Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Protu tai suvokiu, bet nuo to geriau nesidaro. Nebegaliu vienas sėdėti savo kambaryje. Klajoju gatvėmis nežiūrėdamas, kokia dienos ar nakties valanda, nežinodamas, ko ieškau… vaikštau, kol pasiklystu… galiausiai atsiduriu priešais kepyklą. Praėjusią naktį pėsčias nuėjau nuo Vašingtono aikštės iki pat Centrinio parko ir ten miegojau. Po velnių — ko aš ieškau?!

Kuo daugiau kalbėjau, tuo labiau ji liūdo.

— Kaip galiu tau padėti, Čarli?

— Nežinau. Aš — tarsi gyvūnas, kurio nebeįleidžia atgal į mielą, saugų narvą.

Ji atsisėdo ant sofos šalia manęs.

— Jie pernelyg tave skubina. Tu sumišęs. Nori būti suaugęs, bet širdies gilumoje vis dar esi mažas berniukas. Vienišas ir išsigandęs.

Bandydama paguosti ji padėjo mano galvą sau ant peties ir, kai ėmė glostyti plaukus, supratau, kad jai iš manęs reikia to paties, ko man iš jos.

— Čarli, — po kurio laiko sukuždėjo ji, — kad ir ko norėtum… nebijok manęs…

Norėjau pasakyti jai, kad laukiu to panikos priepuolio.

Kartą nunešęs iš kepyklos užsakymą Čarlis vos nenualpo, kai ką tik iš vonios išlipusi pusamžė moteris norėdama pasismaginti praskleidė chalatą ir parodė nuogą kūną. Ar jis kada nors buvo matęs moterį be drabužių? Ar jis moka mylėtis? Čarlio patirtas siaubas — jo apimtas Čarlis ėmė inkšti — tikriausiai ją išgąsdino, nes ji užsidengė ir davė dvidešimt penkių centų monetą, kad pamirštų, kas nutiko. Jinai tik norėjo jį išmėginti, perspėjo moteris, įsitikinti, ar jis geras berniukas.

Jis stengiasi būti geras, Čarlis atsakė jai, ir nežiūrėti į moteris, nes motina jį mušdavo, kai tai nutikdavo jo kelnėse…

Dabar jis aiškiai matė klykiančią ant jo Čarlio motiną su odiniu diržu rankoje. Tėvas bandė ją sulaikyti.

— Gana, Rože! Ui jį užmuši! Atstok nuo jo!

Motina veržiasi į priekį jam suduoti, bet per plauką nepasiekia, ir diržas sušvilpia nepataikęs į petį besirangančiam, besisukiojančiam ant grindų tolyn nuo jo Čarliui.

— Tik pažiūrėk į jį! — spiegia Rožė. — Nesugeba išmokti skaityti ir rašyti, bet jau moka su tokiomis mintimis žiūrėti į merginą. Išmušiu tas šlykštynes tau iš galvos!

— Ar jis kaltas, kad jam erekcija? Tai normalu. Jis nieko nepadarė.

— Jis neturi teisės šitaip galvoti apie mergaites. Jo sesers draugė ateina į namus, ir jis ima apie tai galvoti! Taip jį pamokysiu, kad kaip gyvas neužmirš. Ar girdi?! Jeigu kada nors paliesi merginą, uždarysiu į narvą kaip gyvulį iki gyvenimo galo. Ar girdi mane?!

Dar ir dabar ją girdžiu. Bet gal mane paleido iš narvo. Gal ta baimė ir šleikštulys iš jūros, kurioje turėjau paskęsti, virto tik bala, atspindinčia praeitį šalia dabarties. Ar esu laisvas?

Jeigu spėčiau pasiekti Alisą — negalvodamas apie paniką, jai dar nespėjus manęs užgriūti — gal ji mane ir aplenks. Kad tik galėčiau mesti visas mintis iš galvos.

— Tu… tu pati! — įstengiau pralementi. — Apkabink mane!

Nespėjus man susigaudyti, ką ji daro, ji ėmė mane bučiuoti prisiglaudusi taip arti, kaip dar niekas niekada nebuvo manęs prisiglaudęs. Bet tą akimirką, kai turėjau patirti didžiausią artumą, prasidėjo: ausyse ėmė zvimbti, krėtė šaltis, užėjo šleikštulys. Nusigręžiau nuo jos.

Alisa bandė mane guosti, kalbėjo, kad tai nesvarbu, kad nereikia kaltinti savęs. Bet aš — susigėdęs, nebepajėgdamas valdyti savo sielvarto — pratrukau raudoti. Ten jos glėbyje verkiau, kol užmigau. Sapnavau dvariškį ir rausvaskruostę mergelę. Tik mano sapne kardą laikė mergelė.

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 12

Birželio 5 d. — Nemuras pyksta, nes beveik per dvi savaites neįteikiau nė vieno pokyčių dienyno (ir Nemuras turi pagrindą, kadangi Velbergo fondas ėmė mokėti man algą iš dotacijos, taigi man nereikės ieškoti darbo). Iki tarptautinio psichologų suvažiavimo Čikagoje liko vos viena savaitė. Jis nori, kad jo preliminarus pranešimas būtų kuo išsamesnis; mudu su Aldžernonu esame pagrindinės jo pranešimo iliustracijos.

Mudviejų santykiai darosi vis labiau įtempti. Man pikta, kad Nemuras nuolat kalba apie mane kaip apie bandomąjį gyvūną. Dėl jo man atrodo, kad iki eksperimento aš net nebuvau žmogus.

Pasakiau Strausui, kad aš pernelyg užsiėmęs: mąstau, skaitau, analizuoju save, stengiuosi suprasti, kas, koks žmogus esu, o rašymas yra be galo lėtas procesas, todėl man trūksta kantrybės dėstyti savo mintis popieriuje. Paklausiau jo siūlymo išmokti spausdinti mašinėle ir dabar, kai galiu spausdinti beveik septyniasdešimt penkis žodžius per minutę, man lengviau iškloti viską popieriuje.

Strausas vėl užsiminė, kad turiu kalbėti ir rašyti paprastai, tiesiai, kad žmonės mane suprastų. Jis man priminė, kad kalba kartais vietoj kelio tampa kliuviniu. Ironija: atsidūriau kitoje intelekto tvoros pusėje.

Kartais matausi su Alisa, bet mes nekalbame apie tai, kas nutiko. Mūsų santykiai ir toliau platoniški. Bet tris naktis po to, kai išėjau iš kepyklos, sapnavau košmarus. Sunku patikėti, kad praėjo jau dvi savaitės.

Sapnuose tuščiomis gatvėmis mane vaikosi kažkokios vaiduokliškos žmogystos. Visada bėgu į kepyklą, bet durys užrakintos, o esantieji viduje niekada neatsisuka ir manęs nepamato. Pro langą matau, kaip jaunoji ir jaunasis ant vestuvinio torto rodo į mane ir juokiasi. Oras įsielektrina nuo to juoko, ir aš nebegaliu ištverti, o du amūrai tuo metu mojuoja savo liepsnojančiomis strėlėmis. Aš šaukiu, kumščiais trankau į duris, bet jokio garso nepasigirsta. Matau, kaip Čarlis spokso į mane iš vidaus. Gal tai tik atspindys? Kažkas sugriebia mane už kojų ir velka tolyn nuo kepyklos į tamsų skersgatvį, ir, kai atrodo, kad tuoj visas būsiu šlapias, pabundu.

Kitąkart sapnuoju, kad kepyklos langas atsiveria į praeitį, ir aš išvystu kitus vaizdus, kitus žmones.

Stulbina, kaip stiprėja mano gebėjimas prisiminti. Kol kas nesugebu jo visiškai valdyti, bet kartais, kai įnikęs skaitau ar sprendžiu kokią užduotį, imu regėti neapsakomai aiškiai.

Žinau, kad tai kažkoks įspėjamasis pasąmonės ženklas, tad dabar, užuot laukęs, kol prisiminimas ateis, užsimerkiu ir pats prie jo artinuosi. Galop aš išmoksiu visiškai valdyti tą gebėjimą prisiminti ir tirti ne vien praeities potyrių visumą, bet ir visas nepanaudojamas savo proto galias.

Ir dabar, apie tai galvodamas, jaučiu veriančią ramybę. Matau kepyklos langą… tiesiu ranką ir jį paliečiu… jis šaltas, virpantis, paskui stiklas ima šilti… darosi karštesnis… nudegina pirštus. Langas, kuriame atsispindžiu, sušvinta, o kai stiklas virsta veidrodžiu, pamatau mažąjį Čarlį Gordoną — keturiolikmetį ar penkiolikmetį — žiūrintį į mane pro savo namų langą, ir man baisiai keista suvokus, kad jis buvo visai kitoks…

Jis laukė grįžtančios iš mokyklos sesers, o kai pamato ją pasukant į Markso gatvę, pamoja ranka, sušunka jos vardą ir bėga į prieangį pasitikti.

Norma mojuoja kažkokiais popieriais.

— Gavau dešimtuką iš istorijos testo! Žinojau visus atsakymus. Ponia Bafin sakė, kad parašiau geriausiai iš visos klasės.

Norma — graži mergaitė rusvais plaukais; ji rūpestingai juos supina į kasą ir susuka ant viršugalvio kaip karūną. Kai žiūri į savo vyresnįjį brolį, šypsena virsta nepatenkinta mina, ir sesuo nustraksi į šalį, laipteliais šoka į namus ir palieka jį vieną lauke.

Jis šypsodamas nuseka jai įkandin.

Tėvas ir motina virtuvėje; Čarlis netverdamas jauduliu dėl Normos geros naujienos, išpliurpia ją nespėjus seseriai to padaryti.

— Ji gavo dešimtuką! Ji parnešė dešimtuką!