Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Eilėje stovintys žmonės, kurie ją girdėjo, atsisuko ir įsistebeilijo į mane, bet ji nuleido halsą tik tada, kai niuktelėjau jai liautis.

— Aš tik meldžiu Dievo, — sušnabždėjo ji, — kad tau netektų patirti skausmo.

Po tų jos žodžių kurį laiką nežinojau, ką sakyti. Užsisakėme patiekalus, nusinešėme ant staliuko ir valgėme nesikalbėdami. Tas tylėjimas ėmė mane nervinti. Supratau, ko ji baiminasi, todėl apie tai pajuokavau.

— Kodėl turėčiau patirti skausmą? Blogiau, negu buvo anksčiau, man negali būti. Net Aldženonas vis dar protingas — sakysi, ne? Kol jis puikiai laikosi, mano popieriai irgi geri.

Ji žaidė peiliu įmygdama apvalias duobutes sviesto gumulėlyje, ir tie judesiai mane hipnotizavo.

— Be to, — pridūriau, — kai ką nugirdau. Profesorius Nemuras ir daktaras Strausas ginčijosi, ir Nemuras pasakė esąs įsitikinęs, kad nieko bloga nutikti negali.

— Tikiuosi, — atsakė ji. — Nenumanai, kaip aš bijojau, kad kas nors nepavyks. Jaučiuosi esanti iš dalies už viską atsakinga.

Pamačiusi, kad spoksau į peilį, rūpestingai padėjo jį šalia lėkštės.

— Jeigu ne tu, niekados nebūčiau to daręs, — tariau.

Alisa nusijuokė, ir mane nukrėtė šiurpas. Tada pamačiau, kad jos akys — šviesiai rudos. Ji iškart nudelbė žvilgsnį į staltiesę ir išraudo.

— Ačiū, Čarli, — tarė ir suėmė mano delną.

Dar niekad gyvenime niekas man nebuvo to daręs, todėl įgavau drąsos. Nepaleisdamas jos rankos palinkau į priekį ir pats nepajutau, kaip man išsprūdo:

— Tu man labai patinki.

Tai pasakęs išsigandau, kad ji nusijuoks, bet ji linktelėjo galvą ir nusišypsojo.

— Tu irgi man patinki, Čarli.

— Bet tai daugiau negu simpatija. Norėjau pasakyti… velnias! Nežinau, ką norėjau pasakyti.

Žinojau, kad raustu, nežinojau, į kurią pusę žiūrėti ir ką daryti su rankomis. Man iškrito šakutė, o lenkdamasis jos pakelti apverčiau stiklinę su vandeniu, ir jis išsiliejo jai ant suknelės. Staiga vėl tapau nerangus ir nevikrus, o kai bandžiau atsiprašyti, pajutau, kad liežuvis nebeapsiverčia burnoje.

— Nieko baisaus, Čarli, — bandė raminti ji. — Čia tik vanduo. Nėra reikalo šitaip nerimauti.

Važiuodami namo taksi ilgai tylėjome, paskui ji padėjo rankinę, pataisė mano kaklaraištį ir nosinę, kyšančią iš švarko kišenės.

— Šįvakar buvai labai nusiminęs, Čarli.

— Jaučiuosi kvailai.

— Tu nusiminei, nes ėmiau kalbėti apie tavo jausmus, ir tu susidrovėjai.

— Klysti. Man neduoda ramybės tai, kad nesugebu žodžiais išreikšti, ką jaučiu.

— Tie jausmai tau nepažįstami. Ne viską būtina… išreikšti žodžiais.

Pasislinkau arčiau ir norėjau vėl suimti jos ranką, bet ji pasitraukė nuo manęs.

— Ne, Čarli, nemanau, kad tau tai gerai. Aš tave sutrikdžiau, ir tas gali turėti neigiamą poveikį.

Jos atstumtas pasijutau nesmagiai ir tuo pat metu kvailai. Užpykęs ant savęs pasislinkau atgal į savo sėdynės pusę ir įsmeigiau akis pro langą. Nekenčiau jos, kaip dar nebuvau nekentęs nieko — už tuos nerūpestingus atsakymus ir motinišką rūpestį. Norėjau skelti jai antausį, priversti šliaužioti, o paskui apkabinti ir bučiuoti.

— Čarli, atsiprašau, jei tave nuliūdinau.

— Bala nematė.

— Bet tu privalai suprasti, kas vyksta.

— Aš suprantu, — atsakiau, — ir mieliau apie tai nekalbėčiau.

Kai taksi privažiavo jos daugiabutį 77-ojoje gatvėje, jaučiausi baisiai nelaimingas.

— Klausyk, — tarė ji. — Dėl visko kalta aš. Man nereikėjo su tavim matytis šį vakarą.

— Taip, dabar tai suprantu.

— Turėjau galvoje, mes neturime teisės suteikti tiems dalykams asmeninį… emocinį pobūdį. Tu turi labai daug nuveikti. Aš neturiu teisės šiuo metu įžengti į tavo gyvenimą.

— Dėl to turėčiau nerimauti aš, ar ne?

— Tu? Čia jau nebe tavo asmeninis reikalas, Čarli. Dabar tu turi įsipareigojimų — ne tik profesoriui Nemurui ir daktarui Strausui, bet ir milijonams, kurie galbūt žengs tavo pėdomis.

Kuo daugiau ji šitaip kalbėjo, tuo prasčiau jaučiausi. Ji prikišamai parodė, koks nerangus esu, kaip nežinau, ką dera sakyti ir daryti. Jos akimis žiūrint buvau siaubingas klaidas darantis paauglys, ir ji mėgino nuraminti neužgaudama mano jausmų.

Mums stovint prie jos buto durų, ji atsigręžė ir man nusišypsojo, tad jau pamaniau, kad pakvies mane užeiti, bet ji tik sukuždėjo:

— Labanakt, Čarli. Ačiū už nuostabų vakarą.

Norėjau atsisveikindamas ją pabučiuoti. Jau anksčiau dėl to nerimavau. Moteris juk tikisi, kad ją pabučiuosi? Mano skaitytuose romanuose ir matytuose filmuose vyras žengia pirmą žingsnį. Išvakarėse nusprendžiau, kad ją pabučiuosiu, bet dabar vis galvojau: o kas, jeigu ji mane atstums?

Priėjau arčiau ir norėjau uždėti rankas jai ant pečių, bet Alisa sureagavo greičiau. Ji sustabdė suimdama mano ranką.

— Geriau atsisveikinkime šitaip, Čarli. Mes negalime leisti, kad mūsų santykiai taptų asmeniniai. Per anksti.

Man nespėjus paprieštarauti ar paklausti, ką ji turi galvoje sakydama „per anksti”, ji pasuko pro duris.

— Labos nakties, Čarli, ir dar kartą ačiū už nuostabų… už nuostabiai praleistą laiką.

Ir uždarė duris.

Siutau ant jos, savęs, viso pasaulio, bet kol parsigavau namo, supratau, kad ji teisi. Dabar nežinau — ar ji man neabejinga, ar tik stengėsi būti man gera. Ką ji galėjo manyje įžvelgti? Labai nesmagu tai, kad nieko panašaus anksčiau nebuvau patyręs. Kaip žmogus išmoksta elgtis su kitu žmogumi? Kaip vyras išmoksta elgtis su moterimi?

Knygos menkai tepadeda.

Bet kitą kartą atsisveikindamas ją pabučiuosiu.

Gegužės 3 d. — Be kita ko, mane trikdo, kad iškilus kažkokiems dalykams iš praeities, niekada gerai nežinau, ar viskas iš tikrųjų taip buvo — gal taip tik atrodė tuo metu, o gal aš viską prasimanau. Esu panašus į žmogų, kuris visą gyvenimą snūduriavo, o dabar bando išsiaiškinti, koks buvo prieš atsibusdamas. Viskas atrodo keistai — lyg sulėtintame filme ir neryšku.

Šiąnakt sapnavau košmarą, o pabudęs kai ką prisiminiau.

Pradėsiu nuo košmaro: bėgu ilgu koridoriumi ir beveik nieko nematau nuo sūkuriuojančių dulkių. Kartais bėgu į priekį, paskui pakylu į orą, apsisuku ir bėgu atgal, bet man baisu, nes kažką slepiu kišenėje. Nežinau, koks tas daiktas ar kur jį gavau, bet žinau, kad jį nori iš manęs atimti, ir tai mane baugina.

Siena griūva, ir staiga pasirodo rudaplaukė mergina, ištiesusi į mane rankas. Jos veidas — kaukė be jokios išraiškos. Ji apkabina mane, bučiuoja ir glosto. Noriu ją stipriai prisiglausti, bet bijau. Kuo daugiau ji mane glostinėja, tuo labiau išsigąstu, nes žinau, kad šiukštu negaliu liesti jokios mergaitės. Kai ji ima visu kūnu trintis į mane, pajuntu viduje keistai kunkuliuojant, tvinksint ir man pasidaro šilta. Bet pakėlęs akis pamatau jos rankose kruviną peilį.

Pasileidžiu bėgti ir bandau šaukti, bet iš burnos neištrūksta joks garsas, o mano kišenės tuščios. Nežinau, ką pamečiau, ar kodėl slėpiau tą daiktą. Žinau tik, kad jo nebeturiu, o mano rankos irgi kruvinos.

Pabudęs pagalvojau apie Alisą, ir mane apėmė ta pati panika kaip sapne. Ko aš bijau? Tai turi kažką bendra su peiliu.

Išgėriau puodelį kavos, surūkiau cigaretę. Kaip gyvas nebuvau sapnavęs nieko panašaus ir žinau, kad jis susijęs su tuo vakaru, praleistu su Alisa. Aš pradėjau kitaip apie ją galvoti.

Vis dar sunku laisvai asocijuoti, nes sunku nekontroliuoti savo minčių eigos… atverti protą ir leisti į jį lįsti viskam kas tik pakliūva… mintys ima kunkuliuoti, veržtis į paviršių lyg burbulinėje vonioje… moteris turškiasi vonioje… mergaitė… Norma maudosi… aš žiūriu pro rakto skylutę… o kai ji išlipa iš vonios šluostytis, pamatau, kad jos kūnas kitoks negu mano. Jai kažko trūksta.