Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Tuomet jis prisiminė turįs laboratorijoje patikrinti kažkokias diagramas.

Per mūsų psichoanalizės sesijas dr. Strausas šneka mažai, bet šiandien, kai užvedžiau apie tai kalbą, jis pasakė, kad papasakoti ponui Doneriui — mano moralinė pareiga. Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo sudėtingiau viskas atrodė. Katras iš jų teisus, turėjo nuspręsti trečias, o vienintelis žmogus, kuris man atėjo į galvą, buvo Alisa. Galop pusę vienuolikos nebeištvėriau. Tris kartus surinkau jos numerį, bet kassyk padėjau ragelį dar neatsiliepus, bet po ketvirto mėginimo man pavyko sulaukti, kol išgirdau jos balsą.

Iš pradžių ji pasakė, kad vargu ar su manim susitiks, bet aš maldavau ją pasimatyti valgykloje, kur kartu vakarieniavome.

— Gerbiu tave — tu visada duodavai man gerų patarimų.

Ji vis dar dvejojo, tad aš prisispyriau:

— Privalai man padėti. Tu juk iš dalies už viską atsakinga — pati sakei. Jei ne tu, net nebūčiau leidęsis operuojamas. Taigi dabar negali imti ir numoti į mane ranka.

Matyt, ji pajuto, kaip man svarbu, nes sutiko pasimatyti. Padėjau ragelį ir ilgai žiūrėjau į telefono aparatą. Kodėl man taip svarbu žinoti, ką jinai mano, ką jaučia? Daugiau negu metus suaugusiųjų mokymo centre man svarbu buvo viena — jai įtikti. Gal daugiausia dėl to aš ir sutikau būti operuojamas?

Vaikštinėjau priešais savitarnos valgyklą, kol policininkas ėmė įtariai į mane dėbčioti. Paskui nuėjau į vidų ir nusipirkau puodelį kavos. Laimė, stalelis, prie kurio sėdėjome aną kartą, buvo laisvas. Ji susipras ieškoti manęs prie jo.

Alisa pamatė mane ir pamojo ranka, bet prieš prieidama prie stalelio sustojo prie prekystalio kavos. Ji nusišypsojo, ir supratau: todėl, kad pasirinkau tą patį stalelį. Kvailas, romantiškas gestas.

— Žinau, kad metas vėlus, — atsiprašiau, — bet prisiekiu: aš ėjau iš proto. Turėjau su tavim pasikalbėti.

Ji gurkšnodama kavą tylomis klausėsi mano aiškinimo, kaip sužinojau apie Kabaldos apgaulę, savo paties reakciją ir prieštaringus patarimus, kuriuos gavau laboratorijoje. Man baigus, ji atsilošė ir papurtė galvą.

— Čarli, tu mane stulbini. Kai kuriais atžvilgiais tu taip toli pažengęs, tačiau kai reikia apsispręsti, vis dar esi vaikas. Negaliu spręsti už tave, Čarli. Atsakymo nerasi knygose — ar kreipęsis į kitus. Nebent norėtum likti vaikas iki gyvenimo galo. Turi rasti atsakymą savyje — pajusti, kaip pasielgti būtų teisinga. Čarli, privalai išmokti pasikliauti savimi.

Iš pradžių jos paskaita mane suerzino, bet staiga pamačiau, kokia ji logiška.

— Nori pasakyti — aš pats turiu nuspręsti?

Ji pritariamai linktelėjo.

— Tiesą sakant, — atsakiau, — dabar, kai apie tai galvoju, man rodos, jau kai ką nusprendžiau! Manau, neteisūs abu — ir Nemuras, ir Strausas!

Ji stebėjo mane — įdėmiai, susijaudinusi.

— Kažkas su tavim darosi, Čarli. Gaila, kad nematai savo veido.

— Velniai rautų — tu teisi. Kažkas iš tiesų darosi! Man prieš akis kabojo dūmų debesis, o tu vieną kartą pūstelėjai, ir jis nuplaukė į šalį. Paprasta mintis. Pasikliauti savimi. Bet anksčiau ji niekada neatėjo man į galvą.

— Čarli, tu nuostabus!

Sučiupau jos ranką ir nepaleidau.

— Ne, tai tu nuostabi! Ui palietei man akis, ir aš praregėjau.

Ji išraudo ir ištraukė ranką.

— Kai aną kartą buvome čia, — tariau, — pasakiau tau, kad man patinki. Reikėjo pasikliauti savimi ir pasakyti, kad myliu tave.

— Nereikia, Čarli. Per anksti.

— Per anksti?! — sušukau. — Taip sakei ir aną kartą. Kodėl per anksti?

— Ša… Truputį palauk, Čarli. Baik mokslus. Žiūrėk, kur jie tave nuves. Tu keitiesi pernelyg greitai.

— Na ir kas?! Mano jausmai tau nepasikeis dėl to, kad tampu protingas. Aš tik mylėsiu tave stipriau.

— Bet tu keitiesi ir emociškai. Keista, tačiau aš esu pirma moteris, kurią tu iš tikro pastebi — šiuo požiūriu. Iki šiol buvau tavo mokytoja — žmogus, į kurį kreipiesi pagalbos ir patarimo. Taigi nenuostabu, kad manai, jog myli mane. Susitikinėk su kitomis moterimis. Duok sau daugiau laiko.

— Tu nori pasakyti, kad berniukai visada įsimyli savo mokytojas ir kad emociškai aš vis dar mažas vaikas.

— Tu iškreipi mano žodžius. Ne, aš nelaikau tavęs mažu vaiku.

— Tada emociškai atsilikusiu.

— Ne.

— Tada kodėl?

— Čarli, nespausk manęs. Aš nežinau. Jau dabar tu mane pranoksti intelekto požiūriu. Praeis dar keli mėnesiai, o gal tik savaitės, ir tu tapsi kitokiu žmogumi. Kai subręsi intelekto požiūriu, galbūt mes nebegalėsime bendrauti. O kai subręsi emociškai, galbūt manęs nė nenorėsi. Aš turiu galvoti ir apie save, Čarli. Pagyvenkim ir pažiūrėkim. Turėk kantrybės.

Jos žodžiai buvo logiški, bet aš neketinau klausytis.

— Aną kartą… — pralemenau. — Nežinai, kaip aš laukiau to pasimatymo. Ėjau iš proto galvodamas, kaip elgtis, ką sakyti. Norėjau padaryti kuo geresnį įspūdį ir bijojau pasakyti ką nors, kas tave supykdytų.

— Nesupykdei. Tik pamaloninai.

— Tai kada vėl galėsiu tave pamatyti?

— Neturiu teisės leisti tau pasiduoti emocijoms.

— Bet aš jau pasidavęs! — surikau, bet pamatęs, kad žmonės sukasi ir žiūri į mane, nuleidau balsą, kol jis ėmė drebėti iš pykčio. — Aš esu žmogus — vyras — ir negaliu būti gyvas vien knygomis, įrašais ir elektroniniais labirintais. Sakai „susitikinėk su kitomis moterimis”. Kaip aš galiu, jei nepažįstu jokių kitų moterų? Kažkoks jausmas degina mane iš vidaus, ir žinau tik, kad jis verčia galvoti apie tave. Perskaitau puslapį iki vidurio ir pamatau jame tavo veidą — ne neryškią dėmę, kaip būna su žmonėmis iš mano praeities, bet aiškų ir gyvą. Paliečiu popierių, ir tavo veidas pranyksta. Tada man norisi suplėšyti knygą į skutus ir išmesti.

— Čarli, prašau tavęs…

— Leisk man pamatyti tave dar kartą.

— Rytoj laboratorijoje.

— Juk žinai, kad ne tai turėjau galvoje. Ne laboratorijoje. Ne universitete. Ten, kur būtume vienu du.

Mačiau, kad ji nori sakyti „taip”. Mano atkaklumas ją nustebino. Aš pats stebėjausi savimi. Žinojau viena: negaliu atlyžti. Tačiau jos maldaujant man gerklę gniaužė siaubas, delnus pylė prakaitas. Ko bijojau — kad ji ištars „taip” ar kad „ne”? Jeigu ji nebūtų išsklaidžiusi įtampos atsakydama, tikriausiai būčiau nualpęs.

— Gerai, Čarli. Ne laboratorijoje ir ne universitete, bet ne ten, kur būtume tik dviese. Manau, kad mums nederėtų būti kartu vieniems.

— Kur bepasakytum, — išspaudžiau. — Kad tik galėčiau būti su tavimi ir negalvoti apie tuos testus… statistiką… klausimus ir atsakymus.

— Gerai, — kiek pasiraukiusi tarė ji. — Centriniame parke pavasarį rengiami nemokami koncertai. Kitą savaitę gali nusivesti mane į vieną jų.

Kai priėjome jos laiptinės duris, ji greitai atsisuko ir pabučiavo mane į skruostą.

— Labanakt, Čarli. Džiaugiuosi, kad man paskambinai. Pasimatysime laboratorijoje.

Ji uždarė duris, o aš stovėjau gatvėje ir žiūrėjau į šviesą jos buto lange, kol ji užgeso.

Jokių abejonių nebeliko. Aš įsimylėjau.

Gegužės 11 d. — Ilgai galvojęs ir nerimavęs suvokiau, kad Alisa buvo teisi. Turiu pasikliauti savo nuojauta. Kepykloje įdėmiau stebėjau Kabaldą. Šiandien tris kartus mačiau, kaip jis paėmė iš klientų mažiau, negu turėjo, o savo dalį skirtumo įsikišo į kišenę, kai jie grąžino pinigus. Šitaip jis elgėsi tik su kai kuriais nuolatiniais pirkėjais, ir man dingtelėjo, kad tie žmonės kalti ne mažiau negu jis. Be jų sutikimo to niekada nebūtų galėję būti. Kodėl atpirkimo ožiu turi būti Kabalda?