Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Kodėl į mane nežiūri? Apsimeti, kad manęs nėra?

— Ne, Čarli, — sukuždėjo ji. — Apsimetu, kad nėra manęs.

Kai paliečiau petį, ji įsitempė ir sudrebėjo, bet aš prisitraukiau ją prie savęs. Tada nutiko tas dalykas. Iš pradžių išgirdau zvimbiant ausyse… tarsi tolumoje kas būtų įjungęs elektrinį pjūklą. Paskui persmelkė šaltis: rankas ir kojas ėmė badyti lyg adatomis, pirštai užtirpo. Staiga pajutau, kad mane stebi.

Akimirksniu ėmiau kitaip suvokti aplinką. Iš tamsos už medžio pamačiau mudu gulinčius vienas kito glėbyje.

Pakėlęs akis išvydau netoliese susigūžusį penkiolikos ar šešiolikos metų berniuką.

— Ei! — riktelėjau.

Jis atsistojo ir pamačiau, kad jis prasisegęs kelnes ir matyti varpa.

— Kas atsitiko? — išsigandusi paklausė Alisa.

Aš pašokau ant kojų, ir berniukas dingo tamsoje.

— Ar matei jį?

— Ne, — nervingai lygindama delnais sijoną atsakė ji. — Nieko nemačiau.

— Jis stovėjo čia pat. Stebėjo mus. Taip arti, kad galėjo tave paliesti.

— Čarli, kur eini?

— Jis negalėjo labai toli nubėgti.

— Palik jį ramybėje, Čarli. Tai nesvarbu.

Bet man tai buvo svarbu. Nubėgau į tamsą kliūdamas už išsigandusių porelių, bet kur jis nubėgo — nenumaniau.

Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo labiau stiprėjo šleikštulys, užeinantis prieš nualpstant. Buvau pasiklydęs, vienišas bekraščiuose tyruose. Tada suėmiau save į rankas ir parsiradau pas sėdinčią Alisą.

— Radai jį?

— Ne, bet jis buvo. Mačiau jį.

Ji keistai mane nužvelgė.

— Gerai jautiesi?

— Tuoj praeis… Tas prakeiktas zvimbesys ausyse.

— Gal verčiau eime iš čia.

Visą kelią į jos namus galvojau apie tūnojusį tamsoje berniuką ir akimirką išvydau, ką matė jis — kaip mudu gulime apsikabinę.

— Ar norėtum užeiti? Galėčiau išvirti kavos.

Norėjau, bet vidinis balsas perspėjo mane to

nedaryti.

— Geriau neisiu. Šįvakar turiu daug darbo.

— Čarli, gal aš ką nors ne taip pasakiau ar padariau?

— Ne, ką tu! Tiesiog tas mus stebėjęs vaikiščias mane sutrikdė.

Ji stovėjo visai šalia, laukdama, kad ją pabučiuočiau. Apkabinau ją, bet tas pojūtis vėl užėjo. Jei dar kiek pasiliksiu, neteksiu sąmonės.

— Čarli, atrodai kaip ligonis.

— Ar matei jį, Alisa? Sakyk tiesą…

Ji papurtė galvą.

— Nemačiau. Buvo per tamsu. Bet aš įsitikinusi…

— Turiu eiti. Paskambinsiu tau.

Atsitraukiau, kol ji manęs nesulaikė. Turėjau dingti iš to pastato, kol jis manęs neužgriuvo.

Dabar, kai apie tai galvoju, neabejoju, kad man buvo haliucinacijos. Dr. Strauso nuomone, aš vis dar esu toje paauglystės stadijoje, kai šalia esanti moteris ar mintys apie seksą sukelia nerimą, paniką ir net haliucinacijas. Jis mano, kad mano sparti protinė raida sukėlė man iliuziją, neva galėčiau gyventi emociniu požiūriu normalų gyvenimą. Bet aš privalau susitaikyti su tuo, kad baimės ir psichologiniai kliuviniai, atsirandantys tokiose su seksu susijusiose situacijose, rodo, jog emociškai tebesu paauglys — tai yra seksualiai neišsivystęs. Manau, jis nori pasakyti, kad aš dar nepasiruošęs santykiams su tokia moterimi kaip Alisa Kinian. Man dar per anksti.

Gegužės 20 d. — Mane atleido iš darbo kepykloje. Žinau, elgiausi kvailai, kad įsikibęs laikiausi praeities, bet kepykla nuo karštų krosnių parudusiomis baltų plytų sienomis kažkuo mane traukė… Čia buvo mano namai.

Ką aš padariau, kad jie taip manęs nekenčia?

Donerio negaliu smerkti. Jam reikia galvoti apie savo verslą ir kitus darbuotojus. Vis dėlto jis buvo artimesnis man už tėvą.

Jis pasišaukė mane į savo kabinetą, nurinko banko ataskaitas ir sąskaitas nuo vienintelės kėdės prie savo rašomojo stalo ir nežiūrėdamas man į akis tarė:

— Senokai norėjau su tavim pasikalbėti. Dabar visai tinkamas metas.

Atrodo kvaila, bet kai sėdėdamas spoksojau į jį — žemą, rubuilį, su nelygiais rusvais ūsais, komiškai krintančiais ant viršutinės lūpos — jaučiausi, tarsi abi mano pusės, senasis ir naujasis Čarlis, gūžtųsi ant tos kėdės baimindamosi to, ką pasakys senasis ponas Doneris.

— Čarli, tavo dėdė Hermanas buvo geras mano draugas. Aš tesėjau savo pažadą — daviau tau darbą ir gerais, ir sunkiais laikais, todėl ne tik visada kišenėje turėjai dolerį, bet dar turėjai kur prisiglausti, ir tau neteko gyventi tuose valdiškuose namuose…

— Mano namai — kepykla…

— Ir elgiausi su tavim kaip su savo sūnumi, paaukojusiu gyvybę dėl šios šalies. O mirus Hermanui — kiek tau tada buvo? septyniolika? bet tu labiau panėšėjai į šešerių metų vaiką — prisiekiau sau… Aš pasakiau: Artūrai Doneri, kol turėsi kepyklą ir verslą, rūpinsiesi Čarliu. Jis turės kur dirbti, lovą permiegoti ir duonos kąsnį. Kai tave norėjo uždaryti tuose Voreno namuose, aš jiems pasakiau, kad dirbsi pas mane ir kad tavim rūpinsiuosi. Nemiegojai ten nė vienos nakties. Daviau tau kambarį, rūpinausi. Na — ar aš tesėjau tą pažadą?

Aš linktelėjau, bet iš to, kaip jis čia išlankstė, čia vėl sulankstė sąskaitas, supratau, kad jam sunkiai sekasi tai, ką sumanė. Ir nors labai nenorėjau žinoti, kas laukia, žinojau.

— Aš kiek įmanydamas stengiausi dirbti gerai. Aš sunkiai dirbau…

— Žinau, Čarli. Dėl darbo nieko negaliu tau prikišti. Bet kažkas tau nutiko, ir aš nesuprantu kas. Ne tik aš. Visi apie tai kalba. Per kelias pastarąsias savaites jie buvo atėję čia gerą dešimtį kartų. Jie visi suirzę. Čarli, turiu tave atleisti.

Norėjau įsiterpti, bet jis papurtė galvą.

— Vakar pas mane atėjo delegacija. Čarli, man reikia išsaugoti verslą.

Jis spoksojo į savo rankas, be perstojo vartydamas jose popierių, tarsi tikėtųsi pamatyti jame tai, ko nebuvo anksčiau.

— Atleisk, Čarli.

— Bet kur man eiti?

Jis pažiūrėjo į mane pirmą kartą nuo tada, kai mes įėjome į mažą kaip kišenė jo kabinetą.

— Tu neblogiau už mane žinai, kad tau nebereikia čia dirbti.

— Pone Doneri, aš niekada nesu dirbęs niekur kitur.

— Kalbėkime atvirai. Tu — nebe tas Čarlis, kuris atėjo čia prieš septyniolika metų ir net ne tas Čarlis, koks buvai prieš keturis mėnesius. Kas atsitiko — tu nepasakoji. Tai tavo asmeninis reikalas. Gal koks stebuklas — ką gali žinoti? Bet tu pasikeitei ir tapai labai protingu jaunuoliu. O dirbti prie tešlos maišyklės ir nešioti užsakymus — ne darbas protingam jaunuoliui.

Jis, aišku, buvo teisus, bet kažkodėl norėjau, kad jis apsigalvotų.

— Turit leisti man likti, pone Doneri. Duokit man dar vieną galimybę. Pats sakėte, kad prižadėjote dėdei Hermanui, kad turėsiu darbą tol, kol man reikės. Man vis dar jo reikia, pone Doneri.

— Tau jo nereikia, Čarli. Jeigu reikėtų, aš pasakyčiau jiems, kad man nerūpi jų delegacijos su visais tais prašymais ir stočiau į tavo pusę prieš juos visus. Bet dabar jie mirtinai tavęs bijo. Be to, aš turiu galvoti ir apie savo šeimą.

— O jeigu jie apsigalvos? Leiskite man pamėginti juos perkalbėti.

Aš spyriojausi labiau, negu jis tikėjosi. Žinojau, kad reikėtų liautis, bet neįstengiau susivaldyti.

— Aš juos įtikinsiu, — maldaute maldavau.

— Na, gerai, — galop atsiduso jis. — Mėgink. Bet tu tik pats save įskaudinsi.

Kai išėjau iš jo kabineto, pro šalį praėjo Frankas Railis su Džo Karpu, ir supratau, kad Doneris sakė tiesą. Jiems buvo nepakeliama į mane žiūrėti. Dėl manęs jie visi jautėsi nesmagiai.

Frankas ką tik paėmė padėklą su bandelėmis; man sušukus, jis ir Džo atsisuko.