Paskui išgirdau savo atsakymus — vaikiškus, neįtikėtinus — ir susmukau ant kėdės prie profesoriaus Nemuro rašomojo stalo.
— Čia tikrai buvau aš?
Grįžome su Bertu į laboratoriją ir tęsėme Roršacho testą. Iš lėto peržvelgėme korteles. Šįsyk atsakinėjau kitaip. Rašalo dėmėse „mačiau” vaizdus. Porą šikšnosparnių, tempiančių vienas kitą į savo pusę. Du vyrus, besifechtuojančius kardais. Įsivaizdavau įvairiausių dalykų. Vis dėlto pajutau, kad iki galo nebepasitikiu Bertu. Apversdavau korteles — žiūrėjau, ar nugarėlėse nėra ko nors, ko nepastebėjau.
Vogčiomis žvilgčiojau, kai Bertas užsirašinėjo, bet jis rašė šitaip atrodančiu šifru:
ŽS+A DdF-Ad orig. ŽS — A SF+obį
Tas testas man vis dar atrodo kvailas. Man rodos, kiekvienas gali prigalvoti melų apie tai, ko iš tikrųjų nemato. Iš kur jie gali žinoti, kad aš jų nemulkinu sakydamas, ko iš tikro neįsivaizduoju?
Gal suprasiu tuos dalykus, kai dr. Strausas leis man pasiskaityti apie psichologiją. Man darosi sunkiau užrašinėti visas savo mintis ir jausmus, nes žinau, kad kiti tai skaito. Gal būtų geriau, jei kurį laiką niekas nematytų mano užrašų. Paklausiu dr. Strauso. Kodėl staiga tai man parūpo?
POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 10
Balandžio 21 d. — Sugalvojau naują būdą, kaip paleisti maišykles kepykloje, kad jos dirbtų sparčiau. Ponas Doneris sako, jo darbo kaštai sumažės, o pelnas išaugs. Jis davė man penkiasdešimties dolerių premiją ir padidino algą dešimčia dolerių per savaitę.
Norėjau ta proga nusivesti Džo Karpą ir Franką Railį papietauti, bet Džo turėjo kai ką nupirkti žmonai, o Frankas ėjo pietauti su pusbroliu. Manau, turės praeiti kiek laiko, kol jie pripras prie to, kad pasikeičiau.
Rodos, visi manęs bijo. Kai priėjau prie Kabaldos norėdamas kažko paklausti ir patapšnojau jam per petį, jis pašoko ir išpylė ant savęs puodelį kavos. Jis spokso į mane, kai mano, kad jo nematau. Kepykloje niekas su manim nebesikalba ir nebejuokauja kaip anksčiau. Taigi darbe jaučiuosi gana vienišas.
Apie tai galvodamas prisimenu tą kartą, kai užmigau stovėdamas, o Frankas spyrė per kojas, kad pargriūčiau. Šiltas saldus kvapas, baltos sienos, liepsna, riaumojanti krosnyje, kai Frankas atidaro dureles perstumti kepalus.
Staiga krentu… persikreipiu… prarandu pagrindą po kojomis ir trenkiuosi galva į sieną.
Tai aš, nors atrodo, kad ten gulėtų kažkas kitas — kitas Čarlis. Jis sumišęs… trinasi galvą… spokso iš apačios į Franką, aukštą ir liesą, paskui į šalia stovintį Kabaldą — storą, plaukuotą, pilko veido su tankiais antakiais, iš po kurių beveik nematyti mėlynų akių.
— Atstok nuo to vaikiščio, — sako Kabalda. — Dėl Dievo meilės, Frankai, ko tu amžinai prie jo kabinėjiesi?
— Šiaip sau, — nusijuokia Frankas. — Jam neskauda. Jis vis tiek nieko nesupranta. Ar ne, Čarli?
Čarlis pasitrina galvą ir susiraukia. Jis nežino, už ką nusipelnė šitos bausmės, bet visuomet tikėtina, kad sulauks dar vienos.
— Bet tu juk supranti, — atsako Kabalda plumpindamas savo ortopediniu batu, — tai ko, po velnių, amžinai prie jo kabinėjiesi?
Abu vyrai susėda prie ilgo stalo — žalga Frankas ir storulis Kabalda — ir ima lipdyti iš tešlos bandeles; jos turi būti iškeptos vakaro užsakymams.
Kurį laiką jie dirba tylėdami, paskui Frankas nustoja ir atsmaukia baltą kepurę.
— Klausyk, Kabalda, kaip manai, ar Čarlis galėtų išmokti kepti bandeles?
Šlubis viena alkūne pasiremia į darbastalį.
— Gal palikime jį ramybėje?
— Ne, aš nejuokauju, Kabalda — aš rimtai. Neabejoju, kad jis galėtų išmokti tokio paprasto dalyko kaip lipdyti bandeles.
Matyt, ši mintis patinka Kabaldai, ir jis pasisukęs įsmeigia akis į Čarlį.
— Gal ir neblogai sugalvojai. Ei, Čarli, prieik minutėlei.
Kaip visada žmonėms kalbant apie jį Čarlis nudelbęs akis spoksojo į batų raištelius. Jis moka juos suvarstyti ir užsirišti. Bandeles lipdyti jis galėtų. Galėtų išmokti minkyti, suploti tešlą, sukti ją, dalyti į gabalus ir paversti juos apvaliais rutuliukais.
Frankas dvejodamas į jį žiūri.
— Gal nereikėtų, Kabalda. Gal būtų negerai. Jei puskvailis negali išmokti, gal verčiau su juo neprasidėti.
— Palik šitą reikalą man, — sako Kabalda, jau užsikrėtęs Franko sumanymu. — Manau, kad jis, ko gero, gali išmokti. Klausyk, Čarli. Nori kai ko išmokti? Nori, kad išmokyčiau lipdyti bandeles, kaip darome mudu su Franku?
Čarlis spokso į jį, ir šypsena pamažėle pranyksta iš jo veido. Jis supranta, ko nori Kabalda, ir jaučiasi priremtas prie sienos. Jis nori įtikti Kabaldai, bet žodžiai išmokti ir išmokyti sukelia kažkokių minčių, primena apie kažkokią griežtą bausmę, tik neprisimena kokią — tik mato pakeltą liesą baltą ranką, suduodančią jam, kad išmoktų kažko, ko jis negali suprasti.
Čarlis traukiasi atbulas, bet Kabalda stveria jį už rankos.
— Ramiai, vaiki. Mes nedarysim tau nieko bloga. Žiūrėk — jis dreba, tartum bausdamasis tuoj subyrėti į gabalus. Žiūrėk, Čarli. Turiu tau naują, gražų, blizgantį dalykėlį — galėsi su juo žaisti.
Jis ištiesia delną. Ant jo guli bronzinė grandinėlė su žvilgančiu bronziniu skritulėliu. Ant jo užrašyta: NUPOLIRUOK METALĄ, KAD SPINDĖTŲ KAIP ŽVAIGŽDĖ. Jis suima grandinėlę už galo, ir auksu blizgantis pakabukas iš lėto ima suktis ratu, atspindėdamas fluorescencinių lempų šviesą. Skritulėlio spindesys Čarliui pažįstamas, bet jis neprisimena, kodėl ir iš kur.
Čarlis neskuba paimti, nes žino, kad bus nubaustas, jei kiš nagus prie kitų žmonių daiktų. Jei kas nors įdės daiktą tau į delną — gerai. Kitaip — blogai. Matydamas, kad Kabalda siūlo pakabutį jam, Čarlis linkteli galvą ir vėl nusišypso.
— Šitiek jis žino, — nusijuokia Frankas. — Tik duok jam ką nors ryškaus ir žvilgančio.
Frankas, leidęs Kabaldai vadovauti bandymui, susijaudinęs palinksta į priekį.
— Jeigu jis labai nori to šūdniekio, o tu jam pasakysi, kad gaus, jei išmoks lipdyti bandeles — gal kas nors ir pavyks.
Kepėjai imasi užduoties mokyti Čarlį, o kiti darbuotojai tuo metu susispiečia aplink. Frankas nušluosto stalo plotą, o Kabalda atplėšia vidutinio dydžio tešlos gniutulą Čarliui darbuotis. Žiopliai jau pasiryžę lažintis — išmoks Čarlis lipdyti bandeles ar ne.
— Įdėmiai mus stebėk, — taria Kabalda pasidėdamas pakabuti prie savęs ant stalo, kad Čarlis matytų. — Stebėk ir daryk viską, ką darome mes. Jei išmoksi lipdyti bandeles, gausi šį žvilgantį daikčiuką.
Čarlis palinksta ant savo taburetės ir įdėmiai stebi, kaip Kabalda ima peilį ir atpjauna gumulą tešlos. Jis stebi kiekvieną judesį, kol Kabalda iškočioja tešlą į ilgą ritinį, pertraukia jį ir susuka į žiedą, retkarčiais stabtelėdamas pabarstyti miltais.
— Dabar stebėk mane, — sako Frankas ir pakartoja Kabaldos veiksmus. Čarlis sumišęs: yra skirtumų. Kočiodamas tešlą Kabalda laiko alkūnes atkištas į šonus, ir jos panašios į paukščio sparnus, o Frankas priglaudęs jas prie pat šonų. Minkydamas Kabalda laiko nykščius prie kitų pirštų, o Frankas darbuojasi delnų plokštuma, jo nykščiai ne tik nepriglausti prie kitų pirštų, bet dar ir užriesti į viršų.
Čarlis nerimauja dėl šitų dalykų, todėl negali pasijudinti, kai Kabalda paragina:
— Nagi, mėgink.
Čarlis purto galvą.
— Žiūrėk, Čarli, aš vėl darysiu viską iš lėto. Stebėk viską, ką darau, ir kiekvieną veiksmą atlik kartu su manim. Aišku? Bet stenkis viską įsidėmėti, kad paskui galėtum padaryti viską vienas. Pradedam — štai taip.
Читать дальше