Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Palik viską, kaip yra, — įspėjau ją.

— Kodėl nori taip gyventi?

— Noriu, kad viskas būtų ten, kur padėjau. Noriu viską matyti. Nežinai, ką jauti, kai tavyje vyksta kažkas, ko nematai ir negali valdyti, ir žinai, kad viskas sprūsta tau iš rankų.

— Ui teisus. Niekada nesakiau, kad suprantu, kas su tavimi darosi. Nei tada, kai tapai man per daug protingas, nei dabar. Bet štai ką tau pasakysiu. Prieš operaciją toks nebuvai. Nesimėgavai savo nešvara ir gailesčiu sau, neteršei savo proto kiaurą parą Murksodamas priešais televizorių, nešaukei ir nekriokei ant žmonių. Turėjai kažką, dėl ko mes tave gerbėme — taip, net tokį, koks buvai. Turėjai kažką, ko niekada nebuvau mačiusi turint protiškai atsilikusį žmogų.

— Aš nesigailiu eksperimento.

— Aš irgi, bet tu netekai kai ko, ką turėjai iki jo. Tada mokėjai šypsotis…

— Tuščiai, kvailai.

— Ne — šiltai, nuoširdžiai, nes norėjai patikti žmonėms.

— O jie krėsdavo man pokštus ir iš manęs juokdavosi.

— Taip, bet nors nesuprasdavai, ko jie juokiasi, nujausdavai: jeigu jie galės iš tavęs juoktis, jiems patiksi. O tu norėjai jiems patikti. Tu elgeisi kaip vaikas ir net juokdavaisi iš savęs kartu su jais.

— Atleisk, bet dabar aš nenusiteikęs juoktis iš savęs.

Ji tvardėsi, kad nepravirktų. Man regis, norėjau ją pravirkdyti.

— Gal todėl man buvo taip svarbu šviestis. Maniau, kad tada žmonėms patiksiu. Maniau, kad turėsiu draugų. Iš to juk reikia juoktis, ar ne?

— Aukšto IK tam nepakanka.

Jos žodžiai mane supykdė. Gal todėl, kad iš tikrųjų nesupratau, kur ji suka. Pastarosiomis dienomis ji vis rečiau tiesiai sakydavo, ką turi galvoje. Tik užsimindavo. Arba kalbėdavo užuolankomis ir tikėdavosi, kad suprasiu, ką ji galvoja. O aš klausydavausi apsimesdamas suprantąs, bet viduje bijodavau, kad ji pamatys, jog ničnieko nesupratau.

— Manau, tau metas išeiti.

Ji išraudo.

— Dar ne, Čarli. Dar anksti. Neišvaryk manęs.

— Per tave man tik sunkiau. Tu nuolat apsimetinėji, neva aš sugebu daryti ir suprasti tai, kas jau toli gražu ne mano jėgoms. Tu spiri mane. Visai kaip mano motina…

— Netiesa!

— Visi tavo veiksmai tai rodo. Tu padedi į vietą mano numestus daiktus, tvarkai viską man iš paskos, padedi knygų, nes manai, kad jos mane sudomins ir aš vėl imsiu skaityti, apie naujienas kalbi taip, kad aš imčiau mąstyti. Sakai, kad visa tai nesvarbu, bet visi tavo veiksmai, rodo, kaip tai svarbu. Buvai ir esi mokytoja. Aš nenoriu eiti į koncertus, muziejus ir užsienietiškus filmus ar daryti ką nors, dėl ko turėčiau stengtis galvoti apie gyvenimą ar save.

— Čarli…

— Atstok nuo manęs! Aš nebesu aš. Aš baigiu palūžti ir nenoriu, kad čia būtum.

Ji apsiverkė. Šiandien po pietų ji susikrovė daiktus ir išėjo. Dabar bute tylu ir tuščia.

Spalio 25 d. — Mano būklė eina vis blogyn. Mašinėle neberašau. Koordinacija per daug prasta. Nuo šiol turėsiu daryti tuos įrašus ranka.

Daug galvojau apie tai, ką sakė Alisa, ir staiga supratau: jei toliau skaitysiu ir sužinosiu naujų dalykų, net jeigu užmiršiu senus, man pavyks išsaugoti kažkiek intelekto. Dabar aš važiuoju eskalatoriumi žemyn. Jeigu stovėsiu vietoje, nuvažiuosiu iki pat apačios, bet jeigu pradėsiu bėgti į viršų, gal man pavyks bent jau išsilaikyti toje pačioje vietoje. Svarbiausia judėti į viršų, kad ir kas nutiktų.

Taigi nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau skaityti daug knygų. Dabar daug skaitau. Daugelis knygų man per sunkios, bet man nė motais. Kol nenustosiu skaitęs, sužinosiu naujų dalykų ir neužmiršiu, kaip skaityti. Tai svarbiausia. Jeigu nenustosiu skaitęs, gal man pavyks išlaikyti esamą padėtį.

Kitą dieną po to, kai išėjo Alisa, užsuko daktaras Strausas, taigi spėju, kad jinai papasakojo apie mane. Jis apsimetė tenorįs pokyčių dienyno, bet atsakiau jam, kad jį atsiųsiu. Nenoriu, kad jis čia ateitų. Pasakiau jam, kad nėra ko dėl manęs nerimauti: kai nuspręsiu, kad nebegaliu savimi pasirūpinti, sėsiu į traukinį ir nuvažiuosiu į Voreną.

Dar sakiau, kad mieliau važiuosiu vienas, kai ateis laikas.

Mėginau kalbėtis su Fėja, bet matau, kad ji manęs bijo. Tikriausiai mano, kad išsikrausčiau iš proto. Vakar vakare atėjo su kažkokiu vyru — jis man pasirodė labai jaunas.

Šį rytą buto savininkė — ponia Muni — atėjo su lėkšte karštos vištienos sriubos ir gabalu vištienos. Girdi, ji nusprendusi aplankyti mane ir pasižiūrėti, ar viskas gerai. Pasakiau jai, kad maisto turiu iki valios, bet ji vis tiek paliko ką atnešė, ir buvo skanu. Ji apsimetė, kad daro tai savo noru, bet aš dar ne toks kvailas. Tikriausiai Alisa arba Strausas paprašė jos mane aplankyti ir pasižiūrėti, ar viskas gerai. Nieko baisaus. Ji — maloni senutė, kalbanti su airišku akcentu. Jai patinka pasakoti apie namo gyventojus. Pamačiusi netvarką ant mano buto grindų, nieko nesakė. Sakyčiau, visai nebloga moteris.

Lapkričio 1 d. — Praėjo savaitė kol išdrįsau rašyti vėl. Nežinau kur dingsta laikas. Šiandien sekmadienis žinau nes pro langą matau žmones einančius į bažnyčia kitapus gatvės. Manau gulėjau lovoje visą savaitę bet prisimenu kad ponia Muni kelis kartus atnešė man valgyti ir klausė ar nesergu.

Ką man veikti? Negaliu vienui vienas tūnoti čia visą dieną ir spoksoti pro langą. Turiu suimti save į rankas. Be perstojo kartoju sau kad turiu ko nors imtis bet paskui užmirštu o gal tik lengveu nedaryti to ką sakau daryses.

Vis dar turiu daug knygų iš bibliotekos bet dauguma jų man per sunkios. Dabar skaitau daug detektyvų ir knygų apie senų laikų karalius ir karalienes. Skaičeu knygą apie vieną vyrą kuris manė esąs riteris ir jojo ant seno arklio su savo draugu. Bet kad ir ką jis darydavo jį visada galiausei primušdavo ir užgaudavo. Pavyzdžiui kai jis manė kad vėjo malūnai yra slibinai. Iš pradžių pamaneu kad knyga kvaila nes jeigu jis nebūtų pamišęs būtų matęs kad vėjo malūnai ne slibinai ir kad nėra jokių burtininkų ir užburtų pilių bet paskui prisimineu kad visa tai turi reikšti kažką kitą — kažką kas pasakojime neparašyta bet tik užsiminta. Matyt yra dar kitų reikšmių. Bet aš nežinau kokių. Tai mane supykdė nes man atrodo kad tai žinojau. Bet aš toleu skaitau ir kas dieną sužinau naujų dalykų ir žinau kad tai man padės.

Žinau kad turėjau padaryti keletą įrašų pokyčių dienyne kad jie žinotu kas su manim darosi. Bet rašyti darosi sunkeu. Net paprastus žodžius turiu žiūrėti žodyne ir todėl pykstu ant savęs.

Lapkričio 2 d. — Vakarykščiame įraše užmiršau papasakoti apie moterį iš namo priešais vienu aukštu žemeu. Praėjusią savaitę mačeu ją pro savo virtuvės langą. Nežinau jos vardo ar kaip atrodo jos veidas bet kas vakarą maždaug vienuoliktą valandą ji eina į vonią maudytis. Ji niekada neužtraukia užuolaidėlės todėl užgesinęs šviesą pro savo langą matau ją nuo kaklo iki kojų kai ji išeina iš vonios šluostytis.

Moteris mane sujaudina bet kai ji užgesina šviesą jaučiuosi apviltas ir vienišas. Kartais gailiuosi kad nematau jos veido graži ji ar ne. Žinau kad negerai stebėti moterį kai ji tokia bet ąegaliu susilaikyti. Šiaip ar taip koks jai skirtumas jaigu ji nežino kad ją stebiu.

Jau beveik vienuolikta valanda. Laikas jai maudytis. Taigi verčeu eisiu pažiūrėti…

Lapkr 5 — Ponia Muni labai dėl manęs nerimauja. Ji sako kad keurą dieną gulinėdamas ir nieko neveikdamas primenu jai sūnų prieš tai kai išmetė jį iš namų. Ji pasakė kad nemėgsta dikaduonių. Jaigu aš sergu tai viena bet jaigu esu dikaduonis tai kita ir tokiu atveju ji mane niekina. Atsakeu jai manau kad sergu.