Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Būkit malonus… — atsidūsta Guarinas, tarsi susigėdęs pinigų vaizdo. — Visus finansinius reikalus tvarkys mano padėjėja priimamajame. Dėkoju.

Jis vos pastebimai nusilenkia Rožei, paspaudžia ranką Matui ir patapšnoja Čarliui per nugarą.

— Mielas berniukas. Labai mielas.

Paskui vėl šypsodamas dingsta už durų kabinete.

Jie ginčijasi visą kelią namo. Matas skundžiasi, kad kirpyklų reikmenų parduoda mažiau, ir jų santaupos tirpsta, o Rožė rėkia, kad padaryti Čarlį normalų svarbiau už visa kita.

Išgąsdintas jų kivirčo Čarlis žliumbia. Jam kelia skausmą pykčio gaidelės jų balsuose. Vos tik jie įeina į butą, jis nubėga į virtuvės kampą ir drebėdamas ir dejuodamas stovi už durų įrėmęs kaktą į plytelėmis išklijuotą sieną.

Tėvai nekreipia į jį jokio dėmesio. Jie užmiršo, kad jį reikia nuprausti ir perrengti.

— Aš ne isterikė. Tiesiog man įgriso, kad tu verkšleni kiekvieną kartą, kai bandau kažką padaryti dėl tavo sūnaus. O tau jis nerūpi. Tau jis visai nerūpi.

— Netiesa! Bet aš suprantu, kad mes nieko negalime padaryti. Toks vaikas yra kryžius, bet jį reikia nešti ir daryti tai su meile. Nešti aš galiu, bet negaliu pakęsti tavo kvailysčių. Beveik visas mūsų santaupas tu išleidi šundaktariams ir sukčiams, o aš už tuos pinigus galėčiau įsitaisyti neblogą nuosavą verslą. Taigi. Nežiūrėk taip į mane. Už visus tuos pinigus, kuriuos paleidai vėjais, darydama tai, ko padaryti neįmanoma, galėjau įsigyti savo kirpyklą, užuot plėšęsis dešimt valandų per dieną bandydamas parduoti prekes. Galėčiau turėti savo kirpyklą, ir žmonės dirbtų man!

— Baik šaukti! Pažiūrėk į jį — jis išsigandęs.

— Eik velniop! Dabar žinau, kas kvailys šiuose namuose. Aš! Todėl, kad su tavim taikstausi.

Jis išlekia iš namų ir užtrenkia duris.

*

— Atleiskite, kad jums trukdau, pone, bet po kelių minučių leisimės. Turėsite vėl užsisegti saugos diržą… A, jūs vis dar jį užsisegęs. Neatsilaisvinote jo visą kelią nuo Niujorko. Beveik dvi valandas…

— Visai apie jį pamiršau. Nesisegsiu jo, kol nusileisime. Jis manęs nebevaržo.

*

Dabar suprantu, iš kur atsirado iš pradžių taip visus stebinusi neįprasta mano motyvacija tapti protingam. Rožei Gordon tas dalykas nedavė ramybės dieną naktį. Jos baimė, jos kaltės jausmas, jos gėda, kad Čarlis silpnaprotis. Jos svajonė kažką pakeisti. Ir ją nuolatos graužė klausimas: kas dėl to kaltas, ji ar Matas? Tik tada, kai Nopna įrodė, kad ji gali turėti normalių vaikų ir kad aš esu apsigimėlis, jinai liovėsi bandžiusi mane pakeisti. Bet manau, aš niekada nenustojau troškęs būti protingas vaikas, kokio norėjo jinai, nes man reikėjo, kad ji mane mylėtų.

Keistas dalykas su tuo Guarinu. Turėčiau jausti jam pagiežą už tai, ką padarė man ir kad pasinaudojo Rože ir Matu, bet kažkodėl negaliu. Po to pirmo apsilankymo jis visada maloniai su manimi elgėsi. Visada tapšnodavo per petį, šypsodavosi ir ištardavo padrąsinantį žodį, kurių aš taip retai išgirsdavau.

Jis elgėsi su manimi — net tada — kaip su žmogumi.

Gali pasirodyti, kad esu nedėkingas, bet vienas iš dalykų, kurie mane piktina dabar, yra tai, jog esu laikomas bandomuoju triušiu. Nemuras nuolat kartoja, girdi, jis padarė mane tuo, kas esu, ar kad vieną gražią dieną bus kitų, panašių į mane, kurie bus tikrais žmonėmis.

Kaip įkalti jam į galvą, kad jis manęs nesukūrė?

Nemuras daro tą pačią klaidą kaip kiti, kai žiūrėdami į silpnaprotį juokiasi nesuprasdami, kad jis irgi turi žmogiškų jausmų. Nemuras nesupranta, kad buvau žmogus prieš patekdamas į jo skyrių.

Mokausi valdyti savo pagiežą, nebūti toks nekantrus ir laukti. Manau, aš augu. Sulig kiekviena diena sužinau vis daugiau apie save, ir prisiminimai, prasidėję kaip raibuliai vandens paviršiuje, dabar užlieja mane milžiniškomis bangomis…

Birželio 11 d. — Maišatis prasidėjo iškart mums atvykus į viešbutį „Chalmers” Čikagoje, kai sužinojome, kad mūsų kambariai atsilaisvins tik kitą vakarą, o iki to laiko mums teks apsistoti gretimame „Independence” viešbutyje. Nemuras įsiuto. Jam tai pasirodė kaip asmeninis įžeidimas ir susivaidijo su visais viešbučio darbuotojais, pradedant nešiku ir baigiant valdytoju. Laukėme vestibiulyje, kol kiekvienas viešbučio tarnautojas ėjo ieškoti savo viršininko norėdamas išsiaiškinti, ką galima padaryti.

Lagaminai buvo vežami ir kraunami į krūvas visame vestibiulyje, nešikai zujo pirmyn atgal stumdami savo vežimėlius, metus nesimatę suvažiavimo dalyviai vienas kitą pažino ir sveikinosi. Per visą tą sąmyšį stovėjome ir jautėmės vis nesmagiau, kol Nemuras bandė pagauti pareigūnus, turinčius ryšių su Tarptautine psichologų draugija.

Galiausiai, kai tapo akivaizdu, kad nieko neįmanoma pakeisti, jis susitaikė su tuo, jog mums teks praleisti pirmą naktį „Independence” viešbutyje.

Paaiškėjo, kad dauguma jaunesnių psichologų jame ir apsistojo, o ten vyko dideli pobūviai suvažiavimo pradžios proga. Žmonės viešbutyje buvo girdėję apie eksperimentą ir dauguma jų žinojo, kas aš esu. Kur tik pasirodydavome, kas nors prieidavo ir klausdavo mano nuomonės apie viską, pradedant ką tik įvestų mokesčių padariniais ir baigiant naujausiais archeologų radiniais Suomijoje. Buvo kebloka, bet dėl savo bendro išprusimo galėjau lengvai kalbėtis beveik apie viską. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad Nemuras irzta dėl didžiulio dėmesio, kurio sulaukiau.

Kai patraukli jauna klinicistė iš Felmeto koledžo paklausė manęs, ar galėčiau paaiškinti savo protinio atsilikimo priežastis, atsakiau jai, kad geriausiai tai gali padaryti profesorius Nemuras.

Jis gavo lauktą progą pasirodyti esąs autoritetas šiuo klausimu ir pirmą kartą per mūsų pažinties laiką uždėjo ranką man ant peties.

— Mes tiksliai nežinome, kas sukelia fenilketonurijos atmainą, kuria vaikystėje sirgo Čarlis — gal kažkokie neįprasti biocheminiai ar genetiniai veiksniai, galbūt jonizuojančioji spinduliuotė ar natūrali radiacija ar net tai, kad vaisius buvo pažeistas kokio nors viruso. Šiaip ar taip, dėl kažkokios priežasties atsirado ydingas genas, sukuriantis tai, ką galėtume pavadinti „fermentu paklydėliu”. Jis sukelia ydingas biochemines reakcijas. O naujai susidariusios aminorūgštys, aišku, varžosi su normaliais fermentais ir todėl pakenkiamos smegenys.

Mergina susiraukė. Ji nesitikėjo išgirsti paskaitą, bet gavęs progą pasireikšti Nemuras panašiai dėstė toliau:

— Aš vadinu tai konkurenciniu fermentų slopinimu. Pateiksiu pavyzdį, kaip jis pasireiškia. Įsivaizduokite, kad ydingo geno gaminamas fermentas yra netinkamas raktas; jis lenda į, taip sakant, cheminę centrinės nervų sistemos spyną, bet nepasuka jos mechanizmo. Bet jis ten įstrigęs, todėl tikrasis raktas — tinkamas fermentas — net negali į spyną įlįsti. Ji blokuota. Padarinys? Smegenų audinio proteinai negrįžtamai sunaikinami.

— Bet jeigu tai negrįžtama, — įsiterpė vienas iš prie nedidelės klausytojų grupelės prisidėjusių psichologų, — kaip galėjo atsitikti, kad ponas Gordonas nebėra protiškai atsilikęs?

— A! — šūktelėjo Nemuras. — Aš pasakiau, kad audinys sunaikintas negrįžtamai, bet pats procesas nėra negrįžtamas. Daugeliui tyrėjų pavyko šį procesą pasukti priešinga linkme injekcijomis cheminių medžiagų, kurios jungiasi su ydingais fermentais ir, taip sakant, pakeičia to kliudančio rakto molekulinę sudėtį. Čia yra ir mūsų metodo esmė. Bet pirma mes pašaliname pakenktas smegenų dalis ir sudarome galimybes implantuotam smegenų audiniui, kuris buvo chemiškai pagyvintas, kad gamintų smegenų proteinus neįtikėtinu greičiu…