Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Bet aš neįstengiau to padaryti. Negalėjau prisiminti, ką turiu sakyti. Viskas išgaravo iš galvos.

— Čia moteris… — lemenau, —… klūpodama ji plauna grindis. Norėjau pasakyti — ne — čia vyras su peiliu rankoje.

Jau tardamas tuos žodžius, supratau, ką sakau, tad sustojau ir pasukau kita kryptimi.

— Du žmonės kažką traukia… kažką panašaus į lėlę… abu tempia į save, ir atrodo, kad perplėš ją pusiau ir — ne! — turėjau galvoje, čia du veidai, žvelgiantys vienas į kitą pro langą ir…

Nušlaviau korteles nuo stalo ir atsistojau.

— Daugiau jokių testų. Nebenoriu laikyti jokių testų.

— Gerai, Čarli. Šiandien baigsim.

— Ne tik šiandien. Čia daugiau negrįšiu. Visa, kas manyje liko jums reikalinga, galite sužinoti iš pokyčių dienyno. Labirinto užduoties daugiau nespręsiu. Nuo šiol aš nebe jūrų kiaulytė. Nuveikiau užtektinai. Noriu, kad dabar paliktumėte mane ramybėje.

— Gerai, Čarli. Aš suprantu.

— Ne, nesupranti, kadangi tai darosi ne su tavimi, ir suprasti tai galiu aš vienas. Nesmerkiu tavęs. Tau reikia dirbti savo darbą, apginti disertaciją ir… — o, taip, gali man nesakyti: žinau, dirbi daugiausia iš meilės žmonijai, bet vis tiek turi gyventi savo gyvenimą, o mudviejų lygis nevienodas. Pravažiavau tavo aukštą kildamas į viršų, dabar važiuoju pro jį leisdamasis, ir nemanau, jog dar kada nors lipsiu į šį liftą. Taigi atsisveikinkime dabai; čia.

— Tau neatrodo, kad reikėtų pasikalbėti su daktaru…

— Pasakyk visiems nuo manęs „sudiev”, gerai? Neturiu noro dar kartą pažvelgti kuriam nors iš jų į akis.

Nespėjus jam dar ką nors pasakyti ar bandyti mane sulaikyti, išėjau iš laboratorijos, nuvažiavau liftu į apačią ir paskutinį kartą išėjau iš Bikmano universiteto.

Spalio 7 d. — Strausas šįryt vėl bandė su manim pasimatyti, bet aš neatidariau durų. Noriu būti vienas.

Keistas jausmas: paimi knygą, kurią su malonumu skaitei vos prieš kelis mėnesius, ir supranti, kad jos neprisimeni. Prisimenu manęs, kad Miltonas — nuostabus rašytojas. Kai paėmiau į rankas „Prarastąjį rojų”, visa, ką prisiminiau — kad knyga apie Adomą, Ievą ir Pažinimo medį, bet dabar ji neturėjo man jokios prasmės.

Atsistojau, užsimerkiau ir pamačiau Čarlį — save — šešerių ar septynerių, sėdintį prie pietų stalo su vadovėliu, besimokantį skaityti, dar ir dar kartą kartojantį žodžius, o motina sėdi šalia jo, šalia manęs…

— Bandyk dar kartą.

— Katė tupi. Katė veja pelę. Pelė veja katę.

— Ne! Ne Pelė veja katę! Katė veja pelę!

Ji rodo šiurkščiu nuo šveitimo pirštu.

— Katė tupi. Katė veja pelę. Veja pelė katę.

— Ne! Tu nesistengi. Skaityk iš naujo!

Skaityk iš naujo… skaityk iš naujo… skaityk iš naujo…

— Atstok nuo vaiko. Tu įvarei jam siaubą.

— Jis turi išmokti. Jis negali susikaupti, nes per daug tingi.

Katė veja pelę… katė veja pelę… katė veja pelę… katė veja pelę…

— Jis lėtesnės galvosenos negu kiti vaikai. Duok jam laiko.

— Jis normalus. Jis neturi jokių trūkumų. Tiesiog tingi. Kalsiu jam į galvą, kol išmoks.

Katė veja pelę… katė veja pelę… katė veja pelę… katė veja pelę…

Tada pakeliu akis nuo stalo ir man pasirodo, kad Čarlio akimis pamačiau save laikantį „Prarastąjį rojų” ir susigriebiau, kad abiem rankomis iš visų jėgų spaudžiu įrišimą, tarsi norėdamas perplėšti knygą pusiau. Nuplėšiau nugarėlę, išplėšiau saują puslapių ir mečiau juos su visa knyga į kampą, kur jau gulėjo sudaužytos plokštelės. Palikau ją ten voliotis, o išplėšti balti jos liežuviai juokėsi, nes negalėjau suprasti, ką jie sako.

Privalau išsaugoti kai ką iš to, ką išmokau. Dieve, būk geras, neatimk iš manęs visko!

Spalio 10 d. — Paprastai vakarais einu vaikščioti ir klajoju po miestą. Nežinau kodėl. Turbūt tam, kad pamatyčiau veidų. Vakar negalėjau prisiminti, kur gyvenu. Mane parvedė namo kažkoks policininkas. Mane apėmė keistas jausmas, kad visa tai man jau yra nutikę — labai seniai. Nenoriu to užrašinėti, bet vis primenu sau, kad aš vienintelis pasaulyje galiu aprašyti, kas atsitinka, kai viskas šitaip pakrypsta.

Tik aš nėjau — sklendžiau oru. Mačiau viską ne aiškiai ir ryškiai, bet pro pilką miglą. Žinau, kas su manimi darosi, bet nieko negaliu pakeisti. Aš vaikštau ar tik stoviu ant šaligatvio ir žiūriu, kaip žmonės eina pro šalį. Kai kurie žiūri į mane, kiti — ne, bet niekas man nieko nesako. Tik vieną vakarą prie manęs priėjo kažkoks vyras ir paklausė, ar noriu merginos. Jis mane kažkur nusivedė. Norėjo, kad duočiau jam dešimt dolerių į priekį, ir aš daviau, bet jis taip ir negrįžo.

Tada prisiminiau, koks kvailys esu.

Spalio 11 d. — Kai šįryt įėjau į savo butą, radau ant sofos miegančią Alisą. Viskas buvo sutvarkyta, ir iš pradžių pamaniau atėjęs į svetimą butą, bet paskui pamačiau, kad ji nepalietė sudaužytų plokštelių, suplėšytų knygų ir natų kambario kampe. Grindys sugirgždėjo, ji prabudo ir pažiūrėjo į mane.

— Sveikas, — tarė. — Tai bent pelėda!

— Ne pelėda. Veikiau mulkis. Bukas mulkis. Kaip čia patekai?

— Gaisrinėmis kopėčiomis. Iš Fėjos buto. Paskambinau jai paklausti, kaip tu gyveni, ir ji pasakė, kad jai neramu. Pasak jos, keistai elgiesi — keli skandalus. Taigi nusprendžiau, kad atėjo metas man pasirodyti. Šį tą patvarkiau. Maniau, kad nepyksi.

— Pykstu… Labai. Nenoriu, kad kas nors čia eitų ir manęs gailėtųsi.

Alisa priėjo prie veidrodžio šukuotis.

— Aš čia ne todėl, kad tavęs gailiuosi, o todėl, kad man gaila savęs.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Nieko tai nereiškia, — ji patraukė pečiais. — Tiesiog tai… lyg eilėraštis. Norėjau tave pamatyti.

— Kuo tau nepatinka zoologijos sodas?

— Liaukis, Čarli. Nesišaipyk iš manęs. Aš pakankamai ilgai laukiau, kol ateisi manęs pasiimti, todėl nusprendžiau pati pas tave ateiti.

— Kodėl?

— Todėl, kad laiko vis dar yra. Ir noriu praleisti jį su tavim.

— Čia tokia daina?

— Čarli, nesijuok iš manęs.

— Nesijuokiu. Tiesiog man per didelė prabanga leisti laiką su kitais — jo liko tik man pačiam.

— Negaliu patikėti, kad nori būti visiškai vienas.

— Noriu.

— Prieš prarasdami ryšį mudu kartu praleidome šiek tiek laiko. Turėjome apie ką kalbėtis, ką veikti drauge. Tai truko nelabai ilgai, bet buvo šio to verta. Klausyk, mes juk žinojome, kad taip gali nutikti. Tai nebuvo paslaptis. Aš nepalikau tavęs, Čarli — aš tik laukiau. Dabar tu vėl esi mano lygio, ar ne?

Ėmiau blaškytis po butą.

— Bet tai nesąmonė! Tikėtis nėra ko, Nedrįstu galvoti apie ateitį — vien apie praeitį. Po kelių mėnesių, savaičių, dienų — kas, velniai rautų, žino?! — aš grįšiu į Voreną. Tu negalėsi važiuoti kartu.

— Negalėsiu, — sutiko ji, — ir tikriausiai net nelankysiu tavęs ten. Kai atsidursi Vorene, kaip įmanydama stengsiuosi tave užmiršti. Bet kol tu čia, nė vienam iš mūsų nėra reikalo būti vienam.

Nespėjus man nieko atsakyti, ji mane pabučiavo. Ji atsisėdo šalia manęs ant sofos ir padėjo galvą man ant krūtinės, o aš laukiau. Bet panika neatėjo. Alisa buvo moteris, bet gal dabar Čarlis supras, kad ji — ne jo motina ir ne sesuo.

Atsidusau pajutęs palengvėjimą, kad įveikiau krizę ir niekas manęs nebevaržo. Dabar buvo ne laikas baimintis ar apsimetinėti, nes su jokia kita moterimi taip gali niekada nebebūti. Kliūčių nebeliko. Aš išvyniojau jos duotą siūlų kamuolį ir radau kelią iš labirinto ten, kur ji laukė manęs. Mylėjau ją ne vien kūnu.