Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Tada ir nusprendžiau pasirinkti kompromisą. Gal šis sprendimas nebuvo idealus, bet jis buvo mano, ir susidariusiomis aplinkybėmis atrodė geriausia išeitis. Pasakysiu Kabaldai, ką žinau, ir įspėsiu liautis.

Nutaikiau, kai jis buvo vienas prie prausyklos, bet kai prie jo priėjau, jis bandė sprukti į šalį.

— Turiu pasikalbėti su tavim apie vieną svarbų dalyką, — tariau. — Noriu tavo patarimo (vienam draugui, susidūrusiam su problema. Jis sužinojo, kad vienas bendradarbis apgaudinėja bosą ir nežino, kaip pasielgti. Mintis įskųsti tą vyruką ir pridaryti nemalonumų jam nepatinka, bet jis nenori rankas sudėjęs stebėti ir leisti apgaudinėti savo bosą — o jis buvo geras jiems abiem.

Kabalda įdėmiai į mane pažiūrėjo.

— Ką tas tavo draugas ketina daryti?

— Čia ir yra visa bėda. Jis nenori nieko imtis. Jis mano, kad jeigu vagiliavimas baigsis, nebūtų nė prasmės ką nors daryti. Taigi jis viską pamirštų.

— Tavo draugui reikėtų nekišti nosies ne į savo reikalus, — atsakė Kabalda nukeldamas svorį nuo nesveikos kojos. — Jam reikėtų nematyti tokių dalykų ir žinoti, kas jo draugai. Bosas yra bosas, o darbo žmonės turi eiti išvien.

— Mano draugui taip neatrodo.

— Čia ne jo reikalas.

— Jo galva, jeigu jis apie tai žino, vadinasi, yra iš dalies atsakingas. Todėl jis nusprendė: jeigu tie dalykai baigsis, jis tylės, antraip viską išklos. Norėjau paklausti tavo nuomonės. Manai, kad esant tokioms aplinkybėms vagiliavimas liausis?

Kabaldai sunkai sekėsi slėpti pyktį. Mačiau, kad jis nori man suduoti, bet tik gniaužė kumštį.

— Pasakyk savo draugui, kad tam vyrukui, matyt, nelieka kitos išeities.

— Puiku, — atsakiau. — Mano draugas labai apsidžiaugs.

Kabalda nuėjo į šalį, bet paskui stabtelėjo ir atsigręžė.

— Tas tavo draugas… gal jis nori dalies? Todėl jam parūpo?

— Ne, jis tik nori, kad visa tai baigtųsi.

Jis sužaibavo į mane akimis.

— Galiu tau pasakyti: tu pasigailėsi, kad įkišai nosį. Visada tave užsistodavau. Man turbūt galvoj negerai buvo.

Ir nušlubavo.

Galbūt man reikėjo papasakoti viską Doneriui, ir šis būtų jį išmetęs — nežinau. Bet mano poelgis turi savų pranašumų. Viskas baigėsi. Bet kiek dar yra tokių kaip Kabalda, kurie šitaip išnaudoja kitus žmones?

Gegužės 15 d. — Studijuoti man sekasi. Universiteto biblioteka virto man antrais namais. Jos darbuotojams teko duoti man atskirą kambarėlį, nes aš vos per sekundę įsimenu viską, kas parašyta spausdintame lape, o smalsūs studentai amžinai susispiečia aplink mane, kai žaibiškai verčiu knygų puslapius.

Šiuo metu mane labiausiai vilioja senovės kalbų žodžių etimologija, naujesni darbai apie variacinį skaičiavimą ir induizmo istorija. Nuostabu, kaip susiję iš pažiūros nieko bendra neturintys dalykai. Aš pasiekiau naują plato, ir dabar įvairių mokslo sričių upeliai atrodo esą arčiau vienas kito, tarsi tekėtų iš vienos versmės.

Net keista: kai būnu koledžo valgykloje ir klausausi studentų, besiginčijančių apie istoriją, politiką ar religiją, tie ginčai man atrodo labai vaikiški.

Aš nebepatiriu malonumo diskutuodamas tokiu elementariu lygmeniu. Žmonėms apmaudu, kai parodai, kad jie nesuvokia problemos sudėtingumo — jie nesupranta, kas slypi po paviršiaus raibuliais. Aukštesnio lygio žmonės ne ką geresni, ir aš nė nebebandau diskutuoti apie tuos dalykus su Bikmano profesoriais.

Bertas dėstytojų valgykloje supažindino mane su vienu ekonomikos profesoriumi, garsėjančiu darbais apie ekonomikos veiksnius, darančius įtaką palūkanų normoms. Aš jau seniai norėjau pasikalbėti su kokiu ekonomistu apie kai kurias perskaitytas mintis. Man neduoda ramybės doroviniai aspektai karinės blokados kaip ginklo, naudojamo taikos metais. Paklausiau jo, ką jis mano apie kai kurių mūsų senatorių siūlymą pradėti taikyti kai kurioms mažesnėms šalims, šiuo metu nusistačiusioms prieš mus, tokią taktiką kaip vadinamuosius juoduosius sąrašus ir sustiprintą laivų krovinių deklaracijų kontrolę, naudotą per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Jis klausėsi tylėdamas, įsmeigęs akis į tolį, ir aš pamaniau, kad jis kaupiasi prieš atsakydamas, bet po kelių minučių jis atsikrenkštė ir papurtė galvą. Tai ne jo specializacijos sritis, atsiprašinėdamas paaiškino jis. Jį domina palūkanų normos, o apie karo ekonomiką iki šiol mažai galvojęs. Jis pasiūlė pasikalbėti su dr. Vesiu, kadaise skaičiusiu pranešimą apie karinius prekybos susitarimus per Antrąjį pasaulinį karą. Gal jis sugebės man padėti.

Man nespėjus nieko atsakyti, jis pačiupo mano ranką ir paspaudė. Girdi, jam buvo malonu susipažinti, bet jis turi prieš paskaitą surasti užrašus. Ir dingo.

Taip pat nutiko, kai mėginau kalbėtis apie Čoserį su Amerikos literatūros specialistu, kai klausinėjau vieną orientalistą apie Trobriano salos čiabuvius, ar bandžiau gvildenti automatizacijos sukeltas bedarbystės problemas su socialinės psichologijos žinovu, kurio specializacija — viešosios nuomonės apklausos paauglių elgsenos klausimais. Jie visada rasdavo dingstį pasprukti, nes bijojo, kad paaiškės, kokios siauros jų žinios.

Dabar jie man atrodo visai kitokie. Ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės — ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. Alisa taip pat tik žmogus — moteris, ne deivė — ir šįvakar veduosi ją į koncertą.

Gegužės 17 d. — Tuoj išauš, bet aš vis dar negaliu užmigti. turiu suprasti, kas man nutiko vakar per koncertą.

Vakaras prasidėjo visai neblogai. Žmonės anksti susigrūdo į pagrindinę Centrinio parko alėją, tad mudviem su Alisa teko laviruoti tarp išsitiesusių ant žolės porelių. Galiausiai toli nuo tako radome vietą po medžiu, į kurį nebuvo prilipę žioplių ir kurio nesiekė žibintų šviesos. Kad esame ne vieni, galėjome spręsti tik iš besispyriojančios moters juoko ir žybsinčių cigarečių.

— Čia bus gerai, — tarė Alisa. — Nėra reikalo sėdėti prie pat orkestro.

— Ką dabar groja? — paklausiau.

— Debiusi „La Mer”. Tau patinka?

Įsitaisiau šalia jos.

— Nedaug žinau apie tokią muziką. Turiu apie ją pagalvoti.

— Negalvok, — sušnabždėjo. — Pajusk ją. Tegul ji užlieja tave kaip jūra — visai nereikia stengtis suprasti.

Ji aukštielninka atsigulė ant žolės ir pasuko veidą į muzikos pusę.

Negalėjau numanyti, ko ji iš manęs tikisi. Sprendžiant užduotis ir sistemingai įgyjant žinias viskas buvo aišku, dabar — nieko panašaus. Mintyse kartojau, kad prakaituojantys delnai, smaugulys krūtinėje ir troškimas ją apkabinti tėra biocheminės organizmo reakcijos. Aš net atsekiau dirgiklio ir reakcijos grandinę, sukeliančią tą mano nervinimąsi ir jaudulį. Tačiau viskas buvo miglota, neaišku. Apkabinti ją ar ne? Ar ji laukia, kad taip padaryčiau? O gal užpyks? Mačiau, kad vis dar elgiuosi kaip paauglys, ir tai mane pykdė.

— Klausyk, — pralemenau, — gal įsitaisyk patogiau? Atsišliek man į petį.

Ji leidosi mano apkabinama, bet į mane nepažiūrėjo. Rodės, ji per daug pasinėrusi į muziką, kad suvoktų, ką darau. Ji nori, kad laikyčiau ją taip apkabinęs, ar tiesiog tingi prieštarauti? Pamažu slinkdamas ranką prie liemens jutau, kaip ji virpa, bet ir toliau žiūrėjo į orkestro pusę. Ji apsimetė sukaupusi visą dėmesį į muziką, kad nereikėtų reaguoti į mano veiksmus. Ji nenorėjo žinoti, kas darosi. Tol, kol klausysis žiūrėdama į kitą pusę, galės apsimetinėti nė nežinanti, kad prie jos prisiglaudžiau ir apglėbiau, ir kad darau tai be jos sutikimo. Ji norėjo, kad jos kūnas būtų pamylėtas, kol jos mintys bus sutelktos į aukštesnius dalykus. Šiurkščiai pasukau jos smakrą.