Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Apgaudinėji save, Rože. Apsimetinėti, kad jis normalus — nesąžininga nei jam, nei mums. Tu uji jį kaip gyvulį, kuris gali išmokti triukų. Kodėl nepalieki jo ramybėje?!

— Noriu, kad jis būtų kaip visi — štai kodėl!

Jiems besiriejant pojūtis Čarlio viduriuose stiprėja. Atrodo, žarnos tuoj sprogs, ir jis žino, kad reikia eiti į tualetą, kaip labai dažnai liepia motina. Bet jis negali eiti. Jam norisi atsitūpti čia, virtuvėje, bet tai negerai, ir jinai už tai jį pers.

Jis nori savo suktuko. Jeigu turės žaislą ir žiūrės, kaip jis be paliovos sukasi, jis įstengs susilaikyti ir nepridirbti į kelnes. Bet suktukas iširęs į gabalus — kai kurie žiedai voliojasi po stalu, kiti — po kriaukle, o virvutė prie viryklės.

Keista: nors jų balsus prisimenu aiškiai, jų veidai vis dar neryškūs, ir aš matau tik bendras apybrėžas. Tėtis stambus, pakumpęs. Motina liesa, greitų judesių. Girdint juos dabar, besiginčijančius prieš daugel metų, man kyla noras jiems surikti: „Pažiūrėkit į jį! Štai ten! Pažvelkit į Čarlį! Jam reikia į tualetą!”

Čarlis atsistoja, suima raudonus languotus marškinius ir juos traukia, kol jie vaidijasi dėl jo. Žodžiai tarp jų kibirkščiuoja pykčio žiežirbas — jam nesuprantamo pykčio ir kaltės.

— Ateinantį rugsėjį jis grįš į tryliktą mokyklą antrus metus į tą pačią klasę.

— Kodėl nenori matyti tiesos? Mokytoja sako, kad jis nesugeba mokytis paprastoje klasėje.

— Ta gyvatė? Galėčiau ir gražiau ją pavadinti. Tegul ji dar kartą prieš mane pasišakoja ir aš padarysiu šį tą daugiau — ne tik parašysiu į švietimo valdybą. Aš iškabinsiu tai šlykščiai šliundrai akis! Čarli, ko čia muistaisi? Eik į tualetą. Eik vienas. Moki eiti.

— Nejaugi nematai — jis nori, kad jį nuvestum. Jam baisu.

— Nesikišk! Jis puikiausiai sugeba nueiti į tualetą pats. Knygoje rašo, tai suteikia pasitikėjimo savimi ir sukelia jausmą, kad kažko pasiekė.

Jį užvaldo siaubas, laukiantis jo tame šaltų plytelių kambaryje. Jis bijo eiti tenai vienas. Jis tiesia į ją rankas ir raudodamas išspaudžia:

— Į tu… tua…

Motina tvoja jam per ištiestus delnus.

— To nebebus, — griežtai sako ji. — Tu jau didelis berniukas. Gali nueiti vienas. Drožk tiesiai į tualetą ir nusismauk kelnes, kaip tave mokiau. Įspėju: jei pridirbsi į kelnes, išpersiu kailį. Dabar vos ne juntu, kaip jo žarnos tempiasi, mazgosi jiedviem bestovint šalia jo ir žiūrint, ką jis darys. Jo šniurkščiojimas virsta tylia rauda, kai jis staiga nebeįstengia valdytis. Raudodamas užsidengia veidą delnais ir apsivaro.

Švelnu, šilta, ir jis pajunta palengvėjimą, sumišusį su baime. Šis pojūtis jo, bet motina kaip visuomet atims jį iš jo. Atims ir pasiliks sau. Ir išvanos kailį. Ji artinasi prie jo spiegdama, kad jis blogas vaikas, ir Čarlis bėga pagalbos pas tėvą.

Staiga prisimenu: jos vardas Rožė, jo — Matas. Keista, kad buvau užmiršęs tėvų vardus. O Norma? Keista, kad seniai apie juos visus negalvojau. Norėčiau dabar matyti Mato veidą, žinoti, ką jis galvojo tą akimirką. Teprisimenu, kad jai pradėjus mane perti Matas Gordonas apsisuko ir išėjo iš buto.

Gaila, kad taip neryškiai matau jų veidus.

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 11

Gegužės 1 d. — Kodėl aš niekada nepastebėjau, kokia graži Alisa Kinian? Rudos jos akys švelnios it balandės, purūs rusvi plaukai krinta iki duobutės kakle. Kai ji šypsosi, atrodo, kad papūtė sodrias lūpas.

Mudu nuėjome į kiną, paskui vakarienės. Pirmo filmo beveik nemačiau, nes jos artumas mane trikdė. Du kartus nuoga jos ranka palietė ant porankio gulinčią manąją, ir abusyk atitraukiau ją iš baimės, kad ji supyks. Galvoje sukosi vienintelė mintis: kad švelni jos oda vos už kelių centimetrų nuo manęs. Paskui priekyje už dviejų eilių nuo mūsų pamačiau jaunuolį, apsikabinusį savo merginą, ir man kilo noras apkabinti panelę Kinian. Ta mintis buvo baisi. Bet jeigu padarysiu viską lėtai… pirma uždėsiu ant jos kėdės atkaltės ranką… paslinksiu ją… centimetras po centimetro… kol ji atsidurs prie pat jos pečių ir sprando… tartum atsitiktinai…

Neišdrįsau.

Visa, ką įstengiau — padėti alkūnę ant jos kėdės atlošo, bet tada teko keisti padėtį, kad nusišluostyčiau prakaitą nuo veido ir sprando.

Kartą ji koja netyčia perbraukė man per blauzdą.

Sėdėjimas tapo tokia kančia — ir toks skausmingas — kad prisiverčiau nukreipti mintis nuo jos kitur. Pirmas filmas buvo apie karą; pamačiau tik pabaigą: kareivis grįžta į Europą ir veda moterį, išgelbėjusią jam gyvybę. Antras filmas mane sudomino. Jis buvo psichologinis, apie vyrą ir moterį. Nors juodu iš pažiūros įsimylėję, vienas kitą tiesiog gniuždo. Iš visko matyti, kad vyras ketina nužudyti žmoną, bet paskutinę akimirką ji susapnavusi košmarą surinka, ir jis prisimena kai ką, kas jam nutiko vaikystėje. Tas netikėtas prisiminimas jam parodo, kad iš tikrųjų neapykantą jis jaučia ne žmonai, o ištvirkusiai guvernantei, nes ji varydavo jam siaubą baisiais pasakojimais ir išugdė ydingą asmenybę. Padaręs šį atradimą jis iš susijaudinimo džiugiai sušunka ir pažadina žmoną. Vyras ją apkabina, ir galima suprasti, kad visos jo bėdos išsisprendė. Filmas buvo prastas, banalus, ir aš tikriausiai parodžiau supykęs, nes Alisa paklausė, kas ne taip.

— Melas, — paaiškinau mudviem einant į vestibiulį. — Taip tiesiog nebūna.

— Žinoma, nebūna, — nusijuokė ji. — Čia juk fantazijos pasaulis.

— O ne, čia ne atsakymas! — nenusileidau aš. — Net fantazijos pasaulyje turi būti taisyklių. Atskiros dalys turi būti nuoseklios ir derėti viena prie kitos. Tokie filmai — melas. Dalys čia sujungtos dirbtinai, nes scenaristas, režisierius ar dar kas norėjo įkišti kažką, kas čia visai nederėjo. Todėl jauti, kad viskas ne taip.

Mums einant akinamai nušviesta „Times” aikšte ji mąsliai pažvelgė į mane.

— Tu sparčiai darai pažangą.

— Aš sumišęs. Nebesusigaudau, ką žinau.

— Bala nematė, — atsakė Alisa. — Svarbiausia, kad pradedi viską matyti ir suprasti.

Ji mostelėjo ranka, kad aprėptų visas neono šviesas ir visą spindesį aplinkui. Mes priėjome 7-ąjį prospektą.

— Ui pradedi įžvelgti, kas slypi po paviršiumi. Tavo žodžiai, kad atskiros dalys turi viena prie kitos derėti, buvo gana taikli įžvalga.

— Liaukis. Nejaučiu, kad ko nors būčiau pasiekęs. Nesuprantu nei savęs, nei savo praeities. Net nežinau, kas mano tėvai ar kaip jie atrodo. Ar žinai — kai prieš akis šmėsteli prisiminimas ar juos susapnuoju, jų veidai — tik dėmė? O aš noriu matyti jų išraiškas. Negaliu suprasti, kas darosi, jei nematysiu jų veidų…

— Nurimk, Čarli.

Žmonės jau atsigręžę į mus spoksojo. Ji įsikibo man į parankę ir prisitraukė arčiau, kad aptramdytų.

— Turėk kantrybės. Nepamiršk: per kelias savaites tu pasiekei tiek, kiek kiti per visą gyvenimą. Tu nelyginant didžiulė kempinė, gerianti į save žinias. Netrukus tu imsi įžvelgti ryšius tarp visa ko, pamatysi, kaip tarpusavyje susiję atskirų mokslų pasauliai. Visi lygmenys, Čarli, yra lyg milžiniškų kopėčių pakopos. Tu lipsi jomis vis aukščiau ir pamatysi vis daugiau tave supančio pasaulio.

Mes įėjome į savitarnos valgyklą 45-ojoje gatvėje ir pasiėmėme padėklus. Alisa pakiliai kalbėjo toliau:

— Paprasti žmonės mato tik truputį. Jie nedaug ką gali pakeisti ar pasiekti didesnių aukštumų, negu jau pasiekė, bet tu esi genijus. Tu kopsi vis aukščiau, matysi vis daugiau. Ir sulig kiekvienu žingsniu tau atsivers pasauliai, kuriuos egzistuojant tu nė nenumanei.