Владимир Обручев - Sanikovo žemė

— Ar mes negalėtume tuo užsiimti? — paklausė Kostiakovas.

— Po metų sugrįšime į Rusiją, baigsim universitetą ir…

NAUJOJO SIBIRO SALYNE

Kitą rytą vos prašvitus karavanas vėl leidosi į kelią. Kokį penketą kilometrų keliavo į vakarus, laikydamiesi pietinės salos pakrantės ir matė tokius pat skardžius kaip ir vakar. Paskui reikėjo persigauti per ilgą vakarinį pusiasalį, toli įlindusi jūron ir pasibaigiantį uolėtu Kigiliacho kalnu — viena iš keturių salos viršūnių. Ji taip keistai kyšo iš jūros, kad tai galima paaiškinti tik tuo, jog dalis salos, anksčiau supusios viršūnę, nugrimzdo, ir liko tik siaurutė ilga sąsmauka. Keliautojams kaip tik ir reikėjo persigauti per pačią sąsiaurio pradžią, kad sutrumpintų kelią kokia trisdešimčia kilometrų.

Kalnai buvo pavadinti Kigiliachu dėl daugybės vėjo išpustytų granito uolų: jos atrodė kaip aukšti fantastiškiausių formų stulpai. Verslininkų vaizduotė čia mato suakmenėjusių žmonių figūras (kigi — žmogus; kigiliacho — žmogiškasis) ir į šiuos kalnus žiūri su prietaringa pagarba.

Jie, pavyzdžiui, buvo itin nepatenkinti, kai Bungė plaktuku nuo uolų skaldė mažus uolienų pavyzdžių gabalėlius, ir sakė jam, jog šitokia šventvagystė jam geruoju nesibaigs. Jie dar sakė, kad negalima įkopti į viršukalnę, nes įžūlųjį keleivį kaipmat apgaubs tirštas rūkas, ir drąsuolis žus, nukritęs į kokį nors plyšį. Čia iš tiesų labai greitai ir labai netikėtai atslenka rūkas, taigi prietaringų žmonių pranašystės puikiausiai galėjo išsipildyti. Bungės palydovai, nors tam ir nepasisekė įkopti viršukalnėn, kalnui visgi paaukojo varinių ir sidabrinių pinigėlių.

Gaudamiesi per patį sąsiaurio siaurumą, keliautojai paprakaitavo: iš pradžių teko vilkti nartas stačiu šlaitu, įsirėžusių į kranto skardį, paskui, keletą kilometrų nuvažiavus kalvota vietove, tokia pat statybe nusileisti kiton pusėn.

Kai jau užkopė ant šlaito, varovai, atsigręžę į Kigiliachą, nusilenkė jam, prašydami laimingos kelionės ir apvaizdos globos. Niūrūs stulpai, pusiau užpustyti sniego ir todėl primenantys didžiulius griuvėsius, stūksojo už kokių dvylikos kilometrų nuo perėjos, todėl varovai negalėjo kalnui paaukoti pinigėlių, užtat išsivertė su žiupsneliu tabako, kurį nuo pirštų nupūtė ton pusėn. Gorochovas, šiek tiek sąmoningesnis ir labiau išprusęs už savo tamsuolius gentainius, nors pats ir nedalyvavo apeigose, bet su priekaištu pažvelgė į Nikiforovą, kai tas pašaipiai tarė:

— Tai prietaringieji, kiek tabako vėju paleido!

Nusileidę pasuko į šiaurryčius, tiesiai ledu išilgai šiaurvakarinio salos kranto. Salos planas panėšėjo į netaisyklingą trikampį, kurio kraštinių ilgis apie šimtas kilometrų, o viršūnė nukreipta šiaurėn. Kelias buvo lengvas, nes ledujų sangrūdos dažniausiai buvo lygiagrečios su krantu, ir tarp jų galėjai važiuoti lygutėliu ledu, — tiesa, retsykiais tekdavo perkirsti skersai gulinčius volus. Varovai ginė šunis, vis pasižvalgydami į dangų. Nuo pat išvažiavimo iš Kazačjės išsilaikę gražūs, ramūs, saulėti orai ėmė gesti: saulė tądien švietė pro lengvų debesėlių šydą, ir iš šiaurvakarių protarpiais atlėkdavo vėjo šuorai. Būtinai reikėjo skubėti, kad pūga neužkluptų nakvynei netinkamoje vietoje. Kuro nepasiėmė, tikėdamiesi susirasti skendulių rąstų kur nors pakrantėje. Paskutiniai dvidešimt kilometrų nuo sąsiaurio buvo ištisi lediniai skardžiai. Vienoje vietoje Gorochovas parodė keliautojams vos pastebimą prorėžą, kuria kažkada nutekėjo visas pakankamai didelio Čiastno ežero vanduo, kai prasigraužė iki jūros. Šitą ežerą labai mėgo laukinės žąsys, jos praleisdavo čia vasarą ir plunksnų šėrimosi metą; tuo laiku ežerą lankydavo ir verslininkai, šimtus „tingių” [* Šėrimosi metu žąsys numeta plunksnas, lieka tik pūkai; jos negali skraidyti, todėl vadinamos tingiomis]žąsų išmušdami paprasčiausiais pagaliais. Kai ežeras nuseko, žąsys susirado prieglobstį kitur, o verslininkai neteko laimikio, kuris aprūpindavo maistu visam medžioklės sezonui ne tik juos, bet ir šunis.

— Jie nori iki darganos pasiekti Vankos kyšulį, — paaiškino Gorochovas, keliais žodžiais persimetęs su varovais. — Už kyšulio galėsime pasislėpti nuo pūgos, o ir rąstų ten kiek nori.

Po pusiaudienio, jau perėjus Bludnos upės žiotis, vakaris vėjas užklupdavo vis dažniau ir dažniau, pakeldamas nuo ledu jų smulkias sniego dulkes; tos lėkė oru permatomais spiečiais arba gyvačiukėmis raitėsi pažeme. Žemai spindinčią saulę vos galėjai įžiūrėti pro šitų sniego dulkių maršką. Lygia vieta šunys lėkė beveik kabaldomis, ir žmonės su slidėmis vos suspėdavo iš paskos, atsigaudavo kojos tik ledujų grūstyse, užtat padirbėdavo rankomis, kol pervilkdavo nartas.

Kai liaudavosi pūtęs vėjas ir šiek tiek nušvisdavo toliai, priekyje ėmė ryškėti tamsūs Vankos kyšulio kontūrai. Perėjo Tirskos žiotis ir ėmė lenkti toli į jūrą įsišovusį kyšulį. Buvo pats laikas: dangus vakaruose jau virto kraupiai švininiu, o vėjo šuorai, nors kol kas dar reti, taip pūstelėdavo, kad sunku buvo išsilaikyti ant kojų; sniegas uždrėbė akis, aštriomis adatėlėmis smaigstė veidą; net šunys bėgo nuleidę galvas ir pasisukę dešinėn.

Vargais negalais apėjo kyšulį ir išsyk lengviau atsikvėpė: čia vėjas buvo vos juntamas. Vos keli metrai virš galvos dangus baltavo it pienas nuo sniegulių, skriejusių tumulais, o apačioje krito retos snaigės, atsitiktinai išsprūdusios iš šėlstančio srauto.

Nors dar buvo anksti, apie tolesnį kelią negalėjai nė pagalvoti — iškart už kyšulio krito balta pūgos siena, o į ją būtų tekę panirti. Gilus užtakis, nusitęsęs į rytus nuo kyšulio, taip pat ištirpo baltoje migloje, — siena apsaugojo tik prie pat esančią siaurutę juostą. Nebuvo jokios trobelės, ir ėmėsi statyti palapines papėdėje, kuo arčiau skardžio, išsirinkę lygesnę vietelę tarp baidžarachų (per vasarą nuo skardžio nuslinkusių žemių krūvų). Varovai, beje, pasielgė kitaip: pasiėmę kirvius jie plušėjo kapodami nišą aukštoje pusnyje, prigludusioje prie pat skardžio. Gorochovas paragino keliautojus irgi taip įsikurti: vėjas galėjo atsisukti ir iš šiaurės, tada kyšulys nustotų buvęs užuovėja, o grota sniege — puikiausia priebėga. Juk pūga galėjo šėlti ir parą, ir dvi.

Iškapoti kietame sniege grotą nebuvo sunku, nereikėjo tam ir daug laiko: sniegas virsdavo didžiuliais luitais, iš kurių krovė sieną prie įėjimo; ji apsaugotų tuo atveju, jeigu pasikeistų vėjo kryptis. Paskui tarp ledu jų iš vėpūtinių kasinėjo skendulius rąstus kurui ir tik po to iškrovė nartas. Įsikūrė nors ir ankštai, bet pakankamai jaukiai abiejuose būstuose. Šunys jau seniai gulėjo susirietę į kamuoliukus tarp baidžarachų, užlindę už ledujų ar nartų, ilsėjosi, laukdami vakarienės.

Laužus užkūrė ne grotose, bet lauke, už sniego luitų. Kitaip laužo liepsna aptirpintų sniegą grotoje ir tas imtų lašėti ant galvų.

Pūga siautė visą naktį ir nurimo tik apie kitos dienos vidurį.

Kai tik vėjas apsilpo ir truputėlį prasiblaivė dangus, ėmė ruoštis kelionėn. Nuo Vankos kyšulio patraukė į šiaurės vakarus, į patį Liachovo Mažosios salos smaigalį, iki kurio buvo apie dešimt kilometrų. Ši sala daug mažesnė už Didžiąją, nutįsusi nuo šiaurės į pietus apie keturiasdešimt-penkiasdešimt kilometrų ir be jokios viršūnės. Tai labai plokščia, žema, vos vos kalvota aukštuma. Ją apvažiavo iš šiaurės, nenutoldami nuo kranto, ir sustojo nakvynės dar nepasiekę šiaurinio salos pakraščio. Nuo darganos galėjo slėptis tik už ledujų sangrūdų, bet, laimė, buvo ramu.