Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Luktelkite, profesoriau Nemurai, — pertraukiau jį per patį jo postringavimų vidurį. — O kaip su Rahadžamačio darbu šioje srityje?

Jis nesusigaudydamas pažiūrėjo į mane.

— Kieno?

— Rahadžamačio. Savo straipsnyje jis sukritikuoja Tanidos teoriją apie fermentų jungimąsi — koncepciją, kad galima pakeisti medžiagų apykaitai trukdančio fermento cheminę sudėtį.

Jis susiraukė.

— Kur buvo išverstas tas straipsnis?

— Jis dar neišverstas. Vos prieš kelias dienas skaičiau jį leidinyje Hindu Journal of Psychopathology.

Jis pažiūrėjo į savo klausytojus ir pabandė numoti ranka į mano klausimą.

— Manau, mums nėra ko jaudintis. Mūsų rezultatai labai įtikinami.

— Bet pats Tanida iš pradžių propagavo sumanymą blokuoti ydingą fermentą sujungiant jį su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, o dabar jis įrodinėja, kad…

— Liaukis, Čarli. Vien todėl, kad žmogus pirmas iškelia kokią nors teoriją, dar nereiškia, kad jis yra didžiausias autoritetas plėtojant jos bandymus. Manau, visi čia esantieji sutiks, kad Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje atliekami tyrimai gerokai pranoksta tai, kas daroma Indijoje ir Japonijoje. Mūsų laboratorijos ir įranga vis dar geriausios pasaulyje.

— Bet tai nepaneigia Rahadžamačio teiginio, kad…

— Ne laikas ir ne vieta į tai gilintis. Neabejoju, kad visi šie klausimai bus deramai išgvildenti rytoj posėdyje.

Jis nusisuko pasikalbėti su kažkuo apie seną koledžo laikų draugą, ir man nebeliko jokios prasmės bandyti aiškintis. Stovėjau priblokštas.

Man pavyko pasivedėjus Strausą į šalį pradėti jį kamantinėti.

— Na, gerai. Jūs sakydavote, kad per jautriai į jį reaguoju. Ką aš pasakiau, kad jis šitaip susinervino?

— Šalia tavęs jaučiasi nevisavertis, o to jis negali pakęsti.

— Dėl Dievo meilės — aš rimtai! Pasakykite man tiesą.

— Čarli, tau reikia nustoti galvojus, kad visi iš tavęs juokiasi. Nemuras negalėjo diskutuoti apie tuos straipsnius, nes jų neskaitė. Tų kalbų jis nemoka.

— Nemoka hindi ir japonų kalbų? Turbūt juokaujate.

— Čarli, ne kiekvienas turi tavo gabumų kalboms.

— Bet kaip jis tada gali atmesti Rahadžamačio išsakytą šio metodo kritiką ir Tanidos abejones, kad šitoks smegenų procesų valdymas įmanomas? Jis privalėjo žinoti apie šiuos…

— Ne… — mąsliai tarė Strausas. — Šie straipsniai tikriausiai pasirodė visai neseniai. Nespėta jų išversti.

— Norite pasakyti, kad jūs irgi jų neskaitėte?

Jis patraukė pečiais.

— Aš užsienio kalbas moku dar prasčiau negu jis. Bet neabejoju: prieš skelbiant baigiamuosius pranešimus visi moksliniai žurnalai bus peržiūrėti ieškant papildomų duomenų.

Nežinojau, ką sakyti. Siaubas apėmė jam prisipažinus, kad juodu nežino daugybės dalykų iš savo srities.

— Kokias kalbas mokate? — paklausiau jo.

— Prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir šiek tiek švedų.

— O rusų, kinų ir portugalų nemokate?

Strausas priminė man, kad yra praktikuojantis psichiatras ir neurochirurgas, todėl kalboms turi labai mažai laiko. O iš senovės kalbų skaityti geba tik lotynų ir graikų. Apie senovės Rytų kalbas neturi jokio supratimo.

Mačiau, kad jis nori baigti diskusiją, bet negalėjau jo paleisti. Man reikėjo sužinoti, kiek jis žino.

Sužinojau.

Fizika: vien kvantinę lauko teoriją. Geologija: nieko nežino apie geomorfologiją, stratigrafiją ir net apie petrologiją. Negirdėjęs apie mikroekonomikos ir makroekonomikos teoriją. Matematiką išmano prastai: šiek tiek gaudosi variaciniame skaičiavime, bet ničnieko nenutuokia apie Banacho algebrą ir Rymano daugdarą. Tą savaitgalį man dar atsivers daug dalykų, dabar tik pradėjau nujausti kokių.

Vakarėlyje likti negalėjau. Išsprūdau pasivaikščioti ir viską apgalvoti. Abu jie — sukčiai. Dedasi genijais, bet iš tikro jie tik paprasti žmogeliai, dirbantys aklai ir apsimetantys, kad geba nušviesti tamsą. Kodėl visi meluoja? Nė vienas iš tų, kuriuos pažįstu, nėra toks, koks atrodo iš pažiūros. Sukdamas už kampo pastebėjau man pavymui einantį Bertą.

— Kas atsitiko? — paklausiau, kai jis mane pasivijo. — Tu mane seki?

Jis gūžtelėjo pečiais ir susigėdęs nusijuokė.

— Esi pagrindinis eksponatas, šou žvaigždė. Juk negalime leisti, kad tave pervažiuotų vienas iš tų motorizuotų Čikagos kaubojų ar primuštų ir apiplėštų Steit gatvėje.

— Man nepatinka, kai esu laikomas arešte.

Eidamas šalia manęs jis vengė mano žvilgsnio, o rankas laikė susigrūdęs giliai į kišenes.

— Nurimk, Čarli. Senis suirzęs. Šis suvažiavimas jam labai daug reiškia. Jis rizikuoja savo reputacija.

— Nežinojau, kad esi toks jam artimas, — nusišaipiau prisiminęs, kiek kartų Bertas skundėsi, kad profesorius yra ribotas ir laiko jį pastumdėliu.

— Nesu jam artimas, — Bertas įžūliai į mane pažvelgė. — Bet jis paskyrė šiam reikalui visą gyvenimą. Jis ne Froidas, Jungas ir ne Pavlovas ar Vatsonas [*“nirimas omenyje Džeimsas D. Vatsonas (g. 1928 m.), vienas iš DNR struktūros atradėjų. (Vert. pase.)], bet jis daro kai ką svarbaus, ir aš gerbiu jį už atsidavimą — gal net labiau už tai, kad tėra paprastas žmogelis, darantis tai, ką turėtų daryti didūs žmonės, nes visi didūs žmonės įsijuosę kuria bombas.

— Norėčiau išgirsti tave vadinant jį paprastu žmogeliu jam į akis.

— Nesvarbu, ką jis mano apie save. Be abejo, jis save pervertina — na ir kas? Tik tokį ego turintis žmogus gali bandyti imtis šitokio dalyko. Mačiau daug panašių į jį, taigi žinau: po tuo pasipūtimu ir noru pasipuikuoti prieš kitus slypi velniškai daug netikrumo ir baimės.

— Be to, veidmainiškumo ir seklumo, — pridūriau. — Dabar matau, kas jie yra iš tikrųjų — sukčiai. Įtariau, kad Nemuras toks — jis visuomet atrodė kažko išsigandęs. Bet Strausas mane nustebino.

Bertas kurį laiką tylėjo, tik pratisai atsiduso. Mes užsukome į užkandinę išgerti kavos. Jo veido nemačiau, bet balsas išdavė, kad jis suirzęs.

— Manai, aš neteisus?

— Tiesiog tu gana greitai padarei didžiulę pažangą, — tarė jis. — Dabar turi nepaprastą protą, kurio neįmanoma išmatuoti. Per tą laiką tu įgijai daugiau žinių, negu dauguma žmonių įgyja per visą ilgą gyvenimą. Bet tu esi vienapusiškas. Tu daug žinai, daug matai. Bet tu neišsiugdei supratingumo ar — esu priverstas pavartoti šį žodį — pakantumo. Vadini juos sukčiais, bet ar katras iš jųdviejų kada nors teigė esąs tobulas, antžmogis? Jie — paprasti žmonės, o tu — genijus.

Jis nutilo nesmagiai pasijutęs, nes staiga suvokė, kad man pamokslauja.

— Klok toliau.

— Ar kada nors esi matęs Nemuro žmoną?

— Ne.

— Jei nori suprasti, kodėl jis įsitempęs visada, net kai sekasi darbas laboratorijoje ir paskaitos, turi pažinoti Bertą Nemur. Ar žinai, kad į profesūrą jį įtaisė jinai? Ar žinai, kad ji pasinaudojo savo tėvo įtaka, kad parūpintų jam Velbergo fondo dotaciją? Dabar Berta privertė jį perskaityti šį pernelyg ankstyvą pranešimą suvažiavime. Jeigu nesi ujamas tokios moters kaip ji, nemanyk, kad gali suprasti vyrą, kuris tai patiria.

Nieko neatsakiau. Mačiau, kad jis nori grįžti į viešbutį. Visą kelią ėjome tylėdami.

Ar esu genijus? Nemanau. Bent jau kol kas nesu. Kaip pasakytų Bertas, šaipydamasis iš švietimo žargono eufemizmų, aš esu išskirtinis — šis demokratiškas terminas vartojamas siekiant išvengti žlugdančių etikečių talentingas ir likimo nuskriaustas (anksčiau jos reikšdavo be galo sumanus ir protiškai atsilikęs ), bet kai tik išskirtinis ims ką nors kam nors reikšti, jis bus pakeistas kitu žodžiu. Matyt, sumanymas toks: vartokite žodį tik tol, kol jis niekam nieko nereiškia. Išskirtinis vartojamas abiem spektro galams apibūdinti, vadinasi, esu išskirtinis visą gyvenimą.