Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Čarlis susiraukęs stebi, kaip Kabalda atplėšia gniutulą tešlos ir suminko į rutulį. Jis dvejoja, bet paskui ima peilį, atrėžia gabalą tešlos ir padeda stalo viduryje. Lėtai, atkišęs alkūnes į šalis, visai taip pat kaip Kabalda, jis padaro rutulį.

Jis žiūri čia į savo rankas, čia į Kabaldos ir stengiasi laikyti pirštus visai taip pat — prispaudęs nykščius prie kitų pirštų, visus truputį sulenkęs. Jis turi padaryti viską teisingai, kaip to nori Kabalda. Aidai galvoje jam sako: padaryk viską gerai, ir tu jiems patiksi. O jis nori patikti Kabaldai ir Frankui.

Baigęs minkyti iš tešlos rutulį Kabalda žengteli atatupstas, Čarlis taip pat.

— Puiku! Žiūrėk, Frankai, jis padarė rutulį!

Frankas linkteli ir nusišypso. Čarlis atsidūsta ir visas jo kūnas virpa nuo augančios įtampos. Jis neįpratęs prie šių retų sėkmės akimirkų.

— Gerai, — sako Kabalda. — Dabar darysim bandelę.

Nerangiai, bet rūpestingai Čarlis kartoja kiekvieną Kabaldos judesį. Retkarčiais jo delnas ar ranka krūpteli ir sugadina, ką jis daro, bet netrukus jam pavyksta susukti gumulėlį tešlos ir nulipdyti iš jo bandelę. Dirbdamas šalia Kabaldos jis padaro šešias bandeles ir apibarstęs miltais atsargiai padeda šalia Kabaldos gaminių ant didelio miltais nukloto padėklo.

— Gerai, Čarli, — Kabaldos veidas rimtas. — Dabar pažiūrėkime, kaip padarysi viską vienas. Atsimink viską, ką darei nuo pradžių. Pradėk.

Čarlis spokso į didžiulį luitą tešlos ir Kabaldos jam įbruktą į ranką peilį. Jį vėl užpuola panika. Ką jis darė pirmiausia? Kaip laikė rankas? Pirštus? Į kurią pusę kočiojo rutulį?.. Tūkstantis trikdančių minčių vienu metu įsiveržia į galvą, ir Čarlis stovėdamas šypsosi. Jis nori nulipdyti bandeles, kad Frankas su Kabalda nudžiugtų. Tada jis jiems patiks, ir gaus tą žvilgantį, laimę nešantį daikčiuką, pažadėtą jam Kabaldos. Jis be perstojo sukioja ratu glotnų, sunkų tešlos gumulą ant stalo, bet negali prisiversti pradėti. Jis negali pjauti, nes žino, kad nepavyks, ir jam baisu.

— Jis jau užmiršo, — sako Frankas. — Jis neįstengia įsidėmėti.

Čarlis nori įsidėmėti. Susiraukia ir bando prisiminti: pirmiausia atpjauni gabalą nuo luito. Paskui suminkai į rutulį. Bet kaip jis virsta bandele, tokia kaip tos ant padėklo? Čia jau kas kita. Duokit jam laiko, ir jis prisimins. Vos tik išsisklaidys ta migla galvoje, jis prisimins. Dar vos kelios sekundės, ir jis vėl žinos. Jis nori išlaikyti tai, ko išmoko — nors šiek tiek. Jis labai to nori.

— Ką gi, Čarli, — atsidūsta Kabalda ir paima peilį jam iš rankos. — Viskas gerai. Dėl to nesijaudink. Šiaip ar taip, čia ne tavo darbas.

Dar minutė, ir jis prisimins. Kad tik jo neskubintų. Kodėl viską reikia daryti paskubomis?

— Užteks, Čarli. Eik atsisėsk ir vartyk savo komiksų knygelę. Mums reikia grįžti prie darbo.

Čarlis linkteli, nusišypso ir išsitraukia iš užpakalinės kelnių kišenės komiksų knygelę. Išlygina ją ir užsideda ant galvos kaip įsivaizduojamą kepurę. Frankas nusijuokia, o Kabalda pagaliau nusišypso.

— Drožk, mažvaiki, — urgzteli Kabalda. — Eik atsisėsk ir lauk, kol ponui Doneriui tavęs prireiks.

Čarlis jam nusišypso ir grįžta prie miltų maišų kampe šalia maišyklių. Jis mėgsta nugara atsišlieti į juos, kai sukryžiavęs kojas sėdi ant grindų ir žiūri į paveikslėlius savo komiksų knygelėje. Pradėjus versti puslapius jam norisi verkti, bet jis nesupranta kodėl. Ko čia liūdėti? Juk tas miglos debesis galvoje užplaukia ir vėl nuplaukia, o dabar jo laukia malonumas: ryškiaspalviai paveiksliukai komiksų knygelėje, kurią jis pervertė trisdešimt, o gal net keturiasdešimt kartų. Jis pažįsta visus knygelės veikėjus — klausė jų vardų dar ir dar kartą (beveik visų sutiktų žmonių) — ir supranta, kad keistų formų raidės ir žodžiai baltuose balionuose virš veikėjų reiškia, kad jie kažką sako. Ar jis kada nors išmoks perskaityti, kas parašyta tuose balionuose? Jeigu jam duotų užtektinai laiko — jeigu jo neskubintų ir prisispyrę neragintų — jis išmoktų. Bet niekas neturi laiko.

Čarlis prisitraukia kojas ir atverčia pirmą komiksų knygelės puslapį, kur Betmanas ir Robinas meta ilgą virvę ant kažkokio pastato šono. Vieną dieną, nusprendžia Čarlis, jis išmoks skaityti. Tada jis sugebės perskaityti pasakojimą. Jis pajunta ranką ant peties ir pakelia akis. Kabalda. Ištiesęs ant grandinėlės kabantį bronzinį skritulėlį laiko taip, kad jis sukiotųsi ir atspindėtų šviesą.

— Imk, — taria jis gergždžiu balsu, meta daikčiuką Čarliui ant kelių ir nušlubčioja į šalį…

Anksčiau niekada apie tai negalvojau, bet jis pasielgė gražiai. Kodėl? Na, bet taip prisimenu tą metą — iki šiol dar nieko taip aiškiai, su visomis smulkmenomis neprisiminiau. Įspūdis toks, lyg žiūrėčiau pro virtuvės langą, kai apyaušrio šviesa vis dar pilka. Nuo to laiko toli pažengiau, ir už visa tai esu skolingas dr. Strausui, profesoriui Nemurui ir kitiems iš Bikmano universiteto. Bet kaip dabar turi jaustis Frankas ir Kabalda matydami, koks aš pasikeitęs?

Balandžio 22 d. — Žmonės kepykloje keičiasi. Jie mane ignoruoja, bet tai dar ne viskas. Jaučiu jų priešiškumą. Doneris ėmėsi žygių, kad mane priimtų į kepėjų profsąjungą, ir dar kartą padidino man atlyginimą. Šlykščiausia, kad nebepatiriu jokio malonumo, nes kiti jaučia man pagiežą. Iš dalies negaliu jų smerkti. Jie nesupranta, kas man atsitiko, o aš negaliu jiems pasakoti. Žmonės nesididžiuoja manimi, kaip tikėjausi — toli gražu.

Vis dėlto man reikia su kuo nors kalbėtis. Pakviesiu panelę Kinian rytoj vakare į kiną atšvęsti mano padidėjusios algos. Jei tik užteks drąsos.

Balandžio 24 d. — Pagaliau profesorius Nemuras sutiko su dr. Strausu ir manimi, kad man neįmanoma visko užrašinėti, jeigu žinau, kad laboratorijos darbuotojai iškart tai skaitys. Stengiausi kuo atviriau apie viską rašyti, nesvarbu, apie kuriuos žmones kalbėdamas, bet kai kuriuos dalykus galiu išdėstyti popieriuje tik tada, jeigu laikysiu juos paslaptyje — bent jau kurį laiką.

Dabar man leista pasilaikyti kai kuriuos iš šių asmeniškesnių įrašų, bet prieš pateikiant galutinę ataskaitą Velbergo fondui profesorius Nemuras viską perskaitys ir nuspręs, kuri dalis turi būti paviešinta.

Tai, kas šiandien nutiko laboratorijoje, mane labai nuliūdino.

Pavakare užsukau į skyrių paklausti dr. Strauso arba profesoriaus Nemuro, ar galiu pakviesti panelę Kinian į kiną, bet nespėjęs pabelsti išgirdau juos besiginčijant tarpusavyje. Man nederėjo likti, bet sunku atsikratyti įpročio klausytis, kadangi žmonės visuomet kalbėdavo ir elgdavosi taip, tarsi manęs visai nebūtų — tartum jiems nerūpėtų, ką aš nugirsiu.

Išgirdau kažką trenkiant per rašomąjį stalą, paskui profesorių Nemurą šaukiant:

— Aš jau informavau suvažiavimo organizacinį komitetą, kad mes skaitysime pranešimą Čikagoje.

Tada išgirdau dr. Strauso balsą:

— Bet tu darai klaidą, Haroldai. Po šešių savaičių bus dar per anksti. Jis vis dar keičiasi.

Paskui vėl kalbėjo Nemuras:

— Kol kas mes teisingai numatėme, kaip viskas klostysis, turime teisę daryti preliminarų pranešimą. Sakau tau, Džėjau: nėra ko bijoti. Mums pasisekė. Tai akivaizdu. Dabar negali įvykti nieko bloga.

Strausas:

— Tai pernelyg svarbu mums visiems, kad keltume į viešumą anksčiau laiko. Tu imiesi atsakomybės…

Nemuras:

— Užmiršti, kad esu šio projekto vadovas.

Strausas:

— O tu užmiršti, kad tu ne vienintelis rizikuoji reputacija. Jeigu dabar kelsime per daug pretenzijų, visa mūsų hipotezė sulauks kritikos.