Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Tuo metu pro minutėlei išsisklaidžiusius debesis priekyje, už kelių kilometrų, išniro lyg ir aukšta balta siena.

— Kol kas, be sniego, nieko šitoje žemėje nėra, — subambėjo Kostiakovas. — Net ir kalnai kažkur pradingo.

— Tai nekantrumas! Už baltos sienos pamatysim ir kalnus. O štai jums ir dar šis tas, išskyrus sniegą! — Goriunovas parodė į dešinę — per šimtą žingsnių nuo karavano kažin kas juodavo.

Visi trys patraukė ten link. Ordinas išsiėmė iš už juostos plaktuką ir ruošėsi susikibti su uola, lygia, plokščia, iškilusia virš sniego lygumos. Jos paviršius buvo lygutėlis, nupoliruotas pūgų nešamo sniego. Į plyšį įkišus kirtiklį, pavyko šiaip taip atlaužti gabaliuką uolienos. Ordinas atidžiai ją apžiūrėjo ir pareiškė:

— Čia tikriausiai bazaltas.

— To ir reikėjo tikėtis, — pasakė Goriunovas. — Tai vulkaninė uoliena, matyt, labai paplitusi Arkties vandenyno salose, ir sako, jog kažkada čia gausiai išsiverždavo lavos.

— Na ir šilta tada čia buvo! Tai ne dabar! — pridūrė apgailestaudamas Kostiakovas.

Bazalto gabaliuką iškilmingai įteikė Gorochovui, kuris su Nikiforovu buvo likęs prie nartų. Tai buvo įrodymas, kad po kojomis — Žemė, paslaptingoji Sanikovo Žemė, kurią, ko gero, pirmą sykį palietė žmogaus koja. Lėtai kildamas nuolydžiu aukštyn, karavanas per dvi valandas atsidūrė baltos sienos papėdėje; pasirodė, jog tai nuolydis, tik daug statesnis. Kiek galėjai įžiūrėti pro lengvą rūką, gaubusį viską aplink, siena, užtverdama kelią, tęsėsi toli į abi puses. Teko keltis viršun, bet ne tiesiai, o įstrižai. Pūgų suslėgtas sniegas buvo toks tvirtas, kad net sunkių nartų pavažos silpnai įsirėžė į jį.

ANT PAŽADĖTOSIOS ŽEMĖS SLENKSČIO

Lėtai, ilgais zigzagais kilo nartos balta nuokalne vis aukščiau ir aukščiau; atrodė, nebus galo šitam kilimui; lengvas rūkas, apgaubęs nuokalnes, neleido pamatyti jų viršūnių, ir sniego nuolydis jau už šimto žingsnių išnykdavo pilkame rūke.

— Tai kalno aukštumėlis! — sušuko Gorochovas, kai šunys sustojo poilsio viename iš posūkių.

— Mes tikriausiai labai nevykusiai pataikėm ant vieno iš nuolydžių užuot pasukę į lygumą, — svarstė Ordinas.

— Gali būti, net visas šios žemės pietinis kraštas toks, — pasakė Goriunovas. — Prisimenate, prieš uolėtų kalnų viršūnes mes matėme aukštą sniego pylimą, nusitęsusį labai toli; štai juo mes, matyt, ir kylame.

— Keista žemė! — tarė Kostiakovas. — Vietoj stačių skardžių ir uolėtų kyšulių, kurie rėmina Naujojo Sibiro ir Beneto salas, čia tokia lygi ir ilga nuokalnė.

— Ir net nėra žemyn slenkančių ledynų, tik sniegas, — pridūrė Ordinas.

— Labai keistai Šita nuokalnė į pietus, ir sniegas nuo jos turėtų per vasarą nutirpti. Bet aukščiau, mes jau matėme, kyla dar aukštesnių kalnų virtinė, o nuo jų turėtų slinkti ledai jūron ir kaip tik šia nuokalne. O mes jų kol kas nematėme.

— Tą faktą galima paaiškinti šitaip: už sniego pylimo tęsiasi gilus slėnys, ir ledai nusileidžia būtent į jį, — svarstė Ordinas, — o po to didelis ledinis srautas nuteka kur nors į jūrą kaip Špicbergene.

— Bet kaip išsimaitina paukščiai, kurie neva atskrenda čia, jau nekalbu apie onkilonus, nors labai abejoju juos iš tikrųjų esant, — tęsė Kostiakovas.

— Pakentėkite truputėlį, bičiuliai, atsakymas ne už kalnų, — nusijuokė Goriunovas. — Eime, drąsiau!

Sustojus kitoj vietoji, barometras jau rodė aštuonis šimtus metrų virš jūros lygio. Rūkas, dar sutirštėjo, ir Gorochovas pareiškė:

— Jūs kaip sau norite, bet reikia sukti ienas atgal!

— Dar kol — sušuko Goriunovas.

— Argi patys neregite? Lipam lipam kaip į dangų. Negali būti toks aukštas kalnas.

— Cha cha cha, — kvatojosi visi trys, net Nikiforovas ėmė kikenti.

— O iš kur rūkas? Prisiminkite Kigiliacho kalną, kuris tyčia skleidžia rūką, kad žmogus negalėtų ant jo užlipti.

— Na, Nikita, aš matau, tave varovai užkrėtė prietarais. Rūkas virš aukšto kalno — normalus reiškinys, juo labiau šitose vietose. Negi jo niekada nesi matęs, ar ką?

— Jūsų valia, kaip norite, taip ir darykite, aš jus persergėjau. Kad man paskui nebūtų šnekų — Gorochovas atvedė ir paliko nelaimėje.

Traukė toliau, po pusvalandžio pro išretėjusį rūką pagaliau išvydo dar pakankamai toli ir aukštai tarp sniegynų kelias juodas uolas.. Visi lengviau atsiduso ir su nauju energijos pliūpsniu tęsė kelionę: sniegas buvo puresnis, ir nors nuolydis jau pasidarė nuožulnus, nartos giliai grimzdo, todėl reikėjo praminti šunims kelią. Tad kelionė užsitęsė, o paskutinį puskilometrį įveikė labai sunkiai.

Saulė jau suko vakarop, kai karavanas pagaliau pasijuto esąs ant pailgos sniego aukštumos gūbrio, kur barometras rodė devynis šimtus septyniasdešimt metrų virš jūros lygio. Apačioje balta marška driekėsi rūkas, uždengdamas visą nuolydį ir papėdę, bet pro jį matėsi tolumoje ledų sangrūdomis nusėta jūra, nusitęsusi iki horizonto.

Palikę nartas prie plokščios juodos uolos, neaukštai iškilusios virš sniego, penketas vyrų užlipo ant pačios viršūnės ir sustojo už poros žingsnių nuo briaunos didelio skardžio, kuriuo užsibaigė šitas sniego gūbrys.

— Na ir stebuklai! — sušuko Nikiforovas, išreikšdamas visų nuostabą, kai pamatė prieš juos atsivėrusį reginį.

Vietoj sniego ir ledynų, kurių reikėjo tikėtis tokiame aukštyje, — beveik tūkstantį metrų virš jūros lygio ir 80-79° platumos, — keliautojai matė bundančią pavasario gamtą, nors buvo dar tik balandžio pradžia, kai Jakutske, kuris yra 15-17° piečiau, pavasaris tokiu metu vos rodosi pirmuoju sniego tirpsmu.

Skardžio pakraščiu leidosi niūrios juodos terasos, baltuojančios sniegu, ir ėjo žemyn didžiulio slėnio, plytinčio į šiaurę iki pat horizonto. Slėnio dugnas žaliavo ryškiomis pievomis, kuriais vieną nuo kitos skyrė miško ar krūmynų plotai, jau prasimušantys pirmųjų lapelių žaluma. Tarp pievų it veidrodžiai spindėjo dideli ir mažesni ežeriūkščiai, sujungti sidabrinių upelių juostų, tai dingstančių krūmų tankmėje, tai vėl išbėgančių į pievutes. Virš tolimesnių ežeriukų kilo balti rūko tumulai, sakytumei, jie garavo. Už šito žalio slėnio, vakaruose, vos ne statmena siena kilo virtinė aukštų kalnų, kurių viršūnės buvo rantytos ir aštriai smailios, primenančios milžiniško pjūklo dantis; ten juostomis ir dėmėmis baltavo sniegas, kai žemiau, ant skardžio, jo beveik nebuvo. Saulė jau dingo už kalnų, ir visą slėnį nugulė vakaro šešėliai.

Kalnų juosta tįso į šiaurę iki horizonto ir dingo rūke, dengusiame tolesnę slėnio dalį. Ten pat, į šiaurę, kiek gali užmatyti, tęsėsi ir kalvos, ant kurių vienos viršūnės stovėjo keliautojai; ji buvo žemesnė už esančią priešais.

Pietuose abu kalvynai tarytum susijungė, toje pusėje visiškai uždarydami išėjimą iš slėnio.

Tylus pirmųjų minučių susikaupimas atlėgo, ir keliautojai ėmė dalintis įspūdžiais.

— Stebuklų stebuklas, Matvejau Ivanovičiau! — lemeno Nikiforovas.

— Tikra pažadėtoji žemė! — pasakė Ordinas.

— Tokioje platumoje visiškai neįmanoma šita žaluma, šita augmenija, — tarė Kostiakovas. — Slėnys atviras į šiaurę, į Šiaurės polių, iš ten turėtų į jį plūsti šiluma.

— Visai nenuostabu, kad čia iš toli atskrenda paukščiai, nebijodami mūsų atšiaurios pakrantės. Galimas dalykas, kad čia pasitraukė ir onkilonai. Bet kaip mes su nartomis nusileisime šitais skardžiais? Nuo jų ir tuščiomis nenulipsi, — svarstė Goriunovas.