Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Šiaip sau apsilankiau, — atsakiau.

Viena mergina ėmė kikenti — Fransina; Alisa amžinai dėl jos nerimavo. Sulaukusi aštuoniolikos ji jau turėjo tris vaikus, tada tėvai susitarė su gydytojais, kad jai pašalintų gimdą. Ji nebuvo graži — toli šaukia iki Bemisės — bet buvo lengvas grobis dešimtims vyrų, kurie jai nupirkdavo ką nors gražaus ar nusivesdavo į kiną. Ji gyveno stažuotojų pensione, rekomenduotame Voreno prieglaudos, o vakarais jai buvo leidžiama lankyti mokymo centrą. Du kartus ji nepasirodė — einančią į pamokas ją kažkur nusivedė vyrai — todėl dabar iš pensiono ją išleisdavo tik su palydove.

— Dabar jis kalba kaip didelis šulas, — sukikeno Fransina.*

— Gerai, — staiga įsiterpė Alisa. — Esate laisvi. Pamatysiu jus visus rytoj šeštą.

Kai mokiniai išėjo, iš to, kaip Alisa trenkia daiktus į savo spintelę, supratau, kad ji supykusi.

— Atleisk, — tariau. — Ketinau laukti tavęs apačioje, bet paskui apėmė smalsumas — norėjau pamatyti seną klasę. Savo alma mater. Nė pats nepajutau, kaip įėjau. Kas tau nepatinka?

— Viskas man patinka.

— Meluoji. Tavo pyktis visiškai neproporcingas tam, kas nutiko. Tu kažką sugalvojai.

Ji trenkė knygą, kurią laikė rankoje.

— Gerai. Nori žinoti? Ui kitoks. Tu pasikeitei. Aš nekalbu apie tavo intelekto koeficientą. Turiu galvoje tavo požiūrį į žmones — tu nebe tas žmogus…

— Liaukis! Nereikia…

— Nepertrauk manęs!

Žengtelėjau atatupstas išgirdęs nuoširdų pyktį jos balse.

— Aš rimtai. Anksčiau tavyje buvo kažko… nežinau. Šilumos, atvirumo, geraširdiškumo. Dėl šių savybių visi tave mėgo, visiems patikdavo, kai tu šalia. Dabar, kai pasidarei protingas ir sumanus, atsirado skirtumų, kurie…

Negalėjau daugiau klausyti.

— Ko tu tikėjaisi? Manei, kad liksiu nuolankus šunytis, vizginsiu uodegą ir laižysiu koją, kuri mane spardo? Aišku, visa tai pakeitė mane ir mano savimonę. Man nebereikia klausytis to mėšlo, kurį man visą gyvenimą bruko.

— Žmonės nebuvo tau blogi.

— Ką apie tai žinai? Klausyk, geriausi iš jų buvo savimi patenkinti ir globėjiški — išnaudodavo mane, kad nepaisant visų savo ydų atrodytų pranašesni ir saugūs. Šalia silpnapročio kiekvienas gali atrodyti išmintingas.

Pasakęs tuos žodžius supratau, kad ji klaidingai juos supras.

— Manau, mane irgi priskiri prie silpnapročių.

— Nekalbėk nesąmonių. Velniai rautų, puikiai žinai, kad aš…

— Manau, kad tam tikra prasme esi teisus. Šalia tavęs aš panaši į bukaprotę. Pastaruoju metu kaskart, kai po mudviejų susitikimo pareinu namo, mane apninka bjaurus jausmas, kad esu nenuovoki ir kvaila visais klausimais. Permąstau, ką sakiau, ir sugalvoju visokių protingų ir šmaikščių dalykų, kuriuos reikėjo pasakyti, ir graužiuosi, kad neištariau jų, kai buvome drauge.

— Taip daug kam dažnai nutinka.

— Susigriebiu, kad noriu padaryti tau įspūdį, nors niekada anksčiau tokia mintis neateidavo į galvą. Būdama su tavimi aš prarandu pasitikėjimą savimi. Dabar kad ir ką daryčiau, abejoju savo motyvais.

Norėjau pasukti kalbą kita linkme, bet ji vis grįžo prie tos temos.

— Klausyk, atėjau čia ne su tavim ginčytis, — galop pasakiau. — Ar leisi palydėti tave namo? Man reikia su kuo nors pasikalbėti.

— Man irgi. Bet pastaruoju metu kalbėtis su tavimi negaliu. Aš tegaliu klausytis ir linksėti apsimesdama, kad suprantu apie kultūros variantus, neobulinę matematiką, postsimbolinę logiką ir jaučiuosi vis kvailesnė, o kai tu išeini iš buto man tenka spoksoti į veidrodį ir šaukti ant savęs: „Ne, tu netampi bukesnė su kiekviena diena! Tu neprarandi proto! Tu nesidarai bukaprotę iškarša! Tiesiog Čarlis tobulėja taip sparčiai, kad atrodo, jog tu žengi atgal!” Sakau tai sau, Čarli, bet kai mums susitikus tu ką nors pasakai ir žiūri nekantraudamas, žinau, kad tu juokiesi.

O kai tu ką nors man aiškini, bet aš neįstengiu įsiminti, tu manai, kad man neįdomu ir aš nenoriu vargintis. Tačiau tu nežinai, kaip aš kankinuosi tau išėjus. Nežinai, prie kokių knygų kamuojuosi, kokias paskaitas lankau Bikmano universitete, bet kaskart, kai aš apie ką nors kalbu, matau, kaip tu nekantrauji, tarsi visi tie dalykai būtų vaikiški. Aš norėjau, kad būtum protingas. Norėjau tau padėti, dalytis su tavimi — o tu dabar neįsileidi manęs į savo gyvenimą.

Klausydamasis jos kalbos suvokiau, kaip tai svarbu. Aš taip pasinėriau į save ir tai, kas su manimi darosi, kad visai nesusimąsčiau, kas darosi su ja.

Kai mudu išėjome iš mokyklos, ji tyliai apsiverkė, o aš pritrūkau žodžių. Visą kelionę autobusu mąsčiau, kad padėtis apsivertė aukštyn kojomis. Alisa bijojo manęs. Ledo lytis, ant kurios stovėjome, trūko, plyšys ėmė platėti, ir mano proto srovė greitai nešė mane į atvirą jūrą.

Ji buvo teisi, kad nepanoro savęs kankinti būdama su manimi. Mes nebeturėjome nieko bendra. Net kalbant apie paprastus dalykus atsirado įtampa. Tarp mūsų dabar liko vien gėdos pritvinkusi tyla ir nepatenkintas troškimas pritemdytame kambaryje.

— Tu esi labai rimtas, — tarė ji išsivaduodama iš savo nuotaikos ir pažiūrėdama į mane.

— Dėl mudviejų.

— Nereikia dėl to taip rimtai nusiteikti. Nenoriu tavęs liūdinti. Tu patiri rimtą išmėginimą.

Alisa bandė šypsotis.

— Bet nuliūdinai. Tik aš nežinau, ką dėl to daryti.

Einant iš autobuso stotelės į jos namus, ji tarė:

— Nevažiuosiu su tavim į suvažiavimą. Šįryt paskambinau profesoriui Nemurui ir pasakiau. Tu ten būsi labai užimtas. Bus įdomių žmonių. Kurį laiką būsi dėmesio centre, patirsi jaudulį. Nenoriu trukdyti…

— Alisa…

—… kad ir ką dabar apie tai sakytum*žinau, kaip jausiuosi, todėl jeigu neprieštarausi, aš laikysiuosi įsikibusi savo dūžtančio ego — ačiū tau.

— Bet tu pernelyg viską sureikšmini. Aš įsitikinęs — jei tu tik…

— Tu žinai ? Tu įsitikinęs ?

Lipdama daugiabučio laipteliais ji atsisuko ir piktai dėbtelėjo į mane.

— Koks nepakenčiamas tu tapai. Iš kur tu gali žinoti, ką aš jaučiu? Tu leidi sau spręsti, ką galvoja kiti. Tu juk negali žinoti, kaip jaučiu, ką jaučiu ir kodėl jaučiu.

Ji buvo beeinanti į vidų, bet paskui atsigręžė į mane ir virpančiu balsu tarė:

— Kai grįši, aš būsiu čia. Esu sutrikusi, ir tiek, ir noriu, kad turėtume progą viską apgalvoti, kai mus skirs didelis atstumas.

Pirmą kartą per daug savaičių ji nepakvietė manęs užeiti. Žiūrėjau į uždarytas duris ir jutau, kaip manyje auga pyktis. Norėjau ištaisyti sceną, daužyti duris tol, kol išlaušiu. Norėjau, kad namas sudegtų mano pykčio liepsnoje.

Bet nueidamas pajutau, kad viręs pyktis ima vėsti, o galop ateina palengvėjimas. Ėjau taip greitai, kad tiesiog sklendžiau gatvėmis, ir mano skruostai juto vėsų vasaros nakties vėjelį. Staiga tapau laisvas.

Dabar suvokiu, kad mano jausmas Alisai tekėjo atgalios, prieš mano žinių srovę — nuo garbinimo prie meilės, dėkingumo ir atsakomybės. Sumišę mano jausmai pančiojo, ir aš laikiausi įsikibęs Alisos iš baimės, kad atsidursiu vienas ir būsiu nuneštas kaip ta ledo lytis.

Tačiau su laisve atėjo liūdesys. Aš norėjau būti ją įsimylėjęs. Norėjau įveikti savo emocines ir lytines baimes, vesti, turėti vaikų, surimtėti.

Dabar tai neįmanoma. Aš buvau taip pat toli nuo Alisos, kai mano intelekto koeficientas išaugo iki 185, kaip ir tada, kai jis tesiekė 70. Ir šįsyk mudu abu tai žinome.

Birželio 8 d. — Kas veja mane iš namų ir verčia slankioti po miestą? Klajoju gatvėmis vienas — ne kaip žmogus, panoręs atsipalaiduoti vasaros naktį, bet visas įsitempęs, skubantis… kur? Vaikštinėju skersgatviais, kaišioju nosį į tarpdurius, spoksau į uždarytus iki pusės langus, norėdamas su kuo nors pasikalbėti, bet bijodamas su kuo nors susipažinti. Viena gatve einu iš vienos pusės, kita — iš priešingos, per tą nesibaigiantį labirintą, blaškydamasis po neoninį didmiesčio narvą. Ieškau… ko?