Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Man metas eiti, — tariau. — Rūpinkis savimi ir ja.

Paspaudžiau jai ranką. Išeinant Napoleonas mane aplojo.

Tvardžiausi kiek galėjau, bet išėjęs į gatvę nebeįstengiau. Sunku apie tai rašyti, bet žmonės žiūrėjo į mane, kai grįždamas prie automobilio verkiau lyg mažas vaikas. Nieko negalėjau su savimi padaryti, bet man buvo nė motais.

Einant gatve absurdiški žodžiai dar ir dar kartą barbeno galvoje, kol galop peraugo į ritmingą dūzgimą:

Trys aklos pelės… trys aklos pelės,

Žiūrėkit, kaip jos bėga! Žiūrėkit, kaip jos bėga! Jos visos valstiečio žmoną vejas,

Mat ji uodegas joms duonriekiu nurėžė.

Ar kada regėjot tokį dalyką:

Trys… aklos pelės… lekia ir cypia?

Bandžiau mesti juos iš galvos, bet nepavyko, o kai atsigręžiau ir pažiūrėjau į namą su prieangiu, pamačiau berniuko veidą. Jis spoksojo į mane prisispaudęs žandu prie lango stiklo.

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 17

Spalio 3 d. — Rituosi nuokalne. Sukasi mintys apie savižudybę, nes reikia visa tai baigti, kol dar viską kontroliuoju ir suvokiu aplinkini pasaulį. Bet paskui pagalvoju apie Čarlį, laukiantį prie lango. Jo gyvybė — ne mano, todėl neturiu teisės jos aukoti. Aš tik ją laikinai pasiskolinau, o dabar manęs prašo ją grąžinti.

Privalau prisiminti, kad esu vienintelis žmogus, kuriam taip nutiko. Kol galėsiu, turiu toliau užrašinėti savo mintis ir jausmus. Šis pokyčių dienynas yra Čarlio Gordono indėlis žmonijai.

Tapau nervingas ir irzlus. Riejuosi su namo gyventojais dėl to, kad naktį garsiai klausausi muzikos per stereoaparatūrą. Nuo tada, kai nustojau skambinti pianinu, darau tai dažnai. Negerai leisti muziką vėlų metą, bet man jos reikia, kad neužmigčiau. Žinau, kad miegoti būtina, bet man gaila kiekvienos budros akimirkos. Ir košmarai čia niekuo dėti — tiesiog bijau, kad paleisiu vadeles.

Sakau sau, kad laiko miegoti turėsiu užtektinai vėliau, kai ateis tamsa.

Ponas Vemoras, gyvenantis bute po manimi, anksčiau niekada nesiskųsdavo, bet dabar vis daužo per vamzdžius ar į savo buto lubas, tad jaučiu smūgius po kojomis. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet praėjusią naktį jis atėjo vilkėdamas chalatu. Mes susivaidijome, ir aš užtrenkiau duris jam prieš nosį. Po valandos grįžo su policininku, ir šis man pasakė, kad garsiai leisti plokšteles ketvirtą ryto nevalia. Šypsena Vemoro veide taip mane įsiutino, kad vos susilaikiau jam neužvožęs. Jiedviem išėjus sudaužiau visas plokšteles ir grotuvą. Šiaip ar taip, aš save apgaudinėjau. Iš tikrųjų tokia muzika man nebepatinka.

Spalio 4 d. — Keisčiausia psichoanalizės sesija, kurią kada nors esu turėjęs. Strausas supyko. Jis irgi to nesitikėjo.

Tai, kas nutiko, buvo parapsichologinis potyris ar haliucinacija — prisiminimu nedrįstu pavadinti. Nemėginsiu jo paaiškinti ar interpretuoti, tik užrašysiu, kas atsitiko.

Buvau sudirgęs, kai įėjau į jo kabinetą, bet jis apsimetė to nepastebintis. Iškart atsiguliau ant kušetės, o jis kaip paprastai atsisėdo kiek už manęs, kad jo nematyčiau, ir ėmė laukti, kol pradėsiu ritualą — lieti lauk visus susikaupusius galvoje nuodus.

Užvertęs galvą į jį pažiūrėjau. Jis atrodė išvargęs, suglebęs ir kažkodėl priminė man Matą, sėdintį ant savo kirpėjo kėdės ir laukiantį klientų. Papasakojau Strausui šią asociaciją; jis linktelėjo ir laukė toliau.

— Jūs tikrai laukiate klientų? — paklausiau. — Tada jums reikėtų sukonstruoti šitą kušetę kaip kirpėjo kėdę. Tada, kai norėsite laisvų asociacijų, galėsite ištiesti pacientą kaip kirpėjas savo klientą prieš išmuiluodamas, o praėjus penkiasdešimčiai minučių galėsite vėl palenkti kėdę į priekį ir duoti jam veidrodį, kad galėtų pažiūrėti, kaip atrodo po to, kai nuskutote jam ego.

Jis nieko neatsakė. Nors man buvo gėda, kad šitaip jį užgaulioju, negalėjau susilaikyti.

— Tada prieš sesiją klientas galės sakyti: „Prašau šiek tiek patrumpinti mano nerimo viršų” arba „Malonėkite per daug nenukirpti mano super ego”. Arba jis gali paprašyti debiliacijos — norėjau pasakyti, depiliacijos. Aha! Ar pastebėjote šį riktą, daktare? Pasižymėkite jį. Pasakiau debiliacija vietoj depiliacija. Ką tai galėtų reikšti? Gal čia pasireiškia mano fobijos?

Laukiau jo reakcijos, bet jis tik pasimuistė ant kėdės.

— Jūs nemiegat? — paklausiau.

— Aš klausausi, Čarli.

— Tik klausotės? Nejaugi jūs niekada nesupykstate?

— Kodėl nori, kad ant tavęs pykčiau?

Atsidusau.

— Strausas Santūrusis — niekas neišmuš jo iš vėžių. Kai ką jums pasakysiu. Man baisiausiai įgriso čia vaikščioti. Kokia prasmė tęsti terapiją? Ne blogiau už mane žinote, kas manęs laukia.

— Bet man atrodo, kad tu nenori nutraukti terapijos, — atsakė jis. — Tu juk nori ją tęsti, ar ne?

— Kvailystės. Tik tuščiai gaištame laiką — mano ir jūsų.

Gulėjau ten toje blausioje šviesoje ir spoksojau į raštą iš lubų kvadratų… į garsą sugeriančias plokštes su tūkstančiais mažyčių skylučių, įsiurbiančių kiekvieną žodį. Garsai gyvi palaidoti lubų skylutėse.

Pajutau, kad ima svaigti galva. Minčių — nė kvapo, ir tai buvo neįprasta, nes per psichoanalizės sesijas jų visada būdavo gausu. Galėdavau jas išsakyti ir apie jas kalbėti. Sapnų… prisiminimų… asociacijų… bėdų… Bet dabar jaučiausi atskirtas nuo visų, tuščias viduje.

Tik už nugaros kvėpavo Strausas Santūrusis.

— Keistai jaučiuosi, — tariau.

— Nori apie tai pasikalbėti?

Ak, koks jis išmintingas, koks subtilus! Po velnių — ką aš čia veikiu, leisdamas mažoms skylutėms lubose ir didelėms skylėms mano psichoanalitike sugerti savo asociacijas?

— Nežinau, ar noriu apie tai kalbėtis, — atsakiau. — Šiandien jaučiu jums neįprastą priešiškumą.

Tada papasakojau jam, ką galvoju.

Nors jo nemačiau, žinojau, kad jis linksi pats sau.

— Sunku paaiškinti, — kalbėjau. — Pojūtis, kurį esu patyręs anksčiau du ar tris kartus, prieš pat nualpdamas. Svaigulys… viskas ryšku ir aišku… bet mano kūnui šalta, jis sustiręs…

— Pasakok toliau, — jo balse justi jaudulys. — Kas dar?

— Nebejaučiu kūno. Aš visas sustingęs. Jaučiu, kad Čarlis šalia. Mano akys atmerktos — tuo neabejoju — ar tikrai?

— Taip, plačiai atmerktos.

— Matau, kaip mėlynas ir baltas švytėjimas nuo sienų ir lubų susikaupia į spindintį rutulį. Dabar jis pakibo ore. Šviesa… braunasi man į akis… ir į smegenis… Viskas kambaryje švyti… jaučiu, kad sklendžių… veikiau, kad plečiuosi į viršų ir šonus, ištrūkstu lauk… tačiau, nors nežiūriu žemyn, žinau, kad mano kūnas vis dar čia, ant kušetės…

Ar man haliucinacijos?

— Čarli, ar gerai jautiesi?

O gal mistikų aprašyti potyriai?

Girdžiu jo balsą, bet nenoriu jam atsakyti. Mane erzina, kad jis čia. Turiu nekreipti dėmesio. Tysoti nejudėdamas ir leisti tam dalykui — nežinau, kas jis — pripildyti mane šviesos ir įtraukti į save.

— Ką matai, Čarli? Kas atsitiko?

*

Aukštyn kaip lapas, pagriebtas kylančio šilto oro srauto. Mano kūno atomai skuba, atsimuša vienas į kitą ir skrieja tolyn. Darausi lengvesnis, ne toks tankus ir didesnis… didesnis… sprogstu ir lekiu saulės link. Aš esu besiplečianti visata, sklendžianti aukštyn tylos jūroje. Iš pradžių maža, bet didėjanti. Savo kūnu užkloju šį kambarį, paskui pastatą, miestą, šalį, kol žinau: pažiūrėjęs žemyn pamatysiu, kad mano šešėlis dengia visą žemę.