Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 13

Birželio 10 d. — Mes sėdime reaktyviniame bombonešyje B-47 ir netrukus išskrisime į Čikagą. Už šį pokyčių dienyną esu dėkingas Bertui — jam šovė geniali mintis jį padiktuoti į tranzistorinį magnetofoną, o paskui paprašyti stenografistės Čikagoje ją atspausdinti. Nemurui šis sumanymas patinka. Jis net nori, kad diktuočiau iki pat paskutinės minutės. Jis mano, jei suvažiavimo posėdžiams baigiantis bus paleista naujausia juosta, tai gerai papildys pranešimą.

Taigi aš vienas sėdžiu mūsų privačioje kabinoje į Čikagą skrendančiame reaktyviniame lėktuve bandydamas priprasti prie mąstymo garsiai ir prie savo balso skambesio. Manau, stenografistė sugebės išmesti visus hm ir ėėė ir padarys, kad popieriuje viskas atrodytų natūraliai (mane tiesiog ištinka paralyžius, kai pagalvoju, kad šimtai žmonių klausysis žodžių, kuriuos tariu dabar, tada nieko negaliu padaryti).

Galvoje tuščia. Šiuo metu mano jausmai svarbesni už visa kita.

Man kelia siaubą mintis, kad kilsime į orą.

Man atrodo, kad prieš operaciją aš niekada gerai nesupratau, kas yra lėktuvai. Filmuose ir per televizorių iš arti rodomi lėktuvai man niekada nekėlė asociacijų su daiktais, kuriuos matydavau skrendant padangėje. Dabar, prieš pat pakylant, galiu galvoti vien apie tai, kas galėtų nutikti, jei lėktuvas sudužtų. Mane purto šaltis, neapleidžia mintis, kad nenoriu mirti. Į galvą lenda diskusijos apie Dievą.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai galvojau apie mirtį, bet ne apie Dievą. Motina retkarčiais vesdavosi mane į bažnyčią — bet aš neprisimenu, kad dėl to man būtų kilę minčių apie Dievą. Rožė gana dažnai minėdavo Jį, ir aš turėdavau vakare Jam melstis, bet niekada rimtai apie tai nesusimąstydavau. Prisimenu Jį kaip tolimą giminaitį — dėdę su ilga barzda, sėdintį soste (kaip Kalėdų Senelį prekybos centre ant savo didelės kėdės, kuris pasisodina tave ant kelių ir klausia, ar buvai geras, ir kokios dovanos iš jo norėtum). Motina Jo bijojo, bet vis tiek prašydavo iš Jo malonių. Tėvas niekada Jo neminėjo — galėjai pamanyti, kad Dievas yra vienas iš Rožės giminaičių, su kuriais jis nenori turėti reikalų.

*

— Mes jau pasiruošę kilti, pone. Ar galėčiau padėti jums užsisegti saugos diržą?

— Ar būtina? Man nepatinka, kai mane pririša.

— Tik kol pakilsime.

— Nenorėčiau — nebent tai būtina. Aš jaučiu baimę, kai mane pririša. Galimas daiktas, kad mane supykins.

— Tokios taisyklės, pone. Leiskite jums padėti.

— Ne! Aš pats.

— Ne… šitą reikia kišti čia.

— Luktelkit… ėėė… Viskas gerai.

*

Absurdas. Bijoti nėra ko. Saugos diržas neveržia, taigi neskauda. Rupūs miltai, kodėl mintis užsisegti saugos diržą turėtų šitaip bauginti? Diržas ir lėktuvo vibracijos kylant. Tas nerimas šioje situacijoje tiesiog juokingas… vadinasi, turi būti kažkoks pagrindas… koks?., skrydis į tamsius debesis ir pro juos… užsisekite saugos diržus… pririštas… bandau ištrūkti… prakaitu permirkusios odos tvaikas… vibracijos ir riaumojimas ausyse.

Debesyse pro iliuminatorių matau Čarlį. Sunku pasakyti, kokio amžiaus, turbūt maždaug penkerių. Kol dar nebuvo Normos…

— Ar judu jau susiruošę?

Tėvas prieina prie durų. Jis apkūnus, ypač apdribęs veidas ir kaklas. Jis atrodo pavargęs.

— Klausiu: ar jau susiruošėt?

— Luktelk minutę, — atsako Rožė. — Deduosi skrybėlę. Pažiūrėk, ar jo marškiniai susagstyti, ir užrišk batų raištelius.

— Eime, pabaikime šį reikalą.

— Kur? — klausia Čarlis. — Kur… eis… Čarlis.

Tėvas susiraukęs žiūri į jį. Matas Gordonas niekada nežino, kaip reaguoti į sūnaus klausimus.

Rožė pasirodo miegamojo tarpduryje; ji taisosi tik akis uždengiant} šydą. Jinai panaši į paukštį, o prie galvos pakeltos rankos atkištomis į šalis alkūnėmis panašios į sparnus.

— Mes einame pas gydytoją, jis padės tau tapti protingam.

Dėl šydo atrodo, kad jinai žiūri į jį pro vielos tinklą. Čarlis visada išsigąsta, kai jie šitaip išsipuošia ir išeina, nes žino, kad turės bendrauti su kitais žmonėmis, o motina nervinsis ir pyks.

Jam norisi bėgti, bet neturi kur.

— Kodėl tau reikia jam tai sakyti? — klausia Matas.

— Todėl, kad tai tiesa. Daktaras Guarinas gali jam padėti.

Matas vaikštinėja po kambarį kaip netekęs vilties žmogus, paskutinį kartą bandantis įtikinti pašnekovą.

— Iš kur žinai? Ką žinai apie šį žmogų? Jeigu būtų įmanoma ką nors padaryti, gydytojai jau seniai būtų mums pasakę.

— Nekalbėk šitaip! — spiegia ji. — Nesakyk man, kad jie negali padėti.

Ji stveria Čarlį ir prisiglaudžia jo galvą sau prie krūtinės.

— Jis bus normalus, kad ir ką mums tektų daryti, kad ir kiek kainuotų.

— Tokių dalykų už pinigus nenupirksi.

— Aš kalbu apie Čarlį. Tavo sūnų… tavo vienturtį.

Rožė ima sūpuoti jį į šalis — ją tuoj ištiks isterija.

— Aš neklausysiu tų kalbų. Tie gydytojai nežino, todėl ir sako, kad nieko negalima padaryti. Daktaras Guarinas viską man paaiškino. Valdžia nenori dotuoti jo išradimo, sako jis, nes tai įrodys, kad kiti gydytojai klysta. Taip nutiko ir kitiems mokslininkams, Pasterui ir Dženingsui bei daugybei kitų. Daktaras Guarinas papasakojo, kaip tie „puikūs” gydytojai bijo pažangos.

Šitaip atsikirsdama Matui ji apsiramina ir atgauna pasitikėjimą savimi. Kai paleidžia Čarlį, jis išsigandęs eina į kampą ir atsistojęs prie sienos dreba.

— Žiūrėk, tu vėl jį sutrikdei, — sako ji.

— Aš?

— Tu amžinai imi kalbėti apie tuos dalykus jam girdint.

— Dieve brangus! Eime ir baikime, velniai rautų, šį reikalą.

Juodu nesikalba visą kelią pas daktarą Guariną. Tyli autobuse, tyli, kol eina tris kvartalus nuo stotelės iki kontorų pastato miesto centre. Po kokių penkiolikos minučių daktaras Guarinas išeina į laukiamąjį ir su jais pasisveikina. Jis storas, pliktelėjęs ir atrodo, kad tuoj sprogs ir suplėšys baltą chalatą.

Čarlį sužavi retkarčiais vis trūktelintys tankūs balti antakiai ir balti ūsai. Kartais pirma trūkteli ūsai, paskui kilsteli abu antakiai, bet kartais atvirkščiai.

Didelis baltas kambarys, į kurį atsiveda Guarinas, sprendžiant iš kvapo neseniai perdažytas. Jis beveik tuščias: du rašomieji stalai vienoje kambario pusėje, kitoje — didžiulis aparatas su skalių eilėmis ir keturiomis ilgomis rankomis, panašiomis į dantisto grąžtą. Šalia juoda oda trauktas apžiūros stalas su storų diržų raizginiu pacientui pririšti.

— Nagi, nagi, nagi, — sako Guarinas pakeldamas antakius. — Vadinasi, čia Čarlis.

Jis tvirtai suima berniuką už pečių.

— Mes būsime draugai.

— Ar jūs tikrai galite jam kuo nors padėti, daktare Guarinai? — klausia Matas. — Ar jūs anksčiau esate nuo to gydęs? Mes turime nedaug pinigų.

Guarinui susiraukus antakiai nusileidžia kaip langinės.

— Pone Gordonai, ar aš ką nors sakiau apie tai, ką galiu padaryti? Argi man nereikia pirma jo apžiūrėti? Gal ką nors galima padalyti, o gal ne. Pirmiausia reikia atlikti fizinius ir protinius testus siekiant nustatyti patologijos priežastis. Apie prognozę turėsime laiko pasikalbėti vėliau. Tiesą sakant, pastaruoju metu esu tiesiog apsivertęs darbu. Sutikau imtis šio atvejo tik todėl, kad atlieku specialų šitokio protinio atsilikimo tyrimą. Be abejo, jei turite abejonių, gal tada…

Gydytojas liūdnai nutyla ir nusisuka, bet Rožė Gordon baksteli Matui alkūne.