Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Tarybos nariai apstojo pranešėją, o vienas iš jų, tuknus akademikas Šenkas, Tolio ekspedicijos organizatorius ir konsultantas, ėmė brautis paskutinių eilių link. Pro stumdomų kėdžių ir minios triukšmą prasimušė stiprus jo balsas:

— Prašyčiau pasikalbėti su manimi asmenį, taip įtikėjusį Sanikovo Žemės buvimu.

Iš klausytojų būrio atsiskyrė tamsaus gymio jaunuolis juoda palaidine; jo veidas buvo išraižytas smulkių raukšlelių, kurias įbrėžia vasaros kaitra, žiemos speigai, stiprūs vėjai.

Prisiyręs prie Šenko, jis tarė:

— Tai pasakiau aš ir, jeigu reikia, galiu pakartoti.

— Eime į biblioteką! Šitoje grūstyje neįmanoma kalbėtis! — tarė Šenkas, iš po tankių, užgriuvusių antakių skvarbiomis akimis nužvelgdamas drąsuolį.

Pačiupęs jaunuolį už parankės, Šenkas pro šonines duris nusivedė jį į biblioteką, kartu ir draugijos raštinę.

Raštinėje buvo tuščia ir tylu. Akademikas prisėdo už sekretoriaus stalo, mostu pasiūlęs pašnekovui kitą kėdę. Užsirūkęs papirosą, jis pasakė:

— Aš klausau. Ką jūs žinote apie Sanikovo Žemę?

— Leiskite pirmiausia paaiškinti, kas esu, — atsakė jaunuolis. — Aš kaip politinis tremtinys penkerius metus išgyvenau Kazačjės kaime prie Janos žiočių. Gyvendamas šitame lokių, tiksliau sakant, baltųjų lokių užkampyje, aš susipažinau su vietiniais žmonėmis, vadinamaisiais verslininkais. Sostinės kultūros požiūriu jie grubus, visiški tamsuoliai, bet tų žmonių doros širdys ir stipri dvasia. Kas pavasarį, kai dienos pailgėja, o ledas dar pakankamai tvirtas, jie išsiruošia drąsion kelionėn net į Naujojo Sibiro salas ieškoti mamuto ilčių, kurių ten begalės… Kai kas iš tų verslininkų yra aiškiausiai matęs Sanikovo Žemę ir tvirtai tiki ją esant.

— Šitai dar neįtikina! — pertraukė Šenkas. — Jūs girdėjote pranešimą. Išeitų, kad kalnai, kuriuos matė Sanikovas ir Tolis, yra ne kas kita kaip milžiniškos ledų sangrūdos; be to, spėjamosios žemės kalnai turėtų būti dviejų arba dviejų su puse tūkstančių metrų aukščio, nes kitaip jų iš Kotelno salos nepamatytum. O tokio aukščio kalnų Arkties vandenyno vidury negali būti.

— Bet juk tai tik prielaida, o ne faktas!

— Be to, Tolis iki išlipimo Beneto saloje jau tuščiai ieškojo tos žemės savo jachta „Zaria”. O ji praplaukė labai arti vietos, kur turėtų būti spėjamoji žemė.

— ??Šitai kaip tik ir galėtų reikšti, kad toji žemė yra šiauriau ir ne taip jau arti Kotelno salos, kaip yra manę Sanikovas ir kiti, kurie matė žemę, bet tiksliai nenustatė atstumo iki jos, — prieštaravo jaunuolis.

?

?

— Jūsų tiesa! — atsakė Šenkas. — Bet reikalas tas, kad be šitų įrodymų, sutikite, — itin netvirtų, — mes nežinome daugiau nieko, tiksliau — nieko konkretaus, išskyrus tai, kad paukščiai skrenda kažkur į Šiaurę.

— Kodėl jūs manote, jog tai nepakankamai rimtas įrodymas? — nustebo jaunuolis. — Jau Vrangelis pranešė apie tai, ir Maidelis patvirtino, o Šiaurės gyventojai aiškiai nurodo, kad vasarą paukščių pulkų nebūna tik dviejose Šiaurės Sibiro pakrančių vietose: tarp Chromos ir Omolojaus upių ir penkiasdešimt kilometrų į vakarus nuo Jakano kyšulio iki Ryrkaipijaus [* Ryrkaipijus — Šiaurinis kyšulys (čiukčių k.). Dabar — Smito kyšulys]kyšulio. Šitose vietose laimikis niekam tikęs, užtat gerai matyti, kaip paukščiai skrenda į šiaurę.

— Iš vakarų paukščiai skrenda į Naujojo Sibiro salas, o iš rytų — į Vrangelio salą, — vėl atkirto Šenkas.

— Taip manyta seniau, bet tai netiesa. Vrangelio sala aukšta, uolėta, ir beveik visą vasarą nenutirpsta ledai. Joje pernelyg maža vietos perėti tokiems paukščiams kaip žąsys ir antys. Bet mus domina vakarinė sritis.

— Taip, iš ten paukščiai skrenda į Naujojo Sibiro salyną.

— Pasirodo, tose salose vasaroja labai mažai paukščių, didesnė dalis pulkais skrenda dar toliau į šiaurę. Tai man ne kartą patvirtino toje saloje lankęsi verslininkai iš Ustjansko, Ruskij Ustjės, Ožogino. Tą žinojo ir Sanikovas. Skrenda baltosios žąsys, gagos, įvairiausios antys, tilvikai, dagiliai ir kiti — visi, mintantys augalais arba smulkiais gyvūnėliais, kurie taip pat maitinasi augalais. Galima manyti, kad šiauriau yra sausuma, pakankamai didelė ir turtinga augmenijos.

— Ta sausuma — Beneto sala, — sutiko Šenkas. — Iš Tolio palikto dokumento mes sužinojome, kad joje žiemoja dvi gagų rūšys, viena rūšis tilvikų ir penkios rūšys žuvėdrų…

— Betgi žąsys ir antys ten net nepaminėtos! — nusijuokė jaunuolis. — O iš visų paukščių keliauninkų jų yra daugiausia. Taip ir turi būti. Bet ar jūs atkreipėte dėmesį į tą dokumento vietą, kur Tolis rašo matęs erelį, skrendantį iš pietų į šiaurę, sakalą iš šiaurės į pietus ir žąsų pulką, praskridusį iš šiaurės, tiksliau, vasaros pabaigoje grįžtantį iš tos nežinomos žemės į žemyną.

— Visai teisingai! — pritarė akademikas.

— Tolis dar yra pasakęs: pro ūkanas šį kartą nebuvo įmanoma pamatyti žemės, iš kurios atskrido paukščiai, kaip ir ano plaukiojimo metu Sanikovo Žemės.

— O jūsų atmintis puiki! — nustebo Šenkas.

— Aš labai atidžiai klausiausi pranešimo, ir Tolio dokumentas patvirtino mano nuomonę, jog Sanikovo Žemė yra. Tik ji šiauriau negu manyta. Tai ir paskatino mane taip kategoriškai pasakyti. O Beneto sala, jūs ir pats girdėjote, pernelyg maža ir pernelyg prigrūsta ledų, kad ten galėtų glaustis tokia daugybė paukščių. Tolis tai patvirtino: sniegenos, tilvikai, kirai, dvi rūšys gagų, — ir visi vasaros svečiai.

— Bet žemė, esanti dar šiauriau, jau už 80° platumos, turėtų būti dar šaltesnė, o joje dar daugiau ledynų. Vadinasi, ten negalėtų išsimaitinti tokie paukščių pulkai.

— Tai kurgi skrenda tie kvaili paukščiai? — prajuko jaunuolis.

— Iš tiesų nežinau. Galbūt per Šiaurės ašigalį į Grenlandiją, nors tai visiškai neįtikėtina, — atsakė Šenkas, gūžtelėjęs pečiais.

— O ar negalima manyti, kad, veikiamas kažkokių ypatingų sąlygų, Sanikovo Žemės klimatas, ten toli šiaurėje, tarp Arkties ledynų, daug šiltesnis negu Beneto ar Naujojo Sibiro salose, nors jos labiau į pietus.

— Prašom atleisti, bet tai jau fantazija! — atkirto pyktelėjęs akademikas. — Tokioms prielaidoms nėra jokių įrodymų, išskyrus skrendančius paukščius.

— Galbūt ten yra ugnikalnis, šildantis dirvožemį, — nenurimo jaunuolis, — arba karštieji šaltiniai!

— Ugnikalnio dūmus seniausiai būtų pastebėję ir verslininkai, ir jūreiviai. Nepamirškite, kad Nansenas savo „Framu” praplaukė visai netoli tos vielos, kur spėjama esant paslaptingąją žemę, bet, deja, jis nieko nematė.

— O ar jūs esate girdėjęs apie keistai dingusią onkilonų tautą, gyvenusią Šiaurėje? Spaudžiami čiukčių, jie išsikraustė kažkur iš žemyno su visomis gyvulių bandomis, ir apie juos niekas daugiau negirdėjo. O kur jie — neaišku iki šiol.

— Taip, prisimenu. Apie juos rinko medžiagą Vrangelis, Nordenšioldas ir Maidelis. Bet aš nesidomiu etnografija…

Šaižus skambutis pertraukė akademiko žodžius. Šenkas atsistojo:

— Turiu eiti klausytis kito pranešimo. Bet jūsų mintys mane vis dėlto sudomino, mums reikia dar pasikalbėti. Ateikite pas mane po savaitės vakare. Štai mano adresas.

Šenkas išsiėmė iš piniginės vizitinę kortelę ir, tiesdamas ją pašnekovui, pridūrė:

— Aš pasidomėsiu literatūra apie onkilonus. Ir Akademijoje patyrinėsiu nuomones dėl naujos ekspedicijos Toliui ieškoti. Nors labai abejoju, ar pasiseks. Bet jūs ateikite.