Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Ne! — suspinga Norma. — Ne tu! Tu nesakyk! Pažymys mano, taigi aš pati ir pasakysiu.

— Luktelk, panele.

Matas deda laikraštį ir rūsčiai į ją kreipiasi:

— Šitaip kalbėti su broliu nevalia.

— Jis neturėjo teisės pasakoti!

— Bala nematė.

Matas piktai dėbso į ją grūmodamas smiliumi.

— Jis nieko bloga nenorėjo, tau nedera šitaip ant jo rėkti.

Jis atsisuka į motiną tikėdamasis paramos.

— Gavau dešimtuką — parašiau geriausiai iš visos klasės. Ar dabar galėsiu laikyti šuniuką? Jūs juk žadėjote. Sakėt, jeigu gausiu už testą gerą pažymį. Aš gavau dešimtuką. Noriu rudo šuns su baltais lopais. Pavadinsiu jį Napoleonu, nes į šį testo klausimą atsakiau geriausiai. Napoleonas pralaimėjo mūšį prie Vaterlo.

Rožė pritariamai linkteli.

— Eik į verandą pažaisti su Čarliu. Jis ilgiau negu valandą laukė, kol grįši namo po pamokų.

— Aš nenoriu su juo žaisti.

— Eik į verandą, — sako Matas.

Norma pasižiūri į tėvą, paskui į Čarlį.

— Aš neprivalau su juo žaisti. Mama sako, jei nenoriu, galiu su juo nežaisti.

— Panele, — Matas stojasi nuo kėdės ir eina link jos, — tuoj pat atsiprašyk brolio.

— Aš neprivalau, — suspiegia Norma ir bėga už motinos kėdės. — Jis kaip kūdikis. Jis nemoka žaisti „Monopolio”, šaškėmis ar dar ko. Jis viską painioja. Aš daugiau su juo nežaisiu.

— Tada drožk į savo kambarį!

— Ar dabar galėsiu laikyti šuniuką, mama?

Matas tvoja kumščiu per stalą.

— Kol būsi šitaip nusistačiusi, šiuose namuose šuns nebus, panele.

— Aš prižadėjau jai šunį, jei gerai mokysis…

— Rudą su baltomis dėmėmis! — priduria Norma.

Matas rodo į stovintį prie sienos Čarlį.

— Ar užmiršai, kaip sakei savo sūnui, kad jis negali turėti šuns, nes neužtenka vietos ir nėra kam juo rūpintis. Atsimeni? Kai jis prašė šuns? Atsiimi tai, ką jam sakei?

— Bet aš galiu pasirūpinti savo šunimi, — nenusileidžia Norma. — Šersiu jį, maudysiu, vesiu pasivaikščioti…

Čarlis atsistojęs prie stalo žaidė su pririšta prie virvelės didele raudona saga. Dabar jis staiga prašneka.

— Aš padėsiu jai prižiūrėti šunį! Padėsiu jį šerti, šukuoti ir neleisiu kitiems šunims jo kandžioti!

Bet nespėjus Matui ar Rožei atsakyti, Norma sucypia:

— Ne! Jis bus mano šuo. Mano vienos!

Matas linkteli.

— Matai?

Rožė atsisėda prie dukros ir norėdama nuraminti glosto kasą.

— Reikia viskuo dalytis, brangute. Čarlis galės tau padėti juo rūpintis.

— Ne! Jis bus mano vienos!.. Aš gavau dešimtuką iš istorijos, ne jis! Jis niekada negauna gerų pažymių — ne taip kaip aš. Kodėl jis turi padėti juo rūpintis? Paskui šuo pamėgs jį labiau negu mane, ir jis taps jo šunimi, ne mano. Jeigu jis bus ne mano vienos, man jo nereikia.

— Ką gi — klausimas išsisprendė, — sako Matas imdamas laikraštį ir vėl sėsdamasis ant kėdės. — Šuns nebus.

Staiga Norma pašoka nuo sofos ir stveria testą, kurį taip džiugiai parnešė namo prieš kelias minutes. Ji suplėšo popierius ir meta skutus išsigandusiam Čarliui į veidą.

— Aš nekenčiu tavęs! Nekenčiu!

— Norma, tučtuojau liaukis!

Rožė pačiumpa Normą, bet ji ištrūksta.

— Nekenčiu ir mokyklos! Nekenčiu! Aš nebesimokysiu ir būsiu tokia kvaiša kaip jis. Pamiršiu viską, ką išmokau, o tada būsiu tokia pat kaip jisai.

Norma išbėga iš kambario klykdama:

— Man jau prasidėjo. Aš viską užmirštu… Jau užmirštu… Nebeatsimenu nieko, ką buvau išmokusi!

Rožė persigandusi bėga jai pavymui. Matas sėdi ir spokso į laikraštį ant kelių. Išsigandęs isterijos ir riksmų Čarlis susmunka ant kėdės ir ima tyliai raudoti. Ką bloga jis padarė? Ir jausdamas drėgmę persunkiant kelnes ir srūvant koja jis sėdi laukdamas smūgio delnu — žino jį gausiąs, kai motina grįš.

Skandalas užsimiršo, bet nuo to laiko Norma laisvalaikį leisdavo su draugėmis arba žaisdavo viena savo kambaryje. Ji užsirakindavo duris, ir man buvo uždrausta įeiti be jos leidimo.

Prisimenu, kartą nugirdau, kaip Norma, žaisdama su drauge savo kambaryje, sušuko:

— Jis ne tikras mano brolis! Jis tik berniukas, kurį mes priėmėme gyventi, nes jo pasigailėjome. Mama man taip sakė. Ji dar sakė, galiu visiems pranešti, kad jis nėra tikras mano brolis.

Gaila, kad tas prisiminimas — ne fotografija, tad negaliu jo suplėšyti ir mesti jai į veidą. Norėčiau grįžti į praeitį ir pasakyti jai, kad nenorėjau sukliudyti įsigyti šunį. Nebūčiau kliudęs, kad jis būtų jos vienos, nebūčiau jo šėręs, šukavęs ar su juo žaidęs — kad jis nepamėgtų manęs labiau negu jos. Aš tik norėjau, kad Norma žaistų su manimi kaip anksčiau. Niekada nenorėjau padaryti nieko, kad ją įskaudinčiau.

Birželio 6 d. — Pirmą kartą rimtai susipykau su Alisa. Pats kaltas. Norėjau ją pamatyti. Dažnai po nerimą keliančio prisiminimo ar sapno užtenka su ja pasikalbėti — ar tik pabūti šalia — ir pasijuntu geriau. Bet aš padariau klaidą, kai nuėjau į mokymo centrą jos pasitikti.

Nebuvau protiškai atsilikusių suaugusiųjų mokymo centre nuo operacijos, tad mintis, kad jį vėl pamatysiu, jaudino. Jis 23-ojoje gatvėje, į rytus nuo 5-ojo prospekto, senoje mokykloje, kurią Bikmano universiteto klinika pastaruosius penkerius metus naudojo švietimo eksperimentui — specialioms pamokoms žmonėms su negalia. Lauke prie senų vartų su smailais virbais ant žvilgančios bronzinės lentelės trumpas užrašas: Protiškai atsilikusių suaugusiųjų centras — Bikmano universiteto filialas.

Alisos pamokos baigėsi aštuntą, bet aš norėjau pamatyti klasę, kurioje ne per seniausiai vargau skaitydamas, rašydamas ir mokydamasis skaičiuoti grąžą iš vieno dolerio.

Įėjau į vidų, įsmukau pro duris ir pažiūrėjau pro langą. Alisa sėdėjo prie savo stalo, o greta ant kėdės — man nepažįstama prakaulaus veido moteris. Ji buvo susiraukusi, mat neslėpė esanti suglumusi, ir man parūpo, ką Alisa bando jai išaiškinti.

Prie lentos invalido vežimėlyje sėdėjo Maikas Domis, o įprastoje vietoje ant pirmos kėdės pirmoje eilėje buvo įsitaisęs Lesteris Braunas, pasak Alisos — protingiausias grupėje. Lesteris lengvai išmokdavo tai, kas man sekėsi labai sunkiai, bet jis ateidavo kada panorėdavo, o kartais nepasirodydavo, nes uždarbiaudavo vaškuodamas grindis. Manau, jei mokslai jam būtų rūpėję — tiek, kiek rūpėjo man — eksperimentui būtų pasirinkę jį. Pamačiau ir naujų veidų, man nepažįstamų žmonių.

Galop sukaupiau drąsą ir įėjau.

— Čarlis! — šūktelėjo Maikas lanku privažiuodamas su savo vežimėliu.

Pamojau jam.

Bemisė, graži tuščio žvilgsnio blondinė, pakėlė akis ir bukai nusišypsojo.

— Kur buvai, Čarli? Tavo kostiumas gražus.

Kiti, prisimenantys mane, pamojo man, o aš jiems. Staiga iš Alisos išraiškos supratau, kad ji suirzo.

— Beveik aštuonios valandos, — pranešė ji. — Laikas susitvarkyti.

Kiekvienas mokinys turėjo jam skirtą užduotį — sudėti kreidą, trintukus, popierius, knygas, pieštukus, bloknotus, dažus ir vaizdines mokymo priemones. Kiekvienas žinojo savo darbą ir didžiavosi, kad gerai jį atlieka. Visi ėmėsi savo užduočių, išskyrus Bemisę. Ši spoksojo į mane.

— Kodėl Čarlis nelanko mokyklos? — paklausė ji. — Kas nutiko, Čarli? Vėl mokysies?

Kiti įsmeigė į mane akis. Aš pažiūrėjau į Alisą, laukdamas, kol ji atsakys už mane, ir stojo ilga tyla. Ką galėjau jiems pasakyti, kad neužgaučiau?