Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Mano vyras visai ne tai norėjo pasakyti, daktare Guarinai. Jis per daug kalba.

Ji vėl rūsčiai žvilgteli į Matą įspėdama, kad atsiprašytų.

Matas atsidūsta.

— Jeigu kaip nors galite padėti Čarliui, mes padarysime viską, ką prašote. Padėtis dabar nekokia. Aš prekiauju kirpyklų reikmenimis. Visa, ką turiu, mielai…

— Turiu reikalauti vieno dalyko, — sako Guarinas sučiaupdamas lūpas, tartum tai turėtų padėti apsispręsti. — Kai pradėsime, gydymas turės vykti iki galo. Šios negalios atveju rezultatai dažnai pasirodo netikėtai, nors prieš tai ilgus mėnesius nebūna matyti jokio pagerėjimo ženklo. Turėkite galvoje: tai nereiškia, kad prižadu sėkmę. Nieko neįmanoma garantuoti. Bet jūs turite suteikti man galimybę jį išgydyti, antraip geriau apskritai nepradėti.

Jis susiraukia žiūrėdamas į juos, kad jie suvoktų perspėjimą, ir jo antakiai dabar panašūs į baltus gaubtus, iš po kurių spokso žydros akys.

— Dabar malonėkite išeiti ir leisti man apžiūrėti berniuką.

Matas dvejoja, ar palikti Čarlį vieną su juo, bet Guarinas linkteli:

— Taip bus geriausia, — sako jis ir išlydi tėvus į laukiamąjį. — Rezultatai visada būna labiau patikimi, kai atlikdamas psichologinio pagrindimo testus būnu vienas su ligoniu. Dėmesį blaškantys išoriniai veiksniai daro žalingą poveikį daugialypiam vertinimui.

Rožė triumfuodama nusišypso savo vyrui, ir šis nuolankiai išseka jai įkandin.

Likęs vienu du su Čarliu daktaras Guarinas patapšnoja jam per galvą. Jo šypsena geraširdiška.

— Gerai, vaiki. Gulkis ant stalo.

Kai Čarlis nereaguoja, jis švelniai užkelia jį ant oda traukto stalo ir tvirtai pririša storų diržų raizginiu. Stalas dvokia giliai įsisunkusiu prakaitu ir oda.

— Mama!

— Ji už durų. Nesijaudink, Čarli. Tau nė kiek neskaudės.

— Noriu mamos!

Čarlis sutrikęs, kad jį šitaip varžo. Jis nenumano, ką jam daro, bet kiti gydytojai tėvams išėjus iš kambario nesielgdavo švelniai.

Guarinas bando jį raminti.

— Ramiai, vaiki. Nėra ko bijoti. Matai šį didžiulį aparatą? Žinai, ką su juo darysiu?

Čarlis susigūžia, paskui prisimena motinos žodžius.

— Padarysite mane protingą.

— Teisingai. Bent jau žinai, ko čia esi. Dabar užsimerk ir atsipalaiduok, o aš įjungsiu tuos mygtukus. Pasigirs stiprus garsas — kaip lėktuvo — bet tau neskaudės. Mes pasižiūrėsime, ar galime padaryti tave šiek tiek protingesnį, negu esi dabar.

Guarinas įjungia mygtuką, didžiulis aparatas ima ūžti, sumirksi raudonos ir mėlynos lemputės. Čarlis persigandęs. Jis gūžiasi, tirta ir bando ištrūkti iš tvirtai prie stalo prispaudusių diržų.

Jis pradeda šaukti, bet Guarinas bemat sukiša jam į bumą audeklo gniužulą.

— Nagi, nagi, Čarli. Rėkti nereikia. Būk geras berniukas. Juk sakiau tau, kad neskaudės.

Čarlis vėl bando šaukti, bet iš burnos išsiveržia vien prislopintas gargesys, ir berniukui norisi vemti. Jis pajunta, kad kojos šlapios ir lipnios, o iš kvapo supranta, kad motina baus jį mušdama delnu per užpakalį ir pastatydama į kampą už tai, kad pridirbo į kelnes. Bet jis negalėjo susilaikyti. Kaskart, kai pasijunta įkliuvęs į spąstus ir apima panika, jis nesusivaldo ir privaro į kelnes. Jis dūsta… jį pykina… viskas akyse aptemsta…

Čarlis negali žinoti, kiek laiko praėjo, bet kai atsimerkia, audeklo burnoje nebėra, diržai nuimti. Daktaras Guarinas apsimeta neužuodžiąs smarvės.

— Nė kiek neskaudėjo, ar ne?

— Nnne.

— Tai ko šitaip drebi? Aš tik įjungiau aparatą, kad taptum protingesnis. Koks jausmas, kai pasidarei protingesnis, negu buvai anksčiau?

Pamiršęs baimę Čarlis išpučia akis ir spokso į aparatą.

— Aš tapau protingas?

— Žinoma. Dabar pasitrauk štai čia. Koks jausmas?

— Šlapia. Aš apsidirbau.

— Ką gi — kitą kartą taip nepadarysi, ar ne? Dabar, kai žinai, kad neskauda, nebebijosi. Noriu, kad dabar papasakotum mamai, koks protingas jautiesi, tada ji atsives tave du kartus per savaitę aktyvinti galvos smegenis trumposiomis bangomis, ir tu darysiesi vis protingesnis ir protingesnis.

Čarlis nusišypso.

— Aš moku vaikščioti atbulomis.

— Nejaugi? Parodyk, — sako Guarinas ir apsimesdamas susidomėjęs užverčia aplanką. — Noriu pažiūrėti.

Lėtai, sukaupęs visas pastangas, Čarlis žengia kelis žingsnius atatupstas ir atsitrenkia į apžiūros stalą. Guarinas nusišypso ir linkteli galvą.

— Įspūdinga! Tu tik palauk — dar nespėjus baigti gydymo būsi protingiausias berniukas visame kvartale.

Sulaukęs šitokios pagyros ir dėmesio Čarlis patenkintas parausta. Žmonės retai jam šypsosi ir sako, kad jis kažką padarė gerai. Net baimė aparato ir diržų, kuriais buvo pririštas prie stalo, ima nykti.

— Visame kvartale?

Nuo tos minties jis pasijunta toks pilnas viduje, kad negali įkvėpti į plaučius pakankamai oro, kad ir kaip stengtųsi.

— Protingesnis net už Haimį?

Guarinas vėl nusišypso ir linkteli.

— Protingesnis už Haimį.

Čarlis žvelgia į aparatą — su nuostaba ir pagarba. Aparatas padarys jį protingesnį už Haimį. Šis gyvena visai šalia, moka skaityti, rašyti ir yra skautas.

— Šis aparatas jūsų?

— Kol kas ne. Jis priklauso bankui. Bet netrukus bus mano, o tada aš galėsiu padaryti daugybę tokių berniukų kaip tu protingus, — jis patapšnoja Čarliui per galvą ir priduria: — Ui kur kas mielesnis už kai kuriuos normalius vaikus, kuriuos motinos atsiveda čia tikėdamosi, kad padarysiu iš jų proto bokštus padidindamas jų intelekto balą.

— Jie taps bokštais todėl, kad padidinsite jiems galvą?

Čarlis paliečia veidą rankomis norėdamas įsitikinti, ar mašina kiek nors padidino jam galvą.

— Jūs paversite mane bokštu?

Guarinas nusijuokia ir draugiškai suspaudžia Čarliui petį.

— Ne, Čarli, tau nereikia nerimauti. Bokštais žmonės virsta tik pasakose. Ui liksi tas, kas esi — mielas vaikas, — paskui apsigalvoja ir priduria: — Aišku, truputį protingesnis, negu esi dabar.

Jis atrakina duris ir nuveda Čarlį pas tėvus.

— Štai ir jis, tėveliai. Šį tą patyrė, bet blogiau jam nuo to nepasidarė. Šaunus berniukas. Manau, būsime geri draugai — ar ne, Čarli?

Čarlis pritariamai linkteli. Jis nori patikti daktarui Guarinui, bet persigąsta, kai pamato motinos išraišką.

— Čarli, ką padarei?!

— Tik nelaimingas atsitikimas, ponia Gordon. Pirmą kartą jis išsigando. Bet nesmerkite jo ir nebauskite. Nenoriu, kad bausmė jam asocijuotųsi su apsilankymu čia.

Bet Rožė Gordon taip susigėdusi, kad jai net bloga.

— Tai šlykštu! Nežinau, ką daryti, daktare Guarinai. Jis užsimiršta net namie — kartais, kai turime svečių. Man būna taip gėda, kai jis šitaip padaro.

Pamatęs pasidygėjimą motinos veide Čarlis ima drebėti. Jis trumpai buvo užmiršęs, koks blogas yra, kaip per jį kenčia tėvai. Jis nežino, kaip verčia ją kentėti, bet kai motina tai sako, jam būna baisu, o kai apsiverkia ir ant jo šaukia, jis nusisuka į sieną ir tyliai dejuoja, kad niekas negirdėtų.

— Neliūdinkite jo ir nesijaudinkite, ponia Gordon. Atveskite pas mane jį kiekvieną savaitę antradienį ir ketvirtadienį tokiu pat metu.

— Bet ar tai tikrai padės? — klausia Matas. — Dešimt dolerių — dideli…

— Matai! — Rožė timpteli jį už rankovės. — Argi apie tai galima kalbėti tokiu metu? Jis juk tavo kūnas ir kraujas. Gal Dievui padedant daktaras Guarinas padarys jį tokį kaip kiti vaikai, o tu kalbi apie pinigus!

Matas Gordonas jau norėjo pradėti teisintis, bet apsigalvojo ir išsitraukė piniginę.