Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Gebėjimas išmokti — keistas dalykas: kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad niekada net nežinojau apie jo egzistavimą. Dar neseniai kvailai maniau, kad galiu išmokti visko — įsigyti visas pasaulyje esamas žinias. Dabar tikiuosi tik įstengsiąs sužinoti, kad esama tokio dalyko kaip visos žinios pasaulyje ir įgyti vieną jų kruopelę.

Ar aš turiu tam laiko?

Bertas ant manęs pyksta. Jam aš atrodau nekantrus, kitiems tikriausiai taip pat. Bet jie varžo mane ir stengiasi išlaikyti savo vietoje. Kokia ta mano vieta? Kas aš esu dabar? Ar viso gyvenimo, ar tik pastarųjų mėnesių potyrių suma? Ak, kokie nekantrūs jie darosi, kai bandau apie tai su jais diskutuoti! Jie nenori prisipažinti, kad to nežino. Paradoksas: toks paprastas žmogelis kaip Nemuras tariasi atsidavęs tikslui padaryti kitus žmones genijais. Jis nori būti laikomas naujų mokymosi dėsnių atradėju — psichologijos Einšteinu. Ir jis jaučia mokytojo baimę būti pranoktam mokinio, meistro baugulį, kad sekėjas sudirbs jo darbą. (Aišku, iš tikrųjų nesu Nemuro mokinys ar sekėjas — ne taip kaip Bertas.)

Ko gero, Nemuro baimė, kad bus demaskuotas kaip žmogus, tarp milžinų vaikščiojantis ant kojokų, yra suprantama. Jeigu dabar jį ištiktų nesėkmė, jis būtų sužlugdytas. Jis per senas pradėti viską iš pradžių.

Nors ir koks priblokštas esu sužinojęs tiesą apie žmones, kuriuos gerbiau ir kuriais žavėjausi, manau, kad Bertas teisus. Neturiu ant jų pykti. Jų idėjos ir genialus darbas įgalino atlikti šį eksperimentą. Turiu vengti savaime suprantamo polinkio žvelgti į juos iš aukšto dabar, kai juos pranokau.

Turiu suprasti: kai jie nuolatos perspėja mane kalbėti ir rašyti paprastai, kad mano dienyną skaitantys žmonės mane suprastų, jie turi omenyje ir save. Vis dėlto apima išgąstis suvokus, kad mano likimas yra rankose vyrų, kurie nėra milžinai, kuriais kadaise juos laikiau, o tik žmonės, žinantys atsakymus ne į visus klausimus.

Birželio 13 d. — Diktuoju šį įrašą kamuojamas didžiulės emocinės įtampos. Pasitraukiau iš viso to žaidimo. Esu lėktuve — vienas skrendu atgal į Niujorką ir nenumanau, ką darysiu ten nusigavęs.

Prisipažinsiu: iš pradžių jutau pagarbią baimę galvodamas apie tarptautinį suvažiavimą mokslininkų, susirinkusių apsikeisti idėjomis. Štai kur, maniau, vyksta rimti dalykai. Čia bus ne taip, kaip per tas tuščias diskusijas koledže, nes šie žmonės pasiekė aukščiausią psichologijos tyrimų ir švietimo lygmenį. Jie — mokslininkai, rašantys knygas ir skaitantys paskaitas, autoritetai, kuriuos cituoja kiti. Nemuras su Strausu tebuvo paprasti žmonės, dirbantys darbą, per daug sudėtingą jų gebėjimams, bet neabejojau, kad kiti suvažiavimo dalyviai nebus į juos panašūs.

Atėjus posėdžio laikui, Nemuras nusivedė mus milžinišku vestibiuliu su sunkiais barokiniais baldais ir vingiuotais marmuriniais laiptais; kuo toliau, tuo labiau gausėjo būreliai mums rankas spaudžiančių, linksinčių ir besišypsančių dalyvių. Prie mūsų prisidėjo dar du profesoriai iš Bikmano universiteto, tik šįryt atvykę į Čikagą. Profesoriai Vaitas ir Klingeris ėjo kiek dešiniau Nemuro ir Strauso, atsilikę nuo jų per porą žingsnių, o mudu su Bertu vilkomės paskutiniai.

Sustoję suvažiavimo dalyviai prasiskyrė padarydami taką mums į Didžiąją pokylių salę, ir Nemuras pamojo žurnalistams ir fotografams, atėjusiems iš pirmų lūpų išgirsti apie stulbinamus dalykus, kurie buvo padaryti su protiškai atsilikusiu suaugusiu vyru vos per kiek daugiau negu tris mėnesius.

Akivaizdu, kad Nemuras iš anksto išsiuntinėjo reklaminius lankstinukus.

Kai kurie iš posėdyje perskaitytų pranešimų psichologijos klausimais buvo įspūdingi. Grupė iš Aliaskos įrodė, kad stimuliuojant įvairias smegenų dalis ryškiai išauga gebėjimas mokytis, o tyrėjai iš Naujosios Zelandijos nustatė smegenų sritis, valdančias dirgiklių suvokimą ir išsaugojimą.

Tačiau buvo ir kitokių darbų: E. T. Zelermano tyrimas apie skirtumą laiko, reikalingo baltosioms žiurkėms išmokti įveikti labirintą suapvalintais, o ne stačiais kampais, ar Vorfelio studija apie bengališkųjų makakų intelekto įtaką reakcijos laikui. Tokie darbai mane pykdė: pinigai, laikas ir energija švaistomi smulkiai nereikšmingų dalykų analizei. Bertas buvo teisus, kai gyrė Nemurą ir Strausą už tai, kad atsideda svarbiems ir neaiškiems, o ne nereikšmingiems ir akivaizdiems dalykams.

Tik gaila, kad Nemuras nežiūri į mane kaip į žmogų.

Kai posėdžio pirmininkas paskelbė, kad darbą pristatys Bikmano universitetas, mes atsisėdome prie ilgo stalo ant pakylos. Aldžernonas tupėjo savo narvelyje tarp Berto ir manęs. Mes buvome pagrindinis vakaro atrakcionas. Kai įsitaisėme, pirmininkas tarė įžanginį žodį. Beveik tikėjausi, kad jis užriaumos: Pooonios ir pooonai! Prašom prieiti čia ir pasižiūrėti intermedijos! Mokslo pasaulyje iki šiol nematytas žygdarbis! Savo akimis pamatykite pelę ir idiotą, paverstus genijais!

Prisipažįstu: į posėdį atėjau pasiryžęs rietis.

Bet jis tepasakė:

— Šio darbo pristatyti visai nereikia. Mes visi girdėjome apie stulbinamą darbą, vykdomą Bikmano universiteto su Velbergo fondo dotacija vadovaujant Psichologijos fakulteto dekanui profesoriui Nemurui ir bendradarbiaujant daktarui Strausui iš Bikmano neuropsichiatrijos centro. Nėra ko nė sakyti: šio pranešimo mes visi laukėme nepaprastai susidomėję. Teisę pirmininkauti posėdžiui dabar suteikiu profesoriui Nemurui ir daktarui Strausui.

Nemuras po pirmininko pagyros maloningai linktelėjo ir triumfo akimirką pamerkė akį Strausui.

Pirmasis iš Bikmano universiteto atstovų kalbą sakė profesorius Klingeris.

Pradėjau irzti ir pastebėjau, kad Aldžernonas, sutrikdytas dūmų, erzelio ir jam neįprastos aplinkos, ėmė nervingai bėgioti po narvą. Man kilo itin keistas nesutramdomas noras atidaryti narvelį ir jį paleisti. Tai buvo absurdiška mintis — veikiau net ne mintis, o knietulys — ir bandžiau nekreipti į ją dėmesio. Bet klausydamasis šabloniško profesoriaus Klingerio pranešimo „Skirtumas tarp rezultatų, pasiekiamų įrengus dėželę su atpildu kairėje ir dešinėje T raidės pavidalo labirinte“, susigriebiau krapštinėjąs Aldžernono narvelio atidarymo mechanizmą.

Netrukus (prieš Strausui ir Nemurui atskleidžiant savo didįjį laimėjimą) Bertas perskaitys pranešimą apie Aldžernonui sukurtų savo intelekto ir gebėjimo išmokti testų vykdymo eigą ir rezultatus. Paskui bus parodyta, kaip Aldžernoną prijunkė spręsti užduotis tam, kad gautų paėsti (tai niekada nesiliovė manęs siutinti!).

Negaliu sakyti, kad buvau nusistatęs prieš Bertą. Su manimi jis visada būdavo atviras — atviresnis negu dauguma aplinkinių — bet apibūdindamas baltąją pelę, kuriai buvo duotas intelektas, jis kalbėjo taip pat pompastiškai ir nenuoširdžiai kaip visi kiti. Galėjai pamanyti, kad jis stengiasi sekti savo mokytojų pėdomis. Tuo metu susilaikiau neatidaręs narvelio daugiau iš draugiškumo Bertui negu dėl kokios kitos priežasties. Išleisdamas Aldžernoną į laisvę būčiau sukėlęs suirutę posėdyje per Berto debiutą žiauriose varžytuvėse dėl aukštesnio akademinio rango.

Laikiau pirštą ant narvelio užrakto. Aldžernonas sekė mano rankos judesius į rožinius ledinukus panašiomis akutėmis, ir neabejojau jį suprantant, ką aš sumanęs. Tą akimirką Bertas paėmė narvelį norėdamas pailiustruoti savo mintį. Jis paaiškino, koks sudėtingas užraktas, ir kad kiekvieną kartą norint jį atidaryti būtina spręsti užduotis. (Ploni plastiko kaišteliai krisdavo į savo vietas nevienoda tvarka, ir pelė turėjo juos valdyti ta pačia tvarka nuspausdama virtinę svirtelių.) Didėjant Aldžernono intelektui jis ėmė greičiau spręsti užduotis — to ir reikėjo tikėtis. Bet tada Bertas atskleidė vieną dalyką, kurio aš iki tol nežinojau .