Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Gaudykit jį! Griebkit! — spiegė Nemuras, o pakrikusi auditorija virto rankų ir kojų maišalyne. Kai kurios moterys (ne eksperimentatorės?) bandė lipti ant klibių sulankstomųjų kėdžių, o kiti suvažiavimo dalyviai, bandydami padėti sučiupti Aldžernoną, jas griovė.

— Uždarykite užpakalines duris! — sušuko Bertas suvokęs, kad Aldžernonui užtenka proto bėgti ta kryptimi.

— Bėk pro šonines! — išgirdau savo balsą.

— Jis išbėgo pro šonines duris, — konstatavo kažkas.

— Laikykit! Čiupkit jį! — maldavo Nemuras.

Minia plūstelėjo iš Didžiosios pokylių salės, bet kaštoniniu koridoriaus kilimu dulkantis Aldžernonas nesileido sugaunamas. Jis nukurnėjo po Liudviko XIV stiliaus stalais, aplink vazonus su palmėmis, užbėgo laiptais aukštyn, pasuko už kampo ir nukuduliavo laiptais žemyn į pagrindinį vestibiulį, pakeliui patraukęs dar daugiau persekiotojų.

Jau seniai nebuvau regėjęs tokio juokingo dalyko kaip dabar: jie visi lakstė pirmyn atgal po vestibiulį, vaikydamiesi baltą pelę, protingesnę už didžiumą jų.

— Gerai, gerai, juokis! — sušvokštė Nemuras, vos neatsitrenkęs į mane. — Žinok: jeigu mes jo nerasime, kils pavojus visam eksperimentui.

Apsimečiau, kad ieškau Aldžernono po šiukšliadėže.

— Žinot? — atsakiau jam. — Jūs padarėte klaidą, bet po to, kas nutiko šiandien, gal ji neturės jokios reikšmės.

Netrukus kokios penkios ar šešios moterys klykdamos išbėgo iš moterų tualeto. Jos lyg paklaikusios spaudė sijonus prie kojų.

— Jis ten! — suriko kažkas. Bet kurį laiką persekiotojų būrį sulaikė užrašas ant sienos — Moterų tualetas . Aš pirmas peržengiau tą nematomą kliūtį ir įžengiau pro šventus vartus.

Aldžernonas atsitūpęs ant vienos praustuvės krašto spoksojo į savo atspindį veidrodyje.

— Eikš, — tariau. — Spruksime iš čia drauge.

Jis leidosi mano paimamas ir įkišamas į švarko kišenę.

— Lindėk ir tylėk, kol tau pasakysiu.

Persekiotojai įsiveržė pro sukamąsias duris. Jie atrodė prasikaltę — tarsi būtų tikėjęsi pamatyti spiegiančias nuogas moteris. Kol jie ieškojo, aš išėjau ir išgirdau Berto balsą.

— Tame ventiliatoriuje skylė. Gal jis įsikorė į ją?

— Išsiaiškinkit, kur ji veda, — paliepė Strausas.

— Eik į antrą aukštą, — modamas ranka Strausui tarė Nemuras. — Aš einu į rūsį.

Tuo metu medžiotojai išrūko iš tualeto, ir jų pajėgos pasidalijo. Aš nusekiau Strauso būriui pavymui į antrą aukštą, kol jie bandė sužinoti, kur veda ventiliatoriaus anga. Kai Strausas, Vaitas ir pustuzinis sekėjų pasuko dešinėn į koridorių B, aš patraukiau kairėn, į koridorių C, įlipau į liftą ir užvažiavau į savo aukštą.

Uždaręs kambario duris, patapšnojau per kišenę. Išlindo rožinis snukutis su baltu kailiuku ir apsidairė.

— Aš tik susikrausiu daiktus, — paaiškinau, — ir leisimės į kelią — mudu vieni, pora pabėgusių žmogaus sukurtų genijų.

Paprašiau nešiko sudėti krepšius ir magnetofoną į laukiantį taksi, apmokėjau viešbučio sąskaitą ir išėjau pro sukamąsias duris su paieškos objektu, patogiai įsitaisiusiu mano švarko kišenėje. Sėdau į Niujorko lėktuvą pasinaudojęs savo grįžtamuoju bilietu.

Užuot grįžęs į savo butą ketinu naktį ar dvi praleisti kokiame miesto viešbutyje. Mums jis bus operacijų bazė, kol aš ieškosiu apstatyto buto kur nors centre. Norėčiau gyventi prie „Times” aikštės.

Kalbėdamas apie tai balsu jaučiuosi kur kas geriau — net kvailokai. Po teisybei, nežinau, ko taip susinervinau ar ką veikiu reaktyviniame lėktuve, skrendančiame atgal į Niujorką su Aldžernonu batų dėžėje po mano sėdyne. Šiukštu negaliu pulti į paniką. Ta klaida dar nebūtinai reiškia ką nors rimta. Tiesiog padėtis nėra tokia aiški, kaip manė Nemuras. Bet ką man daryti toliau?

Pirmiausia turiu pamatyti tėvus. Kiek galima greičiau.

Ko gero, neturiu tiek daug laiko, kiek maniau turįs…

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 14

Birželio 15 d. — Mūsų pabėgimas vakar pateko į laikraščius, ir bulvarinė spauda netveria džiaugsmu. „Daily Press” antrame puslapyje išspausdino seną mano nuotrauką ir baltos pelės piešinį. Antraštė skelbė: Debilas-genijus ir pelė sužvėrėjo.. Pranešama, neva Nemuras su Strausu sakę, kad mane kamavusi baisi įtampa ir kad aš be jokios abejonės netrukus grįšiu. Jie pažadėjo pusės tūkstančio dolerių premiją už Aldžernoną, nesuvokdami, kad mudu esame drauge.

Kai atsiverčiau kitą pasakojimą penktame puslapyje, apstulbęs pamačiau savo motinos ir sesers nuotrauką. Kažkokiam žurnalistui, matyt, teko nemažai palakstyti.

SESUO NEŽINO, KUR BROLIS DEBILAS-GENIJUS

(Specialiai „Daily Press“)

Bruklinas, Niujorkas, birželio 14 d. Panelė Norma Gordon, su motina Rože Gordon gyvenanti Markso g. 4136-ajame name Niujorko Bruklino rajone, neigė ką nors žinanti apie tai, kur šiuo metu yra jos brolis. Panelė Gordon sakė: „Jo nematėme ir neturėjome nuo jo žinių daugiau kaip septyniolika metų.”

Panelė Gordon sako maniusi, kad jos brolis miręs, iki šių metų kovo mėnesio, kai Bikmano universiteto Psichologijos fakultetas kreipėsi į ją leidimo panaudoti Čarlį eksperimentui.

„Motina man sakė, kad jis buvo išsiųstas į Voreno prieglaudą (Voreno valstybinę prieglaudą ir profesinę mokyklą Long Ailendo salos Voreno mieste), — teigia panelė Gordon, — ir kad po kelių metų jis mirė. Nenumaniau, kad jis vis dar gyvas.”

Panelė Gordon prašo, kad visi, ką nors žinantieji, kur šiuo metu yra brolis, susisiektų su jų šeima nurodytu adresu.

Tėvas Matjus Gordonas, negyvenantis su žmona ir dukra, šiuo metu yra kirpyklos Bronkse savininkas.

Kurį laiką spoksojau į žinutę, paskui vėl pažiūrėjau į nuotrauką. Kaip galėčiau jas apibūdinti?

Negaliu sakyti, kad prisimenu Rožės veidą. Nors ši neseniai daryta nuotrauka ryškiu vis dar matau viską pro vaikystės miglą. Pažinojau ją, bet tuo pat metu nepažinojau. Jei būtume prasilenkę gatvėje, būčiau jos nepažinęs, bet dabar, kai žinau, kad nuotraukoje — mano motina, įžvelgiu nežymias smulkmenas — taip, tai ji!

Prakaulūs, beveik perdėtai ištįsę bruožai. Smaila nosis ir smakras. Ir aš beveik girdžiu ją tarškant ir cypiant paukščio balsu. Plaukai viršugalvyje susukti į rūstų kuodą. Varsto mane kiaurai tamsiomis akimis. Noriu, kad ji mane apkabintų ir pasakytų, jog esu geras berniukas, bet tuo pat metu noriu nusigręžti, kad negaučiau delnu per veidą. Žiūrėdamas į jos nuotrauką imu drebėti.

Norma irgi prakaulaus veido. Bruožai ne tokie aštrūs, ji net graži, bet labai panaši į mano motiną. Ant pečių krintantys plaukai suteikia jai švelnumo. Jiedvi sėdi svetainėje ant sofos.

Tuos bauginančius prisiminimus sukėlė Rožės veidas. Man ji buvo dvi moterys ir niekada nežinojau, katra ji dabar bus. Galbūt kitiems ji tai atskleisdavo rankos mostu, pakeldama antakius, susiraukdama — mano sesuo žinojo šiuos perspėjimus apie audrą ir visada būdavo nepasiekiama motinai, kai ši užsirūstindavo. Tačiau mane jos rūstybė visada užklupdavo nepasiruošusį. Prieidavau prie jos paguodos, bet mane užgriūdavo jos pyktis.

Bet kitąsyk ji būdavo švelni, laikydavo prisiglaudusi, tad atrodydavo, lyg būčiau šiltoje vonioje, glostydavo plaukus ir kaktą, o žodžiai rėžte įsirėždavo virš mano vaikystės katedros:

Jis toks pat kaip kiti vaikai

Jis — geras berniukas.

Pro man akyse pradėjusią irti nuotrauką matau praeitį: mudu su tėvu palinkę virš pinto lopšio. Tėvas laiko mane už rankos ir sako: