Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Nemuras:

— Aš nebebijau regresijos. Viską patikrinau ir pertikrinau. Preliminarus pranešimas nepakenks. Esu įsitikinęs, kad dabar negali įvykti nieko bloga.

Šitaip tęsėsi ginčas. Strausas teigė, kad Nemuras taikosi į Holstono koledžo psichologijos katedros vedėjo kėdę, o Nemuras įrodinėjo, girdi, Strausas siekia pelnyti šlovę iš jo paties psichologijos tyrimų. Strausas atsakė, kad projekte neurochirurgijos ir fermentų injekcijos metodai suvaidino tokį pat svarbų vaidmenį kaip Nemuro teorijos, ir kad ateis laikas, kai tūkstančiai neurochirurgų visame pasaulyje naudos jo metodus, bet tada Nemuras jam priminė, kad tie nauji metodai niekada nebūtų atsiradę, jeigu ne originali jo teorija.

Jie vienas kitą negražiai išvadino — oportunistu, ciniku, pesimistu — ir man pasidarė baisu. Staiga suvokiau, kad neturiu teisės toliau stovėti už kabineto durų ir klausytis jiems to nežinant. Gal jiems buvo nė motais, kai buvau visiškas silpnaprotis ir nesupratau, kas darosi, bet dabar, kai pajėgiau suprasti, jie nenorėtų, kad girdėčiau jų ginčą. Nuėjau nesulaukęs vaido pabaigos.

Buvo tamsu, ir aš ilgą laiką ėjau bandydamas susigaudyti, kodėl taip išsigandau. Pirmą kartą aiškiai juos pamačiau — ne dievus ir net ne didvyrius, bet viso labo du žmones, susirūpinusius, kaip išpešti naudos iš savo darbo. Tačiau jeigu Nemuras teisus ir eksperimentas pavyko — koks skirtumas? Darbo — marios, tiek daug planų reikia sukurti.

Palauksiu iki rytojaus ir tada paklausiu, ar galiu vestis panelę Kinian į kiną atšvęsti mano didesnio atlyginimo.

Balandžio 26 d. — Žinau, kad man nereikėtų trintis koledže po užsiėmimų laboratorijoje, bet mane jaudina, kai matau vaikinus ir merginas vaikštinėjančius su knygomis ir girdžiu juos kalbantis apie viską, ką sužino per paskaitas. Gaila, kad negaliu atsisėsti ir gurkšnodamas kavą kalbėtis su jais, kai jie susirenka koledžo valgykloje „Vaza” ginčytis apie knygas, politiką ir idėjas. Mane jaudina, kai girdžiu juos kalbantis apie poeziją, mokslą ir filosofiją — apie Šekspyrą ir Miltoną; apie Niutoną, Einšteiną ir Froidą; apie Platoną, Hegelį ir Kantą bei visas kitas pavardes, kurios skamba mano galvoje lyg didžiuliai bažnyčios varpai.

Kartelis klausausi pokalbių prie staliukų aplinkui ir apsimetu esąs koledžo studentas, nors aš gerokai už juos vyresnis. Nešiojuosi knygų ir pradėjau rūkyti pypkę. Kvaila, bet aš dirbu laboratorijoje, todėl jaučiuosi esąs toks pat universiteto narys kaip ir kiti. Man velniškai nepatinka eiti namo į tą kambarį, kur būnu vienas.

Balandžio 27 d. — „Vazoje” susidraugavau su keliais vaikinais. Jie ginčijosi, ar pats Šekspyras parašė Šekspyro pjeses. Vienas iš vaikinų — storulis prakaituojančiu veidu — sakė, kad visas Šekspyro pjeses parašė Marlou. Bet Lenis, nedidukas vaikis su tamsiais akiniais, netiki tomis kalbomis apie Marlou; pasak jo, visi žino, kad pjeses parašė seras Fransis Bekonas — juk Šekspyras niekada nestudijavo universitete ir negavo išsilavinimo, kuris matyti tose pjesėse. Tada tas su pirmakursio kepuraite pareiškė tualete girdėjęs porą vyrukų kalbantis apie tai, neva iš tikrųjų Šekspyro pjeses parašiusi moteris.

Be to, jie kalbėjosi apie politiką, meną ir Dievą. Ligi tol niekada nebuvau girdėjęs ką nors sakant, kad Dievo galbūt nėra. Tai mane išgąsdino, nes pirmą kartą susimąsčiau, ką reiškia Dievas.

Dabar suprantu: viena iš svarbių priežasčių studijuoti koledže ir gauti išsilavinimą yra ta, kad sužinotum, jog tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, yra netiesa, ir kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš pažiūros.

Visą laiką, kol jie kalbėjosi ir ginčijosi, jutau, kaip manyje verda jaudulys. Pasirodo, štai ko aš noriu — studijuoti koledže ir klausytis, kaip žmonės kalbasi apie svarbius dalykus.

Didžiąją laisvalaikio dalį dabar leidžiu bibliotekoje — skaitau ir stengiuosi iš knygų kiek įmanoma daugiau įsidėti į galvą. Nepasirinkau kokios konkrečios srities, tiesiog skaitau daug grožinės literatūros — Dostojevskį, Floberą, Dikensą, Hemingvėjų, Folknerį — viską, ką tik randu, stengdamasis nuramdyti nenumalšinamą alkį.

Balandžio 28 d. —Šiąnakt sapne girdėjau mamą, klykiančią ant tėvo ir mokytojos pradinėje mokykloje Nr. 13 (tai buvo pirma mano mokykla prieš perkeliant į Nr. 222)…

„Jis normalus! Jis visai normalus! Jis užaugęs bus kaip kiti. Geresnis už kitus.” Ji bandė kibti nagais į mokytoją, bet tėtis ją laikė. „Vieną dieną jis studijuos koledže. Jis bus didis žmogus” Ji be paliovos šaukė tuos žodžius draskydama nagais tėtį, kad ją paleistų. „Vieną gražią dieną jis lankys koledžą ir bus didis žmogus!”

Mes buvome mokyklos direktoriaus kabinete; daug kas atrodė susigėdęs, bet direktoriaus pavaduotojas šypsojosi pasukęs galvą, kad niekas nematytų.

Mano sapne direktorius buvo su ilga barzda. Jis lakstė po kambarį rodydamas į mane pirštu. „Jis turės lankyti specialią mokyklą. Apgyvendinkit jį Voreno valstybinėje prieglaudoje. Čia jis negali mokytis.”

Tėtis tempė mamą iš direktoriaus kabineto, o ji šaukė ir tuo pat metu verkė. Jos veido nemačiau, bet didelės raudonos jos ašaros vis tiško ant manęs…

Iš ryto sapną prisiminiau, bet tai dar ne viskas. Pro tą miglą prisimenu, kai man buvo šešeri, ir visa tai nutiko. Prieš pat gimstant Normai. Matau mamą — liesą tamsiaplaukę moterį. Ji per greitai kalba ir per daug gestikuliuoja rankomis. Kaip visada jos veidas neryškus. Plaukus ji susukusi į kuodą; pakėlusi ranką per jį patapšnoja, tarsi jai reikėtų įsitikinti, kad jis vis dar ten. Atsimenu, kad ji amžinai lyg koks didelis baltas paukštis purpsėdavo aplink mano tėvą, o jis buvo per sunkus ir pernelyg išvargęs, kad išsisuktų jos priekabių.

Matau, kaip Čarlis atsistojęs virtuvės viduryje žaidžia su savo suktuku — ant virvutės suvertais ryškiaspalviais karoliais ir žiedais. Jis pakelia virvutę viena ranka ir pasuka žiedus — akinamai spindėdami jie sukasi į vieną pusę, paskui į kitą. Čarlis ištisas valandas žiūri į savo žaislą. Nežinau, kas į) jam padarė ir kur sukutis pasidėjo, bet matau, kaip Čarlis apkerėtas stovi ir žiūri, kaip išsisukanti virvutė paleidžia žiedus ratu…

Jinai šaukia ant jo — ne, ji šaukia ant tėvo.

— Niekur jo nevešiu! Nieko jam nėra!

— Rože, nėra prasmės toliau apsimetinėti, kad jam nieko nėra. Tik pažiūrėk į jį, Rože. Jam šešeri, bet jis dar…

— Jis ne silpnaprotis. Jis normalus. Jis bus toks kaip visi.

Tėvas liūdnai žiūri į sūnų su tuo suktuku, o Čarlis šypsosi ir tiesia žaislą jam parodyti, koks jis gražus, kai nepaliaudamas sukasi.

— Mesk jį velniop! — suspinga motina ir staiga išmuša suktuką Čarliui iš rankos. Žaislas trenkiasi į virtuvės grindis.

— Eik žaisti su savo abėcėlės kubeliais!

Čarlis stovi išgąsdintas to netikėto pykčio protrūkio. Jis susigūžia, nes nežino, ką ji darys. Jo kūnas ima tirtėti. Tėvai riejasi, ir jų balsai, sklindantys čia iš vienos, čia iš kitos pusės, ima spausti jį iš vidaus ir sukelia paniką.

— Čarli, eik į tualetą! Nedrįsk privaryti į kelnes!

Jis nori paklusti, bet kojos per minkštos, todėl jis negali pajudėti. Rankos automatiškai pakyla apsiginti nuo smūgių.

— Rože, dėl Dievo meilės — atstok nuo jo! Tu jį mirtinai išgąsdinai. Amžinai taip darai, o vargšas vaikas…

— Tai kodėl man nepadedi? Viską turiu daryti viena. Kasdien bandau jį išmokyti — padėti jam pasivyti kitus. Jis lėtai mąsto, ir tiek. Bet jis gali išmokti kaip ir visi kiti.