Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Nuo Irkutsko jau prasidėjo rogių kelias arkliais per Kačiugą Lenos vaga žemyn — ilgas ir nuobodus kelias užpustytu nesibaigiančiu upės koridoriumi tarp aukštų, dažnai uolėtų krantų iki pat Jakutsko, varganos atšiauraus krašto ir tremtinių administracinės sostinės. Toliau kelias ėjo Aldano žemupiu ir nykiais Verchojansko kalnagūbrio tarpekliais, po to kalvomis ir lygumomis per visą platų Janos baseiną iki pat žiočių, kur pasaulio pakraštyje prisiglaudė iki stogų sniegu užpustytas Kazačjės kaimas. Jau nuo Jakutsko beveik nebuvo dienos, o už kalnagūbrio prasidėjo poliarinė žiemos naktis; nurimus pūgai, tik žvaigždės, mėnuo ir šiaurės pašvaistės apšviesdavo kelią.

Vasario pabaigoj Goriunovas su visu kroviniu nusigavo iki Kazačjės, kur draugai buvo jau viską parengę ekspedicijai — trisdešimt šunų, vytintų žuvų jiems šerti, maisto atsargų žmonėms, poliarinę aprangą, slides. Du prityrę medžiotojai verslininkai: jakutas Nikita Gorochovas, — jo brolis dalyvavo dingusio be žinios barono Tolio ekspedicijoje, — ir kazokas Kapitonas Abramovičius Nikiforovas sutiko keliauti drauge. Abu ne kartą lankęsi Naujojo Sibiro salyne, paskutinįsyk su ekspedicija, ieškojusią Tolio ir apsukusia visas pakrantes. Jie buvo įsitikinę, jog Sanikovo Žemė yra, ir abu tvirtino saulėtą giedrią dieną ją matę nuo Kotelno salos aukštumų. Toji paslaptinga žemė viliojo medžiotojus ne mažiau negu tris mūsų draugus, ir abu džiaugėsi tekusią laime pirmiesiems ją aplankyti.

Kazačjės kaimas stovi ant plokščios kalvos dešiniajame Janos krante, šiek tiek aukščiau deltos, apie 71° šiaurės platumos prie pat šiaurinės miško sienos. Kelios kazokų pirkios ir pirklių namai, kelios jakutų jurtos ir mažytėlaitė cerkvė, užpustytos sniego, netvarkingai išsimėčiusios po kalvą. Tik iš pirkelių kaminų vinguriuojantis dūmas ir kibirkščių spiečius, lekiantis iš jurtose besikūrenančių čiuvalų, bei sniegu aplipusi varpinė rodo čia gyvenant žmones, nors mažutis kaimelis yra pakankamai svarbus visame šiauriniame Pajanės baseine.

Į šiaurę, rytus ir vakarus plyti begalinė tundra: žiemą — balta lyguma, nuklota vėpūtinių, — tai tvirti, plokšti aštriapusniai, sunešti ir sutvirtinti nirčių pūgų, laisvai siaučiančių tokiose platybėse. Pietuose juoduoja retučio, užkežusio miško juosta, o giedrią dieną toli horizonte matyti Kularo kalnagūbrio apvalios keteros, kurios tarsi atitveria Janos žiotis nuo viso pasaulio.

Per dvi savaites buvo pasiruošta. Ir kovo viduryje, kai jau diena trunka vienuolika valandų, ekspedicija leidosi kelionėn. Iki Naujojo Sibiro salų tris keliautojų nartas lydėjo dar penketas nartų su varovais (kajurais), kurie vežė jukolos atsargas šunims, pro viziją ir visokius kitus reikmenis; maistą sukraus į sandėlius, taip pat valgys, kol nusigaus iki salų.

Į šiaurryčius keliavo viena iš Janos deltos atšakų, pro buvusią Ust Jansko gyvenvietę — dėl dažnų potvynių žmonės ją apleido. Dabar gyvenvietės nelikę nė ženklo. Slėni lyguma nejučia pakyla iki jūros lygio, — tokios pačios baltos lygumos. Arčiau ir toliau virš jos plokščiais gūbriais kyla salos, o dešinėj — toli šiaurėn pasistūmėjusio kranto kyšuliai. Į tą pusę ir važiavo, perkirsdami užutekius ir stengdamiesi nors pradieniui nakvoti prie kranto, kad būtų kuo pasikurti laužą: čia nestigo skendulių, — Janos iš pietų atneštų ir jūros išmestų medžių.

Jau pravažiavo Jaroko salą, Maniko kyšulį su vienintele jurta, plačią Seliacho įlanką, Turuktako neriją, Vankos, Daryčiano kyšulius. Nuo čia iki Čiurkino kyšulio keliavo išilgai kranto, po to — per Abeliacho įlanką ir pagaliau apsistojo Gorochovo stovykloje, pietinėje Sviatoi Noso kyšulio dalyje: čia ir baigiasi žemynas.

Visam keliui nuo pat žiočių — apie du šimtus kilometrų — sugaišo keturias dienas, nes važiavo nesiskubindami, kad nepervargintų šunų. Ledų sangrūdos (stačiomis suversti ledo luitai, iškylantys besispaudžiant ledų plynėms, — pagrindinė kliūtis keliaujantiems jūra) šitoje didžiulėje seklioje įlankoje tarp Lenos deltos ir Sviatoi Noso kyšulio pasitaikė nedidelės ir neilgos, todėl jas galėjai apvažiuoti. Orai buvo apniukę, bet ramūs.

Gorochovo stovykla — dvi jurtos, tai yra nameliai medžiotojams apsistoti, suręsti iš skendulių rąstų, žinoma, be langų ir krosnių, bet su gremėzdiškais čiuvalais (ugniakurais su stačiu dūmtraukiu), kurie šildo tol, kol kūreni. Trobelėse kartkartėmis pagyvendavo verslininkai, rudenį ir pavasarį gaudę ruonius arba vėplius, medžioję laukinius elnius ir baltuosius lokius.

Tądien, kai atvyko į stovyklą, vakarop dangus nusigiedrijo, ir visi trys keliautojai suskubo užlipti ant plokščių Sviatoi Noso pakilumų, užstojusių vaizdą į jūrą — tai buvo virš pakrantės skardžių pakibusios juodo bazalto uolos, susidariusios iš žemės gelmių kažkada išsiveržus ugninei lavai. Kabarodamiesi nuo ledo luito ant luito, prisikapstė iki lygios plokštumos. Prieš juos akinama baltuma plytėjo užšalusi jūra; tai šen, tai ten driekėsi nelygios, smarkiai užpustytos ledų sangrūdos — ledujai.

Už lygumos, horizonte, tiesiai į šiaurę, vos ne vos matėsi Liachovo Didžioji sala — plokščias gūbrys su keturiomis viršūnėmis; kur ne kur baltame fone juodavo dėmės — uolos ir tarpekliai. Tai arčiausiai esanti Naujojo Sibiro sala, garsėjanti mamuto ilčių gausumu, kurių rinkti važiuoja verslininkai. Tiesiomis iki jos apie šešiasdešimt septyniasdešimt kilometrų. Mūsų keliautojai kirs ir ją.

Nusileido saulė. Iš ledinės lygumos patraukė šaltas vėjas, ir keliautojai skubėjo su šviesa nusileisti iki stovyklos, kur nameliuose jau liepsnojo čiuvalai, kunkuliavo virš ugnies pakabintas arbatinis ir katile pliupsėjo vakarienė. Ant dėžės, atstojusios stalą, buvo išdėliotos lėkštės, o mažesnės dėžės tiko atsisėsti. Gorochovas ir Nikiforovas pypkiavo prie ugnies ir nekantraudami laukė draugų, kad galėtų sėsti vakarienės. Jie suspėjo viską sutvarkyti: iškinkė šunis, išdėliojo miegamuosius maišus. Iš gretimos trobelės pasigirsdavo šnekos ir juokas — ten įsikūrė penkių nartų varovai, lydintys ekspediciją iki salų.

Kitą rytą, tekant saulei, aštuonių nartų, pakinkytų aštuoniasdešimčia šunų, karavanas pajudėjo iš žemyno ir, aplenkęs Sviatoi Noso smaigalio uolas, patraukė jūra tiesiai šiaurėn. Per lygius plotelius, nors ir smarkiai išvagotus aštriapusnių, šunys traukė gerai, ir žmonės vos suspėdavo iš paskos su slidėmis. Bet kai kelią pastodavo sugrūstų ledujų tvora, judėdavo labai lėtai. Reikėdavo išsirinkti pačią žemiausią vietą ir kiekvieną nartą pervilkti atskirai; žmonės padėjo šunims: vieni stūmė nartą iš paskuigalio, kiti prilaikė ją iš šonų slidžių lazdomis. Pasitaikydavo, kad tarp ledujų nebūdavo tinkamo plyšio, tada žmonės darbuodavosi kirviais, kuriuos nešėsi už juostos. Sudavus kirviu, ledas, žiemos speigų įšaldytas iki 30 ar 40 laipsnių, sutrupėdavo į smulkiausius gabalėlius skambėdamas it stiklas. Kol kirsdavo ledą, visų nartų šunys, sakytumei išgirdę komandą, suguldavo pailsėti, nes puikiai žinojo, kad kirvių poškėjimas žada jiems maždaug ketvirtį valandos labai sunkaus kelio.

Taip ir judėjo: tai lėčiau, tai greičiau — vidutiniškai apie septynis kilometrus per valandą — ir vidurdienį jau buvo pusiaukelėje nuo salos. Neiškinkę šunų, sustojo papusryčiauti šaltos mėsos, džiūvėsių ir karštos arbatos. Jai paruošti ugnies neprireikė. Goriunovas parsivežė iš sostinės termosų, kad dieną sustojus pavalgyti, nereikėtų gaišti laiko ugniai įkurti ir arbatai užvirinti. Šitie stebuklingi indai kiekvieną kartą sukeldavo didžiausią varovų nuostabą, jie gerdavo arbatą, išvirtą be ugnies, su ypatingu malonumu — nelyginant šventąjį nektarą. Varovai nė už ką nenorėjo patikėti, jog čia apsieita be burtų, — juk spiginant 30 laipsnių šalčiui iš šalto indo liejosi karšta, lūpas plikinanti arbata. Dar pirmąją kelionės dieną, tik išvažiavus iš Kazačjės, kai sustojo pietų poilsio ir varovai ruošėsi kurti laužą, Goriunovas pasišaipė iš jų, sakydamas, kad užvirins arbatą sniege greičiau negu jie virš ugnies. Tie buvo dar tik pakabinę arbatinį virš ugnies, o Goriunovas išsitraukė termosus, įkasė iki pusės į sniegą ir po penkių minučių ėmė pilstyti garuojančią arbatą amą praradusiems jakutams. Gorochovas ir Nikiforovas, žinoję paslaptį, raitėsi iš juoko, stebėdami vaidinamą pokštą ir klausydamiesi suglumusių varovų šūksnių.