Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Bet miegojo jautriai, nes, gulėdami ant ledo, dar geriau girdėjo, kaip tai arčiau, tai toliau jis sproginėja. Šunys irgi kaip niekada miegojo neramiai: tai vienas, tai kitas suurgzdavo ar sustaugdavo. Gorochovas kelis sykius kėlėsi, iškišdavo galvą iš palapinės, kad įsitikintų, ar vėjas nekeičia krypties. Kai prašvito ir visi nubudo, jis nuramino sakydamas:

— Tamsu kaip maiše, drebia po senam, galite nesikelti.

Prasivartė iki vėlyvo ryto, kol alkis nesukėlė visų. Pakūrė ugnį, užkaitė arbatinuką. Gorochovas ir Nikiforovas nuskubėjo šerti šunų, kurie buvo susimetę į krūvą tarp dviejų nukabusių ledų — ten visai neužpūtė vėjas. Pūga ėmė keistis — tai aprimsta kokias penkias minutes ar dešimtį — net dangus ima šviesėti, tai vėl sukaukia dvigubai stipriau. Kai trumpam pūga nurimo, Gorochovas užsiropštė ant aukšto ledo luito, apsidairė, pratisai sušvilpė ir suriko:

— Ogi mes jau kažkur plaukiam, vyručiai, aplinkui vienas vanduo!

Visi persigandę užlipo ant ledo luito ir pamatė, kad pietuose, iš kur vakar atkeliavo ledu, pro sniego miglą juoduoja jūra; šiaurėje taip pat juodavo vanduo, o į vakarus ir rytus tęsėsi ledų sangrūdos, bet ar toli — negalėjai suprasti. Ilgai dairytis negalėjo, nes atlėkęs vėjo šuoras viską uždengė sniegu ir nuvijo žmones žemyn. Teko grįžti palapinėn.

— Aš manau, — pasakė Goriunovas, — kad ledlaukis, ant kurio mes esame, buvo silpnai prišalęs. Kai ėmė ledas sproginėti, vėjas mūsiškę lytį atplėšė ir nunešė jūra.

— Bet kur?

— Matyt, į šiaurę, nes ten jis pučia.

— Bet jeigu šioje jūros vietoje yra tėkmių, tai mus gali nunešti toli į vakarus ar rytus!

— Žinoma, gali.

— Tai ką daryti?

— Nieko negalime padaryti. Tokiu oru plaukti mūsų baidare pavojinga. Reikia laukti, kol nurims pūga.

— O jeigu ledo lytį dar suskaldys?

— Kad jau nesuskaldė ligi šiol, tikėkimės — ir paskui neskils, blogiausiu atveju, kol neužneš ant kitos ledo lyties ar nepriplos prie ledyno.

— Tokiam atvejui nekenktų paruošti mūsų baidarę ir sukrauti jon visus daiktus.

— Teisingai! — pritarė Gorochovas.

Papusryčiavę iškrovė nartas ir sudėjo baidarę. Paskui į ją sukėlė krovinį ir nartas, palikę tik palapinę ir patalus joje; tai buvo galima sugriebti pajutus pirmus pavojaus ženklus. Kai tik nurimdavo vėjas, vis lipdavo ant ledo luito, bet, kaip ir anksčiau, į šiaurę ir pietus matė jūrą, nuo kurios iš abiejų pusių buvo po kokį šimtą metrų.

Prabėgo diena. Pūga vis siautė. Pavakarieniavę ilgai sėdėjo prie gęstančios ugnies. Nuotaika buvo nekokia, visi juto įtampą: kartais atrodydavo, kad ledas svyruoja po kojomis. Bet nuo ryto nutilęs poškėjimas rodė, kad ledas neskilinėja. Matyt, atitrūkusi lytis buvo pakankamai tvirta. Bet naktį dėl viso pikto pakaitomis budėjo. Vėjas rimo, ir kartais pro sniego miglą net švystelėdavo mėnulis it blyški, išsklidusi dėmė.

Ordinas, budėjęs paskutinis, auštant nejučia užsnūdo ir jį pažadino veidą apšvietęs saulės spindulys. Nustebęs jis išvydo patekėjusią saulę ir virš savęs blyškiai žydrą dangų. Darga nurimo, pūtė jau silpnas vėjas, kartais visai liaudamasis; akinamai spindėjo šviežias sniegas.

Greitai užkopęs ant ledo luito, Ordinas pamatė pietuose iki horizonto mėlynuojančią jūrą, raibuliuojančią saulės zuikučiais virš ramių bangų; į vakarus ledo laukas baigėsi už pusės kilometro, į rytus — dar arčiau. Šiauriau, visai netoli už vandens ruožo, matėsi tvirto ištiso ledo kraštas; jis pamažu artėjo. Ordinas greitai pažadino draugus. Visi užlipo viršun.

— Gerai, kad patekėjo saulė ir iš karto rodo, kur šiaurė, o kur pietūs, kitaip aš galvočiau, kad jūra į šiaurę nuo mūsų, kaip ir anksčiau! — sušuko Kostiakovas.

— Taip, mums nuostabiai pasisekė! — pritarė Goriunovas.

— Nereikės nė plaukti baidare, vargti pakraunant ir iškraunant; sau ramiai gulėjome palapinėje, o pūga mus perplukdė per jūrą.

— Sakytum plaškautu per upę persikėlėme, — stebėjosi Gorochovas.

— Ir valdžios kišenėn nė skatiko neįkišom, — nusijuokė Nikiforovas.

— Mus pūga motulė tik sudraudė pagąsdindama, kad per daug neišdykautume! — pasakė Kostiakovas.

— Kažin, ar mus priplukdys, ar teks baidarę nuleisti, — abejojo Ordinas.

— Tikėkimės, kad ledas pats prisišvartuos. Plaukti liko nedaug, vėjas vis papučia, o mūsų ledujai lyg kokia burė.

— Kol yra laiko, eikime pusryčiauti ir ruoštis kelionėn, — pasiūlė Goriunovas.

Pūtė silpnas vėjas, ir ledas, buvęs toks geras plaustas ekspedicijai, lėtai judėjo. Suspėjo papusryčiauti, sudėti baidarę, pakrauti nartas ir vėl užlipo ant ledo luitų, laukdami momento, kada keltas prisišvartuos prie nejudančio ledyno. Praėjo beveik valanda; pagaliau pajuto, kaip sudrebėjo visa lytis, ir tiesiog akyse išilgai susilietimo linijos ėmė trupinti ledus ir kelti nuolaužas. Bet smūgis buvo silpnas, sangrūdos nieko vertos, ir lytis ramiai prisišliejo.

— Prisišvartavome! — sušuko Gorochovas.

Pasiėmę kirvius ir kastuvus keliui nuvalyti, nuvažiavo iki ledo kelto krašto, išsirinko lygesnę vietą, ir po kiek laiko persikraustė ant nejudančio lauko.

Nikiforovas juokingai pagarbiai nusilenkė paliktai ledo lyčiai ir sušuko:

— Ačiū, drauguže, kad perplukdei! Šauniai peryrei, ką ir sakyti!

Taręs, kad ledo keltas nedaug nukrypo nuo maršruto, Goriunovas pasuko nartas į šiaurę, tikėdamasis nuo aukštesnių ledujų išvysti Sanikovo Žemę ir pagal ją orientuotis. Iš pradžių kelias buvo nepaprastai sunkus, ledų sangrūdos lipo viena ant kitos, taigi iki pietų įveikė vos dešimtį kilometrų. Be to, ledujai užstojo horizontą. Pagaliau apie pusiaudienį privažiavo šiek tiek lygesnę vietą, ir horizonte pro rūką išniro smailios viršūnės paslaptingos žemės, kuri, deja, buvo vis dar labai toli.

— Trečia diena važiuojam, o, sakytum, nė truputėlio jos nematyti! — pasakė Gorochovas tokiu keistu tonu, kad šalia stovėjęs Goriunovas iš karto atkreipė į tai dėmesį.

— Kažką negero sumanei, Nikita, — pasakė jis.

— Teisingai! Abejonės graužia. Ne prieš gerą mus lytis taip stebuklingai per jūrą perplukdė, Matvejau Ivanovičiau. Ir smigtelėjo man, kad čia visai ne žemė, o miražas. Apgaus mus, vis šmėkščios tolumoj ir vis vilios. Nuvažiuosim toliausiai, kad ir grįžti jau nebegalėsim.

— Niekų tu prisigalvojai, — nusijuokė Goriunovas. — Pamatysi, diena kita — ir tavo žemę ranka pasiekt galėsi.

— O aš manau, jeigu rytoj nepamatysim jos taip aiškiai, kad neabejotum, geriau jau mums atgal sukti, kol dar nevėlu.

Goriunovas nutraukė pokalbį ir nustatė kryptį paslaptingos žemės link. Ji pasirodė esanti jau šiauryčiuose. Matyt, lytį vėjas arba srovės gerokai panešė į vakarus. Teko pakeisti maršrutą. Daug lygesnis ledas leido važiuoti greičiau, todėl iki vakaro nuvažiavo dar trisdešimt kilometrų. Prieš saulėlydį horizontas visai nušvito, ir keliautojai net be žiūronų aiškiai pamatė virtinę juodų smailių viršūnių, lyg kupra iškilusių virš plokščių baltų kalnų. Net ir Gorochovas tarytum nusiramino.

Dar dvi dienas keliavo ta pačia kryptimi, bet dangus buvo apniukęs ir nieko negalėjai pamatyti: žemi debesys aptraukė dangų, ir, matyt, uždengė žemę. Pagaliau trečią dieną, po pietų poilsio, visai pasibaigė ledų sangrūdos, ir sniego lyguma, nuklota aštriapusnėmis, pradėjo pamažu kilti. Šunys iškart pajuto ir sulėtino tempą.

— Ar tik ne Žemė po mumis? — sušuko Ordinas.

— Tikrų tikriausia Žemė! — patvirtino Nikiforovas. — Į kalną važiuojame, šunys tai pajuto.