Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Centriniame parke susipažinau su viena moterimi. Ji sėdėjo ant suoliuko prie ežero apsitūlojusi paltu, nors buvo karšta. Ji nusišypsojo ir rankos mostu pakvietė prisėsti šalia. Mes žiūrėjome į skaisčias pastatų apybrėžas Manhatane — šviesų nutviekstas korių akis juodame fone — ir man norėjosi sugerti viską į save.

Taip, pasakiau jai, aš iš Niujorko. Ne, aš niekad nebuvau Virdžinijos valstijos Njuport Njuzo mieste. Mat ji buvo iš ten ir ištekėjo už jūreivio, dabar esančio jūroje, ir nematė jo pustrečių metų.

Ji sukiojo ir mazgė nosinę, retkarčiais nusišluostydama nuo kaktos prakaito lašelius. Net blausioje šviesoje, atsispindinčioje nuo ežero, mačiau, kad ji labai išsidažiusi, bet su lygiais tamsiais plaukais, paleistais ant pečių, ji atrodė patraukli — tik veidas buvo išpurtęs, pabrinkęs, tarsi ką tik būtų pakirdusi iš miego. Ji norėjo kalbėtis apie save, aš norėjau klausytis.

Tėvas davė jai gerus namus, išsilavinimą, viską, ką turtingas laivų statytojas gali duoti vienturtei dukrai, bet jai neatleido. Jis niekada negalėjo jai atleisti už tai, kad pabėgo su jūreiviu.

Kalbėdama ji laikė mano ranką, o galvą atrėmė i petį.

— Tą naktį, kai mudu su Gariu susituokėme, — kuždėjo ji, — buvau persigandusi skaisti mergelė. O jis tiesiog ėjo iš proto. Pirmiausia jam reikėjo mušti mane delnu ir kumščiu. Paskui paėmė mane be jokių glamonių. Tada paskutinį kartą buvome kartu. Niekados nebeleidau manęs paliesti dar kartą.

Matyt, iš mano drebančios rankos ji suprato, kad aš priblokštas. Man jos istorija pasirodė pernelyg žiauri ir intymi. Pajutusi, kad mano ranka sukrutėjo, ji suspaudė ją smarkiau, tarsi jai reikėtų pabaigti pasakojimą, o jau tada galės mane paleisti. Jai tai buvo svarbu, o aš sėdėjau ramiai kaip žmogus, lesinantis paukštį iš delno.

— Negaliu sakyti, kad man nepatinka vyrai, — patikino ji mane atvirai žiūrėdama plačiomis akimis. — Aš buvau su kitais vyrais. Ne su juo, bet su daugybe kitų. Dauguma vyrų būna švelnūs ir meilūs su moterimi. Jie mylisi lėtai, bet pirma glosto ir bučiuoja.

Ji reikšmingai į mane pažvelgė ir atviru delnu ėmė braukyti per manąjį.

Apie tuos dalykus buvau girdėjęs, skaitęs, svajojęs. Jos vardo nežinojau, o ji nepaklausė, kuo aš vardu. Ji tik norėjo, kad nusivesčiau ją kur nors, kur būtume vieni. Man dingtelėjo, ką pamanytų Alisa.

Aš nerangiai ją paglosčiau ir dar neryžtingiau pabučiavau, tad ji pažiūrėjo į mane.

— Kas atsitiko? — sušnabždėjo. — Apie ką galvoji?

— Apie tave.

— Ar turi kur galėtume nueiti?

Kiekvieną žingsnį į priekį žengiau atsargiai. Kada žemė išslys iš po kojų, ir mane apims nerimas? Kažkas ragino mane išbandyti, ar priekyje tvirtas pagrindas.

— Jei neturi kur eiti, yra nebrangus viešbutis „Mansion” 53-ojoje gatvėje. Jeigu sumoku iš anksto, jo darbuotojai nesikabina, kad neturi bagažo.

— Turiu kambarį…

Dabar ji pagarbiai pažiūrėjo į mane.

— Puiku.

Vis dar nieko baisaus. Jau tai buvo keista. Kiek toli galiu žengti, kol prasidės panikos simptomai? Kai būsime kambaryje vienu du? Kai ji nusirengs? Kai pamatysiu jos kūną? Kai kartu gulėsime?

Staiga man pasidarė svarbu sužinoti, ar galiu būti toks kaip kiti vyrai, ar kada nors galėsiu paprašyti moters gyventi drauge. Proto ir žinių neužteko. Aš norėjau dar ir to. Dabar, kai pajutau, kad tai įmanoma, apėmė stiprus išsivadavimo ir laisvės pojūtis. Ji pajuto mane apėmusį jaudulį, kai dar kartą pabučiavau, ir aš neabejojau, kad su ja galiu būti normalus. Ji buvo ne tokia kaip Alisa. Ji buvo mačiusi šilto ir šalto.

Tada jos balsas pasikeitė — jame pajutau dvejonę.

— Prieš mudviem einant… Vienas dalykas…

Ji atsistojo, žengė žingsnį prie manęs ir žibinto šviesoje praskleidė paltą. Pamačiau jos kūno formą — visą tą laiką, kol sėdėjome šalia, negalėjau jos matyti.

— Tik penktas mėnuo, — tarė ji. — Tai nieko nekeičia. Tu juk neprieštarauji, ar ne?

Stovėdama su prasegtu paltu ji panėšėjo į du kartus eksponuotą kadrą — antras buvo pusamžės moters, ką tik išlipusios iš vonios, praskėtusios chalatą, kad Čarlis pamatytų. Aš laukiau, kaip šventvagis laukia, kada trenks žaibas. Nusisukau. To aš tikėjausi mažiausiai, bet paltas, kuriuo ji buvo standžiai apsigaubusi tokią karštą naktį, turėjo mane įspėti, kad kažkas ne taip.

— Jis ne mano vyro, — patikino ji mane. — Pasakodama aš tau nemelavau. Daug metų jo nemačiau. Kūdikis komivojažerio, su kuriuo susipažinau maždaug prieš aštuonis mėnesius. Aš su juo gyvenau. Daugiau su juo nesusitikinėsiu, bet kūdikį pasiliksiu. Mudu tik turėsime būti atsargūs — ne šiurkštūs ir panašiai. Bet dėl kitko tau nereikia nerimauti.

Ji nutilo, kai pamatė mano pyktį.

— Tai šlykštu! — sušukau. — Kaip tau ne gėda?!

Ji pasitraukė toliau ir paskubomis susisiautę paltą, kad apsaugotų vaisių įsčiose.

Kai ji padarė tą apsauginį gestą, pamačiau antrą dvigubą kadrą: mano sesers besilaukianti motina tomis dienomis, kai rečiau mane apkabindavo, rečiau šildydavo savo balsu ir prisilietimu, menkiau gindavo nuo tų, kurie išdrįsdavo pasakyti, kad esu nenormalus.

Manau, sugriebiau ją už peties — nesu įsitikinęs, bet tada ji ėmė šaukti, ir aš staiga atsidūręs tikrovėje pajutau, kad gresia pavojus. Norėjau pasakyti, kad nenorėjau jai nieko bloga — aš niekad nenuskriausčiau nei jos, nei ko nors kito.

— Būk gera — nešauk!

Bet ji jau rėkė, ir aš išgirdau tamsiu taku bėgančių kojų žingsnius. Šito nesuprastų niekas. Tekinas pasileidau į tamsą ieškodamas išėjimo iš parko: dūmiau zigzagais vienu taku, paskui kitu. Parko nepažinojau. Staiga į kažką trenkiausi ir nulėkiau atatupstas. Vielos tinklo tvora — aklavietė. Tada pamačiau sūpuokles, šliuožyklas ir supratau, kad čia nakčiai užrakinta vaikų žaidimų aikštelė. Pustekinis nusekiau palei tvorą kliūdamas už persisukusių šaknų. Prie ežero, lanku einančio prie žaidimų aikštelės, sustojau, grįžau savo pėdomis ir radau kitą taką; juo priėjau nedidelį pėsčiųjų tiltą. Apėjau jį, paskui palindau po apačia — išėjimo nebuvo.

— Kas yra? Kas nutiko, ponia?

— Kažkoks maniakas?

— Jums nieko nenutiko?

— Į kurią pusę jis nuėjo?

Ratu grįžau ten, kur pradėjau. Užlindau už didelės uolos ir gervuogių tankumyne prisiplojau kniūbsčias.

— Kvieskit farus. Kai jų reikia, niekad nebūna.

— Kas atsitiko?

— Kažkoks išsigimėlis bandė ją išžaginti.

— Vienas vyrukas jį vejasi. Štai jis!

— Greičiau! Reikia sučiupti tą šunsnukį, kol jis nepaspruko iš parko!

— Atsargiai. Jis turi peilį ir pistoletą…

Akivaizdu, kad garsūs balsai pabaidė naktinių pasivaikščiojimų mėgėjus, nes riksmas „Štai jis!” pasikartojo man už nugaros, ir pasižiūrėjęs iš už uolos pamačiau vienišą bėgiką, kurį kažkas vijosi žibintų nušviestu taku į tamsą. Po kelių akimirkų priešais uolą prabėgo dar vienas ir dingo šešėlyje. Įsivaizdavau, kaip ta nekantri minia mane sučiumpa, sumuša ir sudrasko. Aš to nusipelniau. Beveik to norėjau.

Atsistojau, nusivaliau lapus ir žemes nuo drabužių ir iš lėto nuėjau kryptimi, kuria buvau atėjęs. Kiekvieną akimirką laukiau, kada mane sugriebs iš užpakalio, pargriaus į purvą ir tamsą, bet netrukus pamačiau skaisčias 59-osios gatvės bei 5-ojo prospekto šviesas ir išėjau iš parko.

Galvodamas apie tai savo kambaryje, kur negresia joks pavojus, esu sukrėstas šiurkštumo, su kuriuo susidūriau. Baisu prisiminti, kaip atrodė motina prieš pagimdydama seserį. Bet dar baisesnis jausmas, kad norėjau, jog mane sugautų ir primuštų. Kodėl norėjau būti nubaustas? Vaiduokliai iš praeities griebia man už kojų ir tempia ant žemės. Aš prasižioju norėdamas šaukti, bet neturiu balso. Mano rankos dreba, man šalta, ausyse tyliai zvimbia.