Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Klausyk, Čarli, aš turiu darbo. Gal vėliau…

— Ne, — nenusileidau. — Dabar. Nieko nelaukiant. Judu abu manęs vengiate. Kodėl?

Frankas, tas tauškutis, mergišius ir tvarios mėgėjas, įdėmiai į mane pažiūrėjo, paskui padėjo padėklą ant stalo.

— Kodėl? Pasakysiu tau kodėl. Todėl, kad staiga pasidarei didelis ponas, visažinis, išminčius! Dabar esi tikras vunderkindas, proto bokštas. Visada su knyga, visada žinai atsakymus į visus klausimus. Tai štai: kai ką tau pasakysiu. Manai esąs geresnis už mus visus? Tada šiaušk kur kitur.

— Bet ką aš jums padariau?

— Ką jis mums padarė? Girdėjai, Džo? Pasakysiu, ką tu padarei, pone Gordonai. Ui kaišioji čia savo sumanymus ir siūlymus, todėl mes atrodome kaip pulkelis mulkių. Bet aš tau kai ką pasakysiu. Man tu vis dar esi nevisprotis. Gal aš nesuprantu kai kurių iš tų skambių žodžių ar knygų pavadinimų, bet aš neprastesnis už tave — net geresnis.

— Taigi, — pritariamai linktelėjo Džo ir pabrėždamas savo mintį atsisuko į Kabaldą — šis ką tik priėjo jam iš už nugaros.

— Neprašau, kad būtumėte mano draugai, — atsakiau, — ar kad su manimi bendrautumėte. Tik leiskite man dirbti toliau. Ponas Doneris sako, kad spręsti turite jūs.

Kabalda piktai dėbtelėjo į mane, paskui pasidygėjęs papurtė galvą.

— Na ir įžūlus esi! — suriko. — Gali eit velniop!

Jis nusigręžė ir nuklibikščiavo į šalį.

Taip reagavo ir kiti. Dauguma jų buvo nusiteikę taip pat kaip Džo, Frankas ir Kabalda. Kol jie galėjo iš manęs juoktis ir šalia manęs rodytis esą protingi, viskas buvo gerai, bet dabar jie jautėsi esą niekingesni už silpnaprotį. Pradėjau suprasti: aš stulbinamai išaugau, todėl jie susitraukė, o jų trūkumai dabar buvo matyti kaip ant delno. Aš juos išdaviau, ir už tai jie manęs nekentė.

Fanė Berden vienintelė nemanė, kad turiu būti atleistas prieš savo valią. Nepaisydama bendradarbių spaudimo ir grasinimų ji vienintelė atsisakė pasirašyti prašymą.

— Bet tai nereiškia, — tarė ji, — kad man neatrodo, jog esi baisiai keistas, Čarli. Kaip tu pasikeitei! Nežinau… Anksčiau buvai geras, patikimas vyras — paprastas, gal ne itin protingas, bet doras. Nežinau, ką padarei su savim, kad staiga tapai toks protingas. Kaip visi sako — tai negerai.

— Bet kas čia bloga, jeigu žmogus nori būti protingesnis, įgyti žinių, suprasti save ir pasaulį?

— Jei būtum skaitęs Bibliją, Čarli, žinotum, kad žmogui neskirta žinoti daugiau, negu buvo leista žinoti Viešpaties. To medžio vaisius buvo uždraustas žmogui. Čarli, jei padarei ką nors, ko nederėjo — na, žinai, sudarei sandėrį su šėtonu ar panašiai — gal dar ne vėlu klaidą ištaisyti. Gal dar galėtum vėl tapti geru, paprastu žmogumi, koks buvai anksčiau.

— Kelio atgal nėra, Fane. Nieko bloga aš nepadariau. Aš lyg tas aklas gimęs žmogus, kuriam suteikė galimybę pamatyti šviesą. Argi tai gali būti nuodėmė? Netrukus tokių kaip aš visame pasaulyje bus milijonai. Mokslas gali tai padaryti, Fane.

Ji įsmeigė žvilgsnį į jaunosios ir jaunojo figūrėles ant vestuvinio torto, kurį puošė, ir pamačiau, kad jos lūpos vos kruta šnabždant:

— Kai Adomas su Ieva paragavo pažinimo medžio vaisiaus, jie pasielgė nedorai. Jie pasielgė nedorai, tada pamatė esą nuogi ir sužinojo, kas yra geismas ir gėda. Todėl buvo išvyti iš rojaus, ir jiems užsidarė rojaus vartai. Jeigu taip nebūtų nutikę, nė vienas mūsų nepasentume, nesusirgtume ir nemirtume.

Nieko nebeturėjau pasakyti nei jai, nei visiems kitiems. Nė vienas nedrįso pažiūrėti man į akis. Vis dar jaučiu tą priešiškumą. Anksčiau jie juokėsi iš manęs, nes niekino laikydami visiems nuobodulį varančiu nemokša; dabar jie nekentė manęs už tai, kad daug žinau ir suprantu. Kodėl? Dėl Dievo meilės — ko jie iš manęs nori?!

Tas įgytas protas įvarė pleištą tarp manęs ir visų žmonių, kuriuos pažinojau ir mylėjau, išvijo mane iš kepyklos. Dabar esu dar vienišesnis negu kada nors anksčiau. Įdomu, kas nutiktų, jei Aldžernoną vėl įkištų į narvą su kitomis pelėmis. Ar jos jį užsipultų?

Gegužės 25 d. — Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. Pajutau, kad kažkokia jėga prieš mano valią traukia į Alisos butą. Ji nustebo, bet mane įsileido.

— Tu kiaurai permirkęs. Vanduo tiesiog žliaugia veidu.

— Lyja. Gerai gėlėms.

— Užeik. Tuoj atnešiu rankšluostį. Dar susigriebsi plaučių uždegimą.

— Tu — vienintelis žmogus, su kuriuo galiu kalbėtis, — tariau. — Leisk man pasilikti.

— Ant viryklės turiu ką tik išvirtos kavos. Nusišluostyk, tada galėsime pasikalbėti.

Ji nuėjo atnešti kavos, o aš per tą laiką apsidairiau aplinkui. Pirmą kartą buvau jos bute. Pajutau pasitenkinimą, bet kambarys kažkodėl kėlė man nerimą.

Viskas buvo tvarkinga. Porcelianinės figūrėlės ant palangės buvo sustatytos tiesia linija, visos pasuktos į vieną pusę. Pagalvėlės buvo ne kaip pakliūva numestos ant sofos, bet vienodais tarpais išdėlioto ant polietileninių uždangalų, saugančių apmušalus. Žurnalai ant dviejų staliukų buvo sukrauti tvarkingomis krūvelėmis, kad būtų aiškiai matyti pavadinimai, ant vieno — „Reporter”, „Saturday Review” ir „New Yorker”, ant kito — „Mademoiselle”, „House Beautiful” ir „Reader’s Digest”.

Priešais sofą, ant tolimosios sienos, kabojo puošniai įrėminta Pikaso „Motinos ir vaiko” reprodukcija, o priešingoje pusėje, virš sofos, paveikslas, vaizduojantis šaunų kaukėtą renesanso laikų dvariškį — su kardu rankoje jis gynė išsigandusią rausvaskruostę mergelę. Visa tai kažkaip nesiderino. Susidarė įspūdis, kad Alisa negali apsispręsti, kas yra ir kuriame pasaulyje nori gyventi.

— Jau kelios dienos nesirodai laboratorijoje, — sušuko ji iš virtuvės. — Profesorius Nemuras dėl tavęs nerimauja.

— Negalėčiau pažvelgti jiems į akis, — atsakiau. — Žinau, kad man nėra ko gėdytis, bet apniko tuštuma, kai kasdien nebeinu į darbą, nematau cecho, krosnių, žmonių. Nepakenčiamas jausmas. Dvi pastarąsias naktis sapnavau košmarus — kad skęstu.

Ant kavos staliuko vidurio ji pastatė padėklą: servetėlės sulankstytos trikampiais, sausainiai išdėlioti žiedais.

— Neimk taip giliai į širdį, Čarli. Tu čia niekuo dėtas.

— Pats taip sau sakau, bet nepadeda. Šitiek metų tie žmonės buvo man kaip šeima. Jaučiausi tarsi išmestas iš savo paties namų.

— Čia ir yra esmė, — tarė ji. — Simboliškai pasikartojo potyriai, kuriuos išgyvenai vaikystėje. Kai tėvai tave atstūmė… išsiuntė gyventi svetur…

— Po paraliais! Nesivargink ieškodama tam, kas įvyko, gražaus, dailaus pavadinimo. Svarbu tai, kad prieš dalyvaudamas šiame eksperimente turėjau draugų, žmonių, kurie buvo man neabejingi. Dabar bijau…

— Draugų tu vis dar turi.

— Tai skirtingi dalykai.

— Baimė — natūrali reakcija.

— Baimė — dar ne viskas. Esu jos patyręs 4r anksčiau. Bijojau gauti rykščių, kad nenusileidau Normai, bijojau eiti Hauelso gatve, kur berniūkščių gauja mane erzindavo ir stumdydavo. Ir bijojau mokytojos, ponios Libi, nes ji surišdavo man rankas, kad nežaisčiau su daiktais ant savo suolo. Bet visa tai buvo tikra — aš bijojau pagrįstai. Siaubas, kad mane išmetė iš kepyklos — kažkoks neaiškus, jo aš nesuprantu.

— Suimk save į rankas.

— Bepigu tau kalbėti — tu nepuolei į paniką.

— Čarli, bet to ir reikėjo tikėtis. Tu tik mokaisi plaukti, o tave jau stumia nuo tramplino, taigi tave apėmė siaubas, kad nebejausi po kojomis tvirto pagrindo. Ponas Doneris išties buvo geras tau, o tu visus tuos metus nepatyrei rūpesčių nei pavojų. Šitaip išvytas iš kepyklos tu patyrei net didesnį šoką, negu tikėjaisi.