Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Jis liepia Haimiui užrašyti: „Brangioji Harieta, manau, kad tu esi gražiausia mergaitė visame dideliame pasaulyje. Tu man labai patinki ir aš tave myliu. Noriu, kad būtum mano mylimoji. Tavo draugas Čarlis Gordonas.”

Haimis visą laiką juokdamasis labai rūpestingai rašo didelėmis spausdintomis raidėmis ant šilkinio popieriaus, paskui sako:

— Vaje, jai akys iššoks ant kaktos. Palauk, kol ji pamatys.

Čarliui baugu, bet jis nori dovanoti Harietai tą medalioną, tad po pamokų nuseka ją namo ir palaukia, kol ji įeina į vidų. Tada įsmunka į vestibiulį ir pakabina ant durų rankenos. Paskui du kartus paspaudžia skambutį, perbėga per gatvę ir pasislepia už medžio.

Harieta atėjusi dairosi, kas skambino į duris, tada pamato ryšulėlį. Pasiima jį ir lipa į viršų. Čarlis pareina namo ir gauna į kailį už tai, kad nesiklausęs paėmė iš motinos stalčiaus šilkinio popieriaus ir kaspiną. Bet jam nė motais. Rytoj Harieta pasikabins medalioną ir papasakos berniukams, kad jisai jį dovanojo. Tada jie pamatys jo dovanėlę.

Kitą dieną tekinas atbėga į mokyklą, bet per anksti. Harietos dar nėra, jis jaudinasi.

Bet kai Harieta ateina, į jį net nežiūri. Medaliono nepasikabinusi. Ir atrodo supykusi.

Kol ponia Dženson nemato, jis išdarinėja visokius pokštus: vaiposi, garsiai juokiasi, užlipa ant savo suolo ir kraipo užpakalį. Jis net meta gabalą kreidos į Haroldą. Bet Harieta nė karto į jį nepasižiūri. Gal ji pamiršo. Gal pasikabins medalioną rytoj. Ji praeina jam pro šalį koridoriuje, bet kai jis prieina prie jos norėdamas paklausti, ji netardama nė žodžio nueina šalin.

Mokyklos kieme jo laukia du dideli jos broliai.

Gasas jį pastumia.

— Suski — čia tu parašei mano seseriai tą šlykštų raštelį?!

Čarlis atsako nerašęs jokių šlykščių raštelių.

— Aš jai tik daviau dovanėlę Šv. Valentino dienos proga.

Oskaras, paskutinėse mokyklos klasėse žaidęs futbolą, sugriebia Čarlį už marškinių ir išrauna dvi sagas.

— Nedrįsk lįsti prie mano sesutės, išsigimėli! Šitoj mokykloj tau ne vieta!

Jis pastumia Čarlį Gasui, šis sugriebia jį už gerklės. Čarlis išsigąsta ir apsiverkia.

Tada juodu ima jį mušti. Oskaras vožia kumščiu į nosį, o Gasas pargriauna ant žemės ir spiria į šoną, paskui abu ima spardyti, iš pradžių vienas, paskui kitas. Kiti kieme buvę vaikai — Čarlio draugai — atbėga šaukdami ir plodami rankomis:

— Muštynės! Žiūrėkit, muštynės! Čarlį muša!

Jo drabužiai suplėšyti, iš nosies bėga kraujas, vienas dantis nuskilęs, ir kai Gasas su Oskaru nueina, jis atsisėda ant šaligatvio ir ima verkti. Kraujas rūgštus. Kiti vaikai tik juokiasi ir rėkia:

— Čarlį prikūlė! Čarlį prilupo!

Tada ateina ponas Vagneris, vienas iš mokyklos prižiūrėtojų, ir juos nuveja šalin. Jis nusiveda Čarlį į tualetą, liepia nusiplauti kraują ir žemes nuo veido ir rankų prieš einant namo…

Tikriausiai buvau gana bukas, kad tikėjau tuo, ką man sako žmonės. Man nereikėjo tikėti nei Haimiu, nei dar kuo.

Iki šiandien niekada viso to neprisiminiau, bet visi tie dalykai iškilo galvoje, kai ėmiau galvoti apie savo sapną. Tai kažkaip susiję su pojūčiu, atsirandančiu todėl, kad panelė Kinian skaito mano pokyčių dienyną. Šiaip ar taip, dabar džiaugiuosi, nes dabar man nereikia nieko prašyti, kad parašytų už mane. Dabar pats galiu parašyti.

Bet ką tik man dingtelėjo vienas dalykas. Harieta taip ir negrąžino man medaliono.

Balandžio 18 d. — Sužinojau, kas yra Roršachas. Tai testas su rašalo tiškalais, tas pats, kurį laikiau prieš operaciją. Vos tik pamačiau, kas tai, išsigandau. Žinojau, kad Bertas prašys manęs rasti paveiksliukus ir žinojau nesugebėsiąs to padaryti. Galvojau, kaip būtų gerai, jei būtų koks būdas sužinoti, kokie paveiksliukai ten paslėpti. O gal ten nėra jokių paveiksliukų. Gal tai tik gudrybė siekiant pamatyti, ar esu toks kvailas, kad ieškosiu to, ko nėra. Vien nuo tos minties užpykau ant Berto.

— Ką gi, Čarli, — tarė jis, — jau esi matęs šias korteles, prisimeni?

— Žinoma, prisimenu.

Iš mano tono jis suprato, kad pykstu, ir nustebęs į mane pažiūrėjo.

— Kas nors negerai, Čarli?

— Ne, viskas gerai. Tik tie rašalo tiškalai mane nervina.

Jis nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Nėra ko nervintis. Tai tik vienas iš standartinių asmenybės testų. Dabar noriu, kad pažiūrėtum į šią kortelę. Kas čia galėtų būti? Ką matai šioje kortelėje? Žmonės tuose rašalo tiškaluose įžiūri įvairiausių dalykų. Pasakyk, ką įžiūri tu — kokias mintis jie sukelia tau.

Buvau priblokštas. Ilgai žiūrėjau į kortelę, paskui į jį. Visai ne tai tikėjausi iš jo išgirsti.

— Norite pasakyti, kad tose rašalo dėmėse nėra paslėpta jokių paveiksliukų?

Bertas susiraukė ir nusiėmė akinius.

— Nesupratau?

— Paveiksliukai! Paslėpti rašalo tiškaluose! Aną kartą man sakėt, kad visi juos mato ir norėjot, kad aš irgi juos rasčiau.

— Ne, Čarli, aš negalėjau taip sakyti.

— Ką norit pasakyt?! — užrikau ant jo. Iš tos didelės rašalo dėmių baimės užpykau ant savęs ir Berto. — Pats taip man sakėt. Tai, kad esate protingas ir galite studijuoti koledže, dar nereiškia, jog turite iš manęs šaipytis. Visi iš manęs juokiasi ir man tai baisiausiai įgriso.

Neatsimenu, ar kada nors anksčiau buvau taip supykęs. Nemanau, kad pykau ant Berto, bet staiga viskas tartum sprogo. Sviedžiau Roršacho korteles ant stalo ir išėjau. Priešais koridoriumi ėjo profesorius Nemuras, ir, kai pralėkiau pro jį nepasisveikinęs, jis suprato, kad kažkas ne taip. Juodu su Bertu mane pasivijo, kai buvau belipąs į liftą.

— Čarli, — griebdamas mane už rankos tarė Nemuras. — Luktelk! Kas čia darosi?!

Ištraukiau ranką ir linktelėjau į Berto pusę.

— Man baisiausiai įgriso, kad žmonės iš manęs šaiposi. Štai ir viskas. Gal anksčiau to nesuvokiau, bet dabar suvokiu, ir man nepatinka.

— Čia niekas iš tavęs nesišaipo, Čarli, — tarė Nemuras.

— O kaip tos rašalo dėmės? Anąsyk Bertas man sakė, kad rašale paslėpti paveiksliukai — girdi, visi juos mato, ir aš…

— Klausyk, Čarli, ar norėtum išgirsti, ką konkrečiai tau sakė Bertas ir savo paties atsakymus? Visi tie testai įrašyti garso juostelėse. Galime jas perklausyti, ir tu išgirsi, kas iš tikrųjų buvo pasakyta.

Ėjau kartu su jais į psichologijos skyrių apimtas dvejopų jausmų. Nė kiek neabejojau, kad jie iš manęs pasišaipė ir mane apgavo, kai buvau visiškas neišmanėlis ir nieko nesupratau. Pyktis mane jaudino, todėl lengvai nesileidau raminamas. Buvau pasirengęs grumtis.

Nemuras nuėjo prie bylų ieškoti įrašo, o Bertas tuo metu paaiškino:

— Aną kartą kalbėjau beveik tais pat žodžiais kaip šiandien. Vienas iš tų testų reikalavimų — kad jie kiekvieną kartą būtų vykdomi vienodai.

— Patikėsiu tada, kai išgirsiu.

Juodu susižvalgė. Pajutau, kaip į veidą vėl plūsteli kraujas. Jie iš manęs juokėsi. Bet tada suvokiau, ką prieš kelias akimirkas pasakiau, ir supratau, kodėl jie taip pažiūrėjo vienas į kitą. Jie nesijuokė iš manęs. Jie suprato, kas su manimi darosi. Aš pasiekiau naują lygmenį, tad į supantį pasaulį pirmiausia reagavau pykčiu ir įtarimu.

Iš grotuvo sudundėjo Berto balsas:

„Dabar noriu, kad pažiūrėtum į šią kortelę, Čarli. Kas čia galėtų būti? Ką matai šioje kortelėje? Žmonės tuose rašalo tiškaluose įžiūri įvairiausių dalykų. Pasakyk, kokias mintis jie sukelia tau…”

Tie patys žodžiai, beveik tas pats tonas, kuriuo jis prieš keletą minučių kalbėjo laboratorijoje.