Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Ei, Elena, ką padarei Čarliui? Kaip gyvas nesu matęs jo šitaip elgiantis.

— Elena ne juokais jį užvedė, dievaži.

Nežinojau, ką daryti, kur bėgti. Trindamasi į mane Elena sukėlė keistą pojūtį. Visi iš manęs juokėsi, ir staiga pasijutau nuogas. Norėjau slėptis, kad jie nepamatytų. Išbėgau iš buto. Jis buvo dideliame daugiabutyje su daugybe koridorių, ir aš negalėjau rasti laiptų. Apie liftą visai užmiršau. Paskui, kai radau laiptus ir išbėgau į gatvę, ilgai ėjau pėsčias, kol parsigavau į savo kambarį. Anksčiau niekada nežinojau: Džo, Frankui ir kitiems patinka, kai būnu šalia vien todėl, kad gali iš manęs šaipytis.

Dabar supratau, ką jie turėdavo galvoje, kai sakydavo „iškirtai Čarlio Gordono pokštą”.

Man gėda.

Ir dar kai kas. Tą naktį susapnavau, kad ta Elena šokdama trinasi į mane, o kai pabudau, paklodė buvo šlapia ir purvina.

Balandžio 13 d. — Vis dar nėjau dirbti į kepyklą. Pasakiau savo buto savininkei poniai Flin paskambinti ponui Doneriui ir pasakyti, kad sergu. Pastaruoju metu ponia Flin žiūri į mane taip, tarsi manęs bijotų.

Manau, gerai, kad sužinojau, jog visi iš manęs juokiasi. Daug apie tai galvojau. Jie juokiasi, nes esu baisiai bukas ir net nežinau, kada darau ką nors kvaila. Žmonėms atrodo juokinga, kai kvailas žmogus negali ko nors padaryti taip, kaip daro jie.

Šiaip ar taip, sulig kiekviena diena aš darausi kiek protingesnis. Išmokau skyrybą ir galiu gerai rašyti. Man patinka rasti visus sunkius žodžius žodyne ir aš juos įsidėmiu. Ir stengiuosi rašyti tą pokyčių dienyną labai rūpestingai, nors tai sunku padaryti. Dabar daug skaitau ir, pasak panelės Kinian, skaitau labai greitai. Ir aš net suprantu didžiumą dalykų, apie kuriuos skaitau, ir jie išlieka mano galvoje. Kartais užsimerkiu, pagalvoju apie kokį nors puslapį, ir išvystu jį mintyse kaip nuotrauką.

Bet man į galvą ateina ir kitų dalykų. Kartais užsimerkęs pamatau aiškų vaizdą. Kad ir šįryt. Kai tik pabudau, atsimerkęs gulėjau lovoje. Atrodė, tarsi mano galvos sienose atsivėrė didelė skylė, ir aš galiu lyg niekur nieko pro ją įeiti. Prisimenu kažką tolima… iš tų laikų, kai tik pradėjau dirbti Donerio kepykloje. Matau gatvę, kur įsikūrusi kepykla. Iš pradžių viskas lyg pro miglą, bet netrukus vaizdas ima fragmentuotis, kai ką matau taip ryškiai, tarsi vyktų man prieš pat akis, o kiti dalykai vis dar neaiškūs, susilieję, tad dėl jų nesu įsitikinęs…

Nedidukas senis stumia vaikišką vežimėlį, perdarytą į prekystalį, su medžių anglimis kūrenama krosnele, sklinda kepintų kaštonų kvapas, žemę nuklojęs sniegas. Vaikinas — liesas, didelių akių, su išgąstinga mina veide — pakėlęs akis žiūri į iškabą. Kas joje parašyta? Raidės susiliejusios, jokios prasmės. Dabar žinau, kad iškaboje parašyta DONERIO KEPYKLA, bet savo prisiminimuose jo akimis žvelgdamas į tą iškabą negaliu jos perskaityti. Nė viena iš iškabų man nesuprantama. Manau, tas išsigandęs vaikinas esu aš.

Skaisčios neono šviesos. Papuoštos Kalėdų eglutės ir gatvės prekiautojai. Žmonės apsitūloję paltais, pasistatę apykakles, apsivynioję kaklus šalikais. Bet vaikinas neturi pirštinių. Jo rankos sušalo, tad jis padeda ant žemės sunkų vyniojamojo popieriaus maišų ryšulį. Jis sustojo pažiūrėti į prisukamus žaisliukus, paleistus gatvės prekiautojo: į griuvinėjantį lokį, striksintį šuniuką, ant nosies kamuolį sukantį ruonį. Be perstojo griuvinėja, striksi, suka. Jei visi tie žaislai būtų vaikino, būtų laimingiausias žmogus pasaulyje.

Jis nori paprašyti prekiautojo paraudusiu veidu, su pirštais, kyšančiais iš rudų medvilnės pirštinių, leisti jam truputį palaikyti tą lokį, bet bijo. Jis pasiima popierinių maišų ryšulį ir užsideda ant peties. Jis liesas, bet stiprus, nes daug metų sunkiai dirbo.

— Čarlis, Čarlis, lėtapėdis bukagalvis!

Vaikai apsupa jį ratu, juokiasi, šaiposi lyg šunyčiai, besistengiantys įkąsti į koją. Čarlis jiems šypsosi. Jis norėtų padėti ant žemės ryšulį ir su jais pažaisti, bet pagalvojus apie tai nugara perbėga šiurpas, ir jis pajunta, kaip jį kažkuo apmėto vyresni berniukai.

Grįždamas į kepyklą tamsaus koridoriaus tarpduryje pamato kažkokius berniukus.

— Žiūrėkit — Čarlis!

— Sveikas, Čarli. Ką čia turi? Nori pažaisti kauliukais?

— Eikš čia. Nepadarysim tau nieko bloga.

Bet išvydus tą tarpdurį — matant tamsų koridorių, girdint juoką — jo nugarą vėl nupurto šiurpas. Jis bando suprasti kodėl, bet prisimena vien šūdais ir myžalais išdirbtus visus savo drabužius ir kaip dėdė Hermanas šaukia, kai jis toks pareina namo, ir kaip dėdė Hermanas išbėga lauk su plaktuku rankoje ieškoti vaikų, kurie šitaip su juo pasielgė. Čarlis atatupstas traukiasi nuo tarpduryje besijuokiančių berniukų, ir ryšulys iškrinta jam iš rankų. Čarlis jį pakelia ir bėga visą iki kepyklos likusį kelią.

— Kur taip užtrukai, Čarli? — iš tarpdurio kepyklos gale šaukia Kabalda.

Čarlis prasispraudžia pro sukamąsias duris į kepyklos galą ir padeda ryšulį ant padėklo. Atsišlieja sienos ir susikiša rankas į kišenes. Ak, kad dabar turėtų savo suktuką!

Jam patinka grįžti čia, į kepyklą, kur grindys baltos nuo miltų — baltesnės už suodinas sienas ir lubas. Stori aukštų jo paties batų padai pasidengę balta pluta, batų dygsniai ir raištelių akys baltuoja taip pat kaip ir jo panagės bei suskeldėjusi, sutrūkinėjusi delnų oda.

Čia jis atsipalaiduoja — atsišliejęs sienos taip, kad beisbolo kepuraitė su raide D užkrinta jam ant akių. Jam patinka miltų, saldžios tešlos, kepamos duonos, pyragų ir bandelių kvapai. Spragsi malkos krosnyje, ir jį suima miegas.

Saldu… šilta… miegas.

Staiga jis krinta, persikreipia, galva trenkiasi į sieną. Kažkas spyrė jam per kojas, kad jis pargriūtų.

Tai visa, ką prisimenu. Matau viską aiškiai, bet nežinau, kodėl taip nutiko. Panašiai būdavo, kai eidavau į kiną. Pirmą kartą nieko nesuprasdavau, nes jie kalbėjo per greitai, bet pažiūrėjęs filmą tris ar keturis kartus suprasdavau, ką jie sako. Reikės paklausti apie tai dr. Strauso.

Balandžio 14 d. — Pasak dr. Strauso, svarbu toliau prisiminti tokius dalykus kaip vakar ir juos užrašinėti. Tada, kai ateisiu pas jį į kabinetą, galėsime apie juos kalbėtis.

Dr. Strausas — psichiatras ir neurochirurgas. To nežinojau. Maniau, kad jis gydytojas, ir tiek. Bet kai šįryt atėjau į jo kabinetą, jis paaiškino man, kaip svarbu pažinti save, kad galėčiau suprasti savo bėdas. Atsakiau jam, kad jokių bėdų neturiu.

Jis nusijuokė, atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie lango.

— Kuo protingesnis tapsi, tuo daugiau bėdų turėsi, Čarli. Protiškai tu tobulėsi sparčiau negu emociškai. Ir manau, kad tau tobulėjant atsiras daugybė dalykų, apie kuriuos norėsi su manim pasikalbėti. Tik noriu, kad prisimintum: kai reikės pagalbos, ateik čia.

Vis dar nesuprantu esmės, bet jis sakė: net jeigu nesuprantu savo sapnų, prisiminimų ar kodėl jie mane aplanko, ateis laikas, kai visa tai susijungs į visumą, ir aš sužinosiu apie save daugiau. Pasak jo, svarbiausia sužinoti, ką sako tie žmonės mano prisiminimuose. Svarbiausia — tas metas, kai buvau vaikas, ir aš turiu jį prisiminti.

Apie tuos dalykus anksčiau visai nenumaniau. Iš jo žodžių susidaro įspūdis, kad jeigu tapsiu pakankamai protingas, suprasiu visus žodžius savo galvoje, sužinosiu apie tuos berniukus, stovinčius tarpduryje, taip pat apie savo dėdę Hermaną ir tėvus. Bet dr. Strausas leidžia suprasti, kad tada dėl visų tų dalykų pasijusiu prastai ir man gali pasimaišyti protas.