Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Taigi dabar turiu eiti pas jį į kabinetą du kartus per savaitę kalbėti apie man ramybės neduodančius dalykus. Mes tik sėdime, aš kalbu, o dr. Strausas klausosi. Tai vadinama terapija ir reiškia, kad apie viską kalbėdamas aš pasijusiu geriau. Aš jam pasakiau, kad vienas iš man ramybės neduodančių dalykų yra moterys. Kad ir aną kartą, kai šokau su ta Elena ir labai susijaudinau. Taigi mudu apie tai kalbėjomės, ir per tą pašnekesį pasijutau keistai: buvo šalta, bet mušė prakaitas, o galvoje zvimbė, ir jau pamaniau, kad apsivemsiu. Gal todėl, kad visuomet maniau, jog kalbėti apie tokius dalykus nepadoru ir negražu. Bet dr. Strausas atsakė, kad po to vakarėlio man buvo poliucija — vaikinams tai visai įprasta.

Taigi nors darausi protingas ir sužinau daugybę naujų dalykų, jis mano, kad moterų požiūriu vis dar esu vaikas. Painu, bet aš sužinosiu apie savo gyvenimą.

Balandžio 15 d. — Pastarosiomis dienomis daug skaitau ir beveik viskas išlieka galvoje. Panelė Kinian sako, kad, be istorijos, geografijos ir aritmetikos, turėčiau pradėti mokytis užsienis kalbų. Prof. Nemuras davė man daugiau juostų paleisti, kol miegu. Vis dar nežinau, kaip veikia sąmonė ir pasąmonė, bet dr. Strausas sako kol kas dėl to nesukti sau galvos. Jis liepė man prižadėti, kad už poros savaičių pradėjęs mokytis aukštosios mokyklos disciplinų neskaitysiu psichologijos knygų — kol jis duos leidimą. Pasak jo, aš tik sutriksiu ir, užuot galvojęs apie savo paties mintis ir jausmus, imsiu nagrinėti psichologijos teorijas. Bet skaityti romanus galiu. Šią savaitę perskaičiau „Didįjį Getsbį”, „Amerikoniškąją tragediją” ir „Žvelk, angele, į savo būstą”. Nemaniau, kad vyrai ir moterys išdarinėja tokius dalykus.

Balandžio 16 d. — Šiandien jaučiuosi kur kas geriau, bet vis dar pykstu, kad žmonės iš manęs juokiasi ir šaiposi. Kai tapsiu protingas, toks kaip sako prof. Nemuras — kai mano IK (intelekto koeficientas) bus dvigubai didesnis už dabartinį (70) — gal tada imsiu žmonėms patikti, ir jie bus mano draugai.

Po teisybei, nežinau, kas tas IK. Prof. Nemuras sako, kad jis matuoja, koks protingas esi — kaip svarstyklės vaistinėje matuoja medžiagų svorį gramais. Bet dr. Strausas aršiai su juo susiginčijo ir pareiškė, kad IK visiškai nematuoja proto. Pasak jo, IK rodo, kiek proto gali įgyti — tai veikiau panašu į skaičius ant matavimo indo sienelės. Į indą pirma reikia įpilti kokios nors medžiagos.

Kai paklausiau Berto Seldono — jis atlieka su manim protinių gebėjimų testus ir dirba su Aldžernonu — jis atsakė, girdi, kai kas pasakytų, kad jie abu neteisūs; jis pats skaitęs, kad IK matuoja daugybę įvairių dalykų, be kita ko, tai, ką jau išmokai, ir tai toli gražu ne geras proto matas.

Taigi vis dar nežinau, kas yra IK, ir visi jį apibrėžia, skirtingai. Mano IK dabar apie šimtą, netrukus jis viršys pusantro, bet tą indą, taip sakant, vis dar reikės pripildyti. Nenorėjau nieko šaltyti, bet vis tiek nesuprantu: jeigu jie nežino, kas tai per daiktas ar kur jis yra, iš kur jie gali žinoti, kiek jo turi?

Prof. Nemuras sako, kad poryt turėsiu laikyti Roršacho testą. Įdomu, kas tai?

Balandžio 17 d. — Šiąnakt sapnavau košmarą, o kai ryte pabudau, pasakojau apie jį pasitelkęs į pagalbą laisvas asociacijas, kaip prisimenant sapnus mane mokė daryti dr. Strausas. Galvoju apie sapną ir leidžiu savo mintims klajoti, kol į galvą ateina kitų minčių. Darau taip, kol galvoje lieka tuštuma. Pasak dr. Strauso, tai reiškia, kad pasiekiau tokį tašką, kai mano pasąmonė bando kliudyti sąmonei prisiminti. Tai savotiška siena tarp dabarties ir praeities. Kartais siena išlieka, o kartais griūva, ir aš prisimenu, kas yra už jos.

Kaip šįryt.

Sapnavau, kad panelė Kinian skaito meno pokyčių dienynus. Sapne sėduosi rašyti, bet nebemoku nei rašyti, nei skaityti. Nebesugebu. Išsigąstu, todėl paprašau Kabaldos iš kepyklos parašyti už mane. Bet kai panelė Kinian perskaito dienyną, ji užpyksta ir suplėšo lapus, nes juose yra nepadorių žodžių.

Grįžus namo manęs laukia prof. Nemuras ir dr. Strausas. Juodu mane primuša už tai, kad dienyne yra nešvankių dalykų. Jiems išėjus surenku suplėšytus lapus, bet jie virsta baisiausiai kruvinais popieriniais sveikinimais Šv. Valentino dienos proga.

Sapnas buvo šiurpus, bet aš išlipau iš lovos, jį užrašiau, tada pradėjau laisvai asocijuoti.

Kepykla… kažkas kepa… ąsotis… kažkas mane spardo… krentu… visas kruvinas… didelis pieštukas rašo ant raudono sveikinimo su Šv. Valentino diena… auksinė širdutė… medalionas… grandinėlė… viskas iškruvinta… ir jis iš manęs juokiasi…

Grandinėlė nuo medaliono… jis sukasi ratu… žybčiodamas atspindi saulės šviesą man į akis. O man patinka žiūrėti, kaip jis sukasi… žiūrėti į grandinėlę… ji visa susimetusi pinasi ir sukasi… o mane stebi maža mergaitė.

Jos vardas — panelė Kin… — tai yra Harieta.

— Harieta… Harieta… mes visi mylime Harietą.

Ir paskui nieko nebelieka. Vėl tuštuma.

Panelė Kinian skaito mano pokyčių dienyną man per petį.

Paskui mes esame Protiškai atsilikusių mokymo centre, ir ji man per petį skaito, kai rašau savo rąšinius rašinius.

Centras virsta mokykla Nr. 13, ir man vienuolika, panelei Kinian irgi vienuolika, tik dabar ji ne panelė Kinian. Ji maža mergaitė su duobutėmis skruostuose ir ilgomis garbanomis, o jos vardas — Harieta. Mes visi mylime Harietą. Šiandien Šv. Valentino diena.

Aš prisimenu…

Aš prisimenu, kas nutiko mokykloje Nr. 13 ir kodėl mane reikėjo perkelti į kitą, Nr. 222. Dėl Harietos.

Matau Čarlį — vienuolikmetį. Jis turi aukso spalvos medalioną, kurį kadaise rado gatvėje. Grandinėlės nėra, bet jis pririšęs jį virvute, ir jam patinka sukti medalioną, kol sumazgija visą virvutę, o paskui stebėti, kaip ji atsisuka sukdama medalioną, ir saulė nuo jo žybsi į akis.

Kartais, kai vaikai žaidžia kvadratą, jam leidžia žaisti viduryje, ir jis bando sugauti kamuolį anksčiau už kurį nors iš jų. Jam patinka būti viduryje — nors kamuolio jis niekada nesugauna — ir kartą, kai Haimis Rotas netyčia išleido iš rankų kamuolį, ir Čarlis jį pakėlė, jam neleido jo mesti, bet liepė vėl stotis į vidurį.

Kai pro šalį eina Harieta, berniukai nustoja žaidę ir žiūri į ją. Visi berniukai įsimylėję Harietą. Kai ji purto galvą, jos garbanos šokinėja, o jos skruostai su duobutėmis. Čarlis nesupranta, ko jie taip neriasi iš kailio dėl kažkokios mergiotės ir visada nori su ja šnekėtis (jis mieliau žaistų kamuoliu, liestynes ar slėpynes, negu kalbėtųsi su mergiščia), bet visi berniukai įsimylėję Harietą, todėl jis irgi ją įsimylėjęs.

Ji niekada neerzina jo kaip kitų berniukų, o jis dėl jos krečia pokštus. Kai klasėje nėra mokytojos, jis vaikšto suolais. Jis mėto trintukus pro langą, rašinėja ant lentos ir sienų. O Harieta nuolat šūkčioja ir kikena: „Tik pažiūrėkit į Čarlį! Argi jis ne juokingas? Argi jis ne kvailas?“

Šiandien Šv. Valentino diena, ir berniukai kalba apie meilės laiškelius, kuriuos siųs Harietai, tad Čarlis sako:

— Aš irgi duosiu Harietai dovanėlę Šv. Valentino dienos proga.

Visi juokiasi, o Baris klausia:

— Kur tu gausi dovanėlę Šv. Valentino dienos proga?

— Gausiu, ir gražią. Pamatysit.

Bet pinigų dovanėlei jis neturi, todėl nusprendžia padovanoti Harietai savo medalioną — jis širdutės formos kaip ir dovanėlės krautuvių vitrinose. Tą vakarą jis paima iš motinos stalčiaus šilkinio popieriaus, vargais negalais įvynioja medalioną ir perriša raudono kaspino galu. Paskui mokykloje per pietų pertrauką nuneša Haimiui Rotui ir paprašo, kad šis jam užrašytų ant popieriaus.