Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Bėgu koridoriumi… kažkas mane vejasi… ne žmogus… tik didžiulis žvilgantis virtuvinis peilis… man baisu, aš šaukiu, bet nepasigirsta jokio garso, nes man perpjauta gerklė ir iš jos bėga kraujas…

— Mama, Čarlis žiūri į mane pro rakto skylutę…

Kodėl ji kitokia? Kas jai atsitiko?., kraujas… jis bėga… tamsus sandėliukas…

Trys aklos pelės… trys aklos pelės,

Žiūrėkit, kaip jos bėga! Žiūrėkit, kaip jos bėga!

Jos visos valstiečio žmoną vejas,

Mat ji uodegas joms duonriekiu nurėžė.

Ar kada regėjot tokį dalyką:

Trys… aklos pelės… lekia ir cypia?

Čarlis vienas virtuvėje ankstų rytą. Visi kiti dar miega, ir jis linksmai žaidžia su savo suktuku. Berniukui pasilenkus ištrūksta viena marškinių saga ir nurieda virtuvės linoleumu, išmargintu įmantriu linijų raštu. Saga rieda link vonios, jis seka iš paskos, bet pameta ją iš akių. Kur ta saga? Jis įeina į vonią jos ieškoti. Kambaryje stovi spinta su skalbinių pintine, jam patinka išimti iš jos visus drabužius ir juos apžiūrinėti. Tėvo apdarus, motinos… ir Normos sukneles. Jis norėtų jomis apsirengti ir apsimesti esąs Norma, bet kartą, kai taip padarė, motina įkrėtė jam rykščių. Šitoje skalbinių pintinėje jis randa Normos apatinius su prikepusiu krauju. Ką bloga ji padarė? Jį apima siaubas. Tas, kuris tai padarė, gali ateiti ieškoti jo…

Kodėl toks vaikystės prisiminimas taip ryškiai užsifiksavo ir kodėl jis dabar mane baugina? Gal dėl mano jausmų Alisai?

Dabar apie tai galvodamas suprantu, kodėl mane mokė laikytis toliau nuo moterų. Padariau negerai išsakęs savo jausmus Alisai. Neturėjau teisės galvoti apie moterį taip — man per anksti.

Bet net rašant šiuos žodžius kažkas manyje man rėkia, kad čia ne viskas. Aš esu žmogus. Aš buvau kažkas prieš tai, kai mane operavo chirurgas. Ir aš turiu ką nors mylėti.

Gegužės 8 d. — Net dabar, kai sužinojau, kas darosi ponui Doneriui už nugaros, man sunku patikėti. Pirmiausia pastebėjau, kad kažkas ne taip, prieš dvi dienas, tuo metu, kai būna daugiausia pirkėjų. Kabalda už prekystalio pakavo gimtadienio tortą vienam iš nuolatinių mūsų klientų. Tas tortas kainuoja 3 dolerius ir 95 centus. Bet kai Kabalda surinko skaičius, kasos aparatas parodė vienu doleriu mažiau. Jau norėjau sakyti, kad apsiriko, bet veidrodyje už prekystalio pamačiau, kad pirkėjas pamerkė akį ir nusišypsojo, o Kabalda nusišypsojo jam. O kai vyras pasiėmė grąžą, pamačiau sutviskant didelę sidabrinę monetą, likusią Kabaldos delne. Jo pirštai iškart susigniaužė, ir greitu judesiu jis įsikišo pusės dolerio monetą į kišenę.

— Čarli, — paklausė moteris už manęs, — ar dar yra tų eklerų?

— Einu pažiūrėti į sandėlį.

Apsidžiaugiau, kad mane atitraukė, nes gavau laiko pagalvoti apie tai, ką mačiau. Akivaizdu, kad Kabalda neapsiriko. Jis tyčia paėmė mažiau pinigų iš pirkėjo, ir juodu vienas kitą suprato be žodžių.

Visas suglebęs atsišliejau sienos nežinodamas, ką daryti. Kabalda dirbo pas poną Donerį daugiau kaip penkiolika metų. Doneris — jis visuomet elgdavosi su savo darbininkais kaip su artimais draugais ar net giminaičiais — ne kartą kvietė Kabaldą su šeima pas save vakarienės. Jis dažnai palikdavo Kabaldą vadovauti kepyklai, kai turėdavo išvykti, ir aš esu girdėjęs, kaip Doneris duodavo jam pinigų sumokėti už žmonos gydymąsi ligoninėje.

Negalėjau patikėti, kad kas nors galėtų vogti iš tokio žmogaus. Turėjo būti koks kitas aiškinimas. Akivaizdu, kad Kabalda išmušė aparate ne tą sumą, o pusė dolerio buvo arbatpinigiai. Arba gal ponas Doneris turi kokį ypatingą sandorį su šiuo pirkėju, nuolat perkančiu kreminius tortus. Nieku gyvu nepatikėsiu, kad Kabalda vagia. Jis visada būdavo man toks geras.

Aš nebenorėjau žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Atnešęs eklerus ir rūšiuodamas pyragaičius, bandeles ir tortus stengiausi nežiūrėti į kasos aparatą.

Bet kai įėjo nedidelė rudaplaukė moteris — jinai visada įgnybdavo man į žandą ir juokaudavo rasianti man merginą — prisiminiau, kad ji dažniausiai pasirodo, kai Doneris išeina pietauti, ir už prekystalio stovi Kabalda. Šis dažnai siųsdavo mane nešti užsakytus kepinius jai į namus.

Mintyse nesąmoningai suskaičiavau sumą už pirkinius — 4 doleriai ir 53 centai — bet nusisukau, kad nepamatyčiau, kiek Kabalda išmušė aparate. Norėjau žinoti tiesą, bet bijojau to, ką galiu sužinoti.

— Du doleriai ir keturiasdešimt penki centai, ponia Viler, — tarė jis.

Skimbtelėjo kasos aparatas. Cingtelėjo skaičiuojama grąža. Dunktelėjo uždaromas kasos aparato stalčius.

— Ačiū, ponia Viler.

Pasisukau ir dar spėjau pamatyti, kaip jis įkiša ranką į kišenę, ir tyliai barkšteli monetos.

Kiek kartų jis siuntė mane pristatyti jai pirkinių ir paimdavo iš jos mažiau, negu turėjo, kad paskui juodu galėtų pasidalyti skirtumą? Nejaugi visus tuos metus jis išnaudojo mane kaip tarpininką, padedantį jam vogti?

Negalėjau atitraukti akių nuo šlempinančio už prekystalio Kabaldos; iš po popierinės kepurės jam žliaugė prakaitas. Jis atrodė žvaliai ir geraširdiškai nusiteikęs, bet kai pakėlė akis ir sugavo mano žvilgsnį, susiraukė ir nusisuko.

Man norėjosi jam užvožti. Knietėjo prieiti už prekystalio ir trenkti į snukį. Neatsimenu kada nors taip nekentęs žmogaus, bet šįryt Kabaldos nekenčiau visa širdimi.

Nepadėjo, kad visa tai išliejau popieriuje savo tyliame kambaryje. Kaskart, kai galvoju, kaip Kabalda vagia iš pono Donerio, man norisi ką nors sudaužyti. Laimė, vargu ar aš gebu smurtauti. Man rodos, per savo gyvenimą nesu niekam sudavęs.

Bet vis tiek turiu nuspręsti, ką daryti. Pasakyti Doneriui, kad darbuotojas, kuriuo jis pasitiki, visus tuos metus iš jo vogė? Kabalda viską neigs, o aš niekaip neįrodysiu, kad tai tiesa. Ir kaip tai paveiks poną Donerį? Nežinau, ką daryti.

Gegužės 9 d. — Negaliu užmigti. Tai, ką mačiau, mane smarkiai paveikė. Esu pernelyg daug skolingas ponui Doneriui, kad stovėčiau ir iš šalies žiūrėčiau, kaip jį šitaip įžūliai apiplėšinėja. Tylėdamas nusikalsčiau taip pat kaip Kabalda. Tačiau ar man reikia jį įskųsti? Labiausiai man neduoda ramybės tai, kad siųsdamas mane pristatyti kepinių jis išnaudojo mane ir aš padėjau jam vogti iš Donerio. Pats to nežinojau, taigi neturėjau su tuo nieko bendra ir nesu kaltas. Bet dabar, kai žinau, tylėdamas tampu ne mažiau kaltas negu jis.

Tačiau Kabalda — mano bendradarbis. Turi tris vaikus. Ką jis darys, jeigu Doneris išmes jį iš darbo? Kito jis gali negauti — juolab su ta šluba koja.

Ar man reikia dėl to nerimauti?

Kas yra dora? Ironiška: nors esu labai protingas, tai nepadeda man atsakyti į tokį klausimą.

Gegužės 10 d. — Paklausiau apie tai profesoriaus Nemuro. Jis teigia, kad esu nekaltas liudytojas ir man nėra reikalo veltis į nemalonumus. Rodos, jam visai nerūpi tas faktas, kad mane išnaudojo kaip tarpininką. Pasak jo, jeigu tuo metu nesupratau, kas darosi — tai neturi reikšmės. Mano kaltės nė kiek ne daugiau negu peilio, su kuriuo kažkas kažkam įdūrė, ar automobilio, patekusio į avariją.

— Bet aš juk nesu negyvas daiktas, — ginčijausi aš. — Aš esu žmogus .

Iš pradžių jis sumišo, bet paskui nusijuokė.

— Be abejo, Čarli. Bet aš kalbėjau ne apie dabartį. Tarėjau omenyje tai, kas buvo prieš operaciją.

Patenkintas savimi, pasipūtęs — man norėjosi užvožti ir jam.

— Prieš operaciją irgi buvau žmogus. Jei kartais užmiršote…

— Žinoma, Čarli. Nesuprask klaidingai. Bet tada buvo kitaip…