Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Sėdėdamas mokymo kambaryje galvojau apie tai kad panelė Kinian maloni moteris kokia anksčeu buvo mano motina. Man rodos prisimenu kaip motina sakė man būti geram ir visada draugiškam žmonėms. Ji dar sakė bet visuomet būk atsargus nes kai kurie žmonės gali nesuprasti ir pamanyti kad tu nori pridaryti bėdos.

Tada prisimineu kaip mama turėjo išvažiuoti ir mane paliko ponios Leroi namuose ji gyveno šalę. Mama išvažiavo į ligonine. Tėtis sakė ji neserga jai nieko neatsitiko bet ji išvažiavo į ligonine parvežti man mažos sesutes ar broliuko. (Vis dar nežinau kam jie taip daro) pasakeu jiems kad noriu broliuko kad turėčiau su kuo žaisti ir nežinau kodėl jie atvežė man vietoj jo sesute bet ji buvo miela panaši į lėle. Tik ji amžinai verke.

Aš niekada jos neužgavau.

Jie paguldė ją į lovele savo kambaryje ir karta nugirdau tėti sakant nesijaudink Čarlis jos nenuskreus.

Ji buvo rožinis kamuoliukas ir kartais taip klykdavo kad negalėdavau miegoti. O kai užmigdavau pažadindavo mane vidury nakties. Karta kai tėvai buvo virtuvėje o aš savo lovoje ji pradėjo verkti. Atsikėleu ir paėmeu ją į rankas kad ji nurimtu kaip daro mama. Bet tada rėkdama įlėkė mama ir paėmė ją iš manęs. Ir taip smarkiai man sudavė kad pargriuvau ant lovos.

Tada ėmė klykti. Nedrysk daugeu jos paliesti. Tu ją užgausi. Ji dar kūdikis. Neturi teisės jos liesti. Tada nežinojau bet dabar spėju kad ji manė kad užgausiu sesute nes buvau per daug bukas ir nesupratau ką darau. Dabar dėl to nesmagei jaučiuosi nes aš niekada nebūčeu užgavęs sesutes.

Kai eisiu į sesiją pas dr Strausa turėsiu jam apie tai papasakoti.

Balandžio 6 d — Šiandien, aš sužinojau, kas yra, kablelis , tai, yra (,) taškas, su uodegėle, panelė Kinian, sako jis, svarbus, nes, nuo jo rašyba, tampa geresnė, paaiškino ji, kai kas, gali prarasti, daug, pinigu, jei kablelis, bus parašytas, ne ten, kur reike, aš turiu, šiek tiek pinigų, kuriuos, sutaupeu, dirbdamas, be to, man moka, fondas, bet nedaug, ir aš, nesuprantu kaip, kablelis, gali neleisti, jų, prarasti.

Bet, sako ji, visi, vartoja kablelius, todėl, aš irgi, juos vartosiu”“

Balandžio 7 d — Kablelį rašiau ne taip kaip reikėjo. Reikia vadovautis skyryba. Panelė Kinian liepė man žiūrėti kaip rašomi ilgi žodžiai žodyne kad išmokčiau kaip reikia juos rašyti. Aš atsakiau koks skirtumas jeigu tu vis tiek gali juos perskaityti. Ji atsakė kad šitaip tu laviniesi todėl nuo šiol aš žiūrėsiu žodyne visus žodžius dėl kurių rašybos abejoju. Šitaip rašyti reikia daug laiko bet man atrodo kad aš vis daugiau prisimenu.

Šiaip ar taip tokiu būdu sužinojau kaip be klaidos parašyti žodi skyryba. Taip jis užrašytas žodyne.

Panelė Kinian sako kad taškas taip pat skyryba be to, reikia išmokti daug kitų ženklų. Pasakiau jai kad maniau jog ji norėjo pasakyti kad visi taškai turi uodegėle ir vadinami kableliais. Bet ji atsakė kad yra ne taip.

Ji atsakė; Tu, turi. vienur-vartoti? vienus kitur! kitus: Ji parodė? man” kaip, tai daryti! ir dabar; aš galiu! vartoti. įvairius (skyrybos? ženklus — rašydamas! Esama” daugybės, taisyklių; kurias „reikia išmokti? bet aš pra-dedu jas įsiminti:

Man patinka? viena: Brangioji panele Kinian: (taip rašoma? laiške verslo; partneriui (jeigu aš kada! nors imsiuosi verslo?) savybė, ji: visada; man paaiškina priežastį” kai — paklausiu. Ji” genijus. Norėčiau? būti toks protingas-kaip-jinai.

Skyryba, tai? smagumėlis!

Balandžio 8 d — Koks aš mulkis! Aš net nesupratau, apie ką ji kalbėjo. Vakar perskaičiau gramatikos knygą, ir ten viskas paaiškinta. Tada pamačiau, kad ten viskas taip, kaip stengėsi pasakyti man panelė Kinian, tik aš jos nesupratau. Pabudau vidury nakties, ir viskas mintyse man ėmė aiškėti.

Panelė Kinian sakė, kad man padėjo tas televizorius, kurį įsijungiu prieš pat užmigdamas ir kuris veikia visą naktį. Ji sako, kad aš pasiekiau plato. Tai kažkas panašaus į plokščią viršukalnę.

Supratęs, kaip taikomos skyrybos taisyklės, perskaičiau visus senus savo pokyčių dienynus nuo pat pradžių. Varge, kokia kvaila buvo mano rašyba ir skyryba! Pasakiau panelei Kinian, kad man reikėtų peržiūrėti visus tuos įrašus ir ištaisyti visas klaidas, bet ji atsakė: „Ne, Čarli, profesoriui Nemurui reikia, kad viskas būtų taip, kaip yra. Todėl jis pasidarė kopijas ir leido tau juos pasilikti — kad matytum savo paties pažangą. Tu sparčiai tobulėji, Čarli.”

Nuo jos žodžių pasijutau gerai. Po pamokos nuėjau pas Aldžernoną ir su juo žaidžiau. Mes nebelenktyniaujame.

Balandžio 10 d. — Jaučiuosi šlykščiai. Ne taip, kad reikėtų kviesti gydytoją — tiesiog mano krūtinėje tuščia, lyg būčiau gavęs kumščiu, ir tuo pat metu ėstų rėmuo.

Neketinau apie tai rašyti, bet manau, kad turiu, nes tai svarbu. Šiandien pirmą kartą tyčia neišėjau į darbą.

Vakar Džo Karpas ir Frankas Railis pakvietė mane į vakarėlį. Ten buvo daug merginų, atėjo Kabalda ir Emis. Prisiminiau, kaip bloga man buvo, kai paskutinį kartą per daug išgėriau, todėl pasakiau Džo, kad nenoriu nieko gerti. Taigi jis davė man grynos kolos. Jos skonis man pasirodė keistas, bet pamaniau, kad man tik negeras skonis burnoje.

Kurį laiką buvo labai smagu.

— Pašok su Elena, — tarė Džo. — Ji pamokys tave figūrų.

Ir jis mirktelėjo jai, tarsi kažkas būtų įkritę į akį.

— Ko jūs prie jo pristojot? — atšovė ji.

Jis patapšnojo man per nugarą.

— Čia Čarlis Gordonas, mano draugas, mano bičas. Jis nepaprastas vaikinas — jį paaukštino ir dabar jis dirba prie tešlos maišyklės. Aš tik paprašiau, kad su juo pašoktum ir jį palinksmintum. Kas čia bloga?

Džo stumtelėjo mane prie jos. Taigi ji su manim šoko. Tris kartus pargriuvau ir nesupratau kodėl, nes be Elenos ir manęs niekas daugiau nešoko. Ir aš be perstojo klupau, nes kas nors vis pakišdavo koją.

Jie visi sustojo ratu, žiūrėjo ir juokėsi, kaip mes atliekame šokio figūras. Kuo toliau, tuo labiau jie juokėsi man pargriuvus. Aš irgi juokiausi, nes buvo labai juokinga. Bet paskutinį kartą nesijuokiau, nes kai atsistojau Džo vėl mane pargriovė.

Tada pamačiau Džo veido išraišką ir man kažkaip keistai persmelkė vidurius.

— Jis — tikras juokdarys, — tarė viena iš merginų. Visi nusijuokė.

— Buvai teisus, Frankai, — leipdama iš juoko tarė Elena. — Jis nepakartojamas komikas, — ir pridūrė: — Štai, Čarli, imk vaisių.

Ji padavė man obuolį, bet kai suleidau į jį dantis, pajutau, kad jis netikras.

Frankas ėmė juoktis ir tarė:

— Sakiau, kad jis jį valgys. Ar galit įsivaizduoti tokį buką žmogų, kad valgytų vaškinį vaisių?

Džo tarė:

— Taip skaniai nesijuokiau nuo tada, kai pasiuntėme jį už kampo pažiūrėti, ar nelyja, tą vakarą, kai norėjome atsikratyti jo „Halorano” bare.

Tada prisiminiau vaizdą: buvau mažas ir kaimynų vaikai leisdavo man žaisti su jais slėpynes. Tada būdavo TAIP PAT. Ant pirštų dar ir dar kartą suskaičiuodavau iki dešimties ir eidavau ieškoti kitų. Ieškodavau, kol sušaldavau, sutemdavo ir turėdavau eiti namo.

Bet niekada jų nerasdavau ir nesuprasdavau kodėl.

Franko žodžiai man priminė. „Halorano” bare nutiko tas pat. Tai štai ką darė Džo ir visi kiti. Jie juokėsi iš manęs. O slėpynes žaidžiantys vaikai mane apgaudinėdavo ir taip pat iš manęs juokdavosi.

Vakarėlio dalyvių veidai virto neaiškiomis dėmėmis; visi žiūrėjo į mane ir juokėsi.

— Pažiūrėkit į jį. Jo veidas raudonas!

— Jis išraudo! Čarlis išraudo!