir Nikiforovas, nusileidę nuo kalvos, patvirtino, kad Sanikovo Žemė puikiausiai matyti ir kad toje pačioje vietoje ją matę ir anksčiau.

Netrukus mažutis karavanas pajudėjo jūra iš kyšulio ir patraukė beveik tiesiai į šiaurę. Tris dienas išsiilsėję šunys greitai vežė, nors nartose, be kito krovinio, buvo malkos visai savaitei. Nors iki spėjamosios žemės tik trys dienos kelio, bet pūga vėl gali įsišėlti ir sulaikyti keliautojus; o tokiam baisiam šalčiui spaudžiant nakvoti be karštos arbatos ir maisto labai sunku.

Lygia vieta važiavo greičiau, o kur pasitaikė ledų grūstys — lėčiau. Iki vakaro nuvažiavo apie keturiasdešimt kilometrų ir sustojo nakvynės, tarp plačios ledujų juostos suradę lygesnę aikštelę, nuo vėjų užstotą ledų luitų. Greitomis išskleidė palapinę, užkūrė laužą, išsivirė vakarienę ir dar pasėdėjo valandėlę prie ugnies, kurios raudoni atšvaitai krito ant ledinių paviršių — veidrodžių. Vakaruose nusileido saulė; pietuose pro lengvutį debesų šydą tai pasirodydavo, tai pradingdavo jau atsiradęs mėnulis; šiaurėje vos vos įžiūrima plyksčiojo šiaurės pašvaistė — geltonos vaivorykštės ir stulpai, gerai matomi tik tada, kai mėnulis pasislėpdavo už debesų.

Prieš guldamasis Goriunovas užsikorė ant ledujų sangrūdos viršūnės ir apžvelgė horizontą. Iš pietų patraukdavo šaltas vėjelis, ir toje horizonto pusėje juodavo debesys, kurių fone lyg plokščia kupra išsiskyrė Kotelno sala.

Rytojaus dieną orai buvo apniukę, ir vis stiprėjo pietų vėjas. Gorochovas su Nikiforovu tikėjosi pūgos, todėl ginė šunis. Bet ledas darėsi vis nelygesnis, plačios ledujų juostos dabar pasitaikydavo vos ne kas kilometrą, taigi keliavo daug lėčiau negu vakar. Šiaurinėje dangaus pusėje jau nuo ryto aiškiai išsiskyrė tamsi juosta: tai plati ir ilga properša. Vakare ji buvo taip arti, kad galėjai išgirsti bangų mūšą. Lipdami per aukštų ledujų juostą, pagaliau pamatė už pusės kilometro atvirą jūrą, visą baltuojančią bangų keteromis ir plaukiojančiais ledlaukiais. Ji tęsėsi į šiaurę, rodos, iki pat horizonto. Rytoj tą jūrą teks perplaukti, jeigu tik nesutrukdys pūga.

Todėl ir nutarė privažiuoti kuo arčiau ledo krašto, kad būtų greita ir patogu nuleisti pakrautas baidares; pūtė pietų vėjas ir nebuvo ko bijoti, kad jūra ims laužti ledus iš šitos pusės. Nakvynės įsikūrė tarp paskutinės ledų sangrūdos: iki atviro vandens buvo kokie pusantro šimto žingsnių. Susirado lygią aikštelę, kur vargais negalais sutilpo nartos, šunys ir palapinė. Iš pietų ir vakarų aikštelę supo didžiuliai nukabę ledai, apskritai šita ledujų sangrūda bylojo tai, kad paskutinįkart pučiant šiaurės vėjui, šioje vietoje baisiausiai vienas kitą spaudė ledlaukiai.

Ledo luitai užstojo vėją, o ugnis, besikūrenanti prie įėjimo, šildė; palapinėje buvo šilta ir jauku. Laužo šviesoje buvo matyti, kaip tamsiu dangumi penki šeši metrai virš palapinės skriejo baltų snaigių sūkuriai, susipynę iš besilankstančių, persipinančių, banguojančių srovių. Vėjo spaudžiami storesni ledai kartkartėmis sudrebėdavo, o pro švilpesį ir kauksmą pasigirsdavo lyg šūvių garsai.

— Kas čia?! — išsigandęs suriko Kostiakovas, kai toks šūvis pasigirdo pirmąsyk.

— Lede atsirado nauja sprogymė, — paaiškino Goriunovas.

— Ledas braška, — ramiai patvirtino Gorochovas.

— Ar nesulaužys mūsų priebėgos?

— Vėjui apsisukus aplinkui ir papūtus iš šiaurės, ko gero, galėtų, nes bangos daužytų mūsų ledlaukio kraštą, keltų jį ir laužytų. O kol pučia pietų vėjas, baimintis nėra ko.

— Kaip nori sakyk, Matvejau Ivanovičiau, gūdu čia, — pasakė Nikiforovas. — Tik pamanykite: sėdim ramutėliai, pypkutes čiulpiam, o po mumis tik du aršinai ledo ir — bedugnių bedugnė! Tarp salų vis ramiau: ir jūra negili, tenai ir žemė arti.

— Ar ne tas pats, koks gylis po mumis: dvidešimt ar šimtas metrų! — nusijuokė Ordinas. — Ir ten, ir čia nuskęstume, jeigu ledas įsmuktų.

— Ne, nesakyk, čia net šiurpas eina: nei jūros, nei žemės nematai.

— O tu lįsk po kailiniais ir užknark, gal tada ir pamatysi, — paerzino Gorochovas.

— Teisybė, gulam ar ką, pamiegosim iki ryto, o jau su šviesa vis ramiau.