Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Man atliko operaciją, ir po jos aš pasikeičiau. Dabar esu garsus. Apie mane žino visame pasaulyje. Dabar aš protingas, mama! Moku skaityti ir rašyti, moku…

— Ačiū Dievui, — sušnabždėjo jinai. — Mano maldos… Visus tuos metus maniau, kad Jis manęs negirdi, bet Jis klausėsi visą laiką ir tik laukė, kada Jam bus parankus metas įvykdyti savo valią.

Ji nusišluostė veidą į prijuostę ir, kai ją apkabinau, nesivaržydama ėmė verkti man ant peties. Ašaros nuplovė visą skausmą, ir aš džiaugiausi atėjęs.

— Turiu visiems pranešti, — šypsodama tarė, — visiems tiems mokyklos mokytojams. Pamatysi, kaip ištįs jų veidai, kai jiems pasakysiu. Ir kaimynams. Ir dėdei Hermanui — būtinai turiu pasakyti dėdei Hermanui. Jis bus labai patenkintas. Ir palauk, kol grįš namo tavo tėvas ir sesuo! Ji taip nudžiugs tave pamačiusi. Tu nė nenumanai.

Apkabinusi mane ji susijaudinusi kalbėjo, kūrė naujo gyvenimo drauge planus. Man neužteko drąsos priminti jai, kad dauguma mano vaikystės mokytojų nebedirba toje mokykloje, kad kaimynai seniai išsikėlė, kad dėdė Hermanas mirė prieš daugel metų ir kad mano tėvas ją paliko. Užtenka skausmo, jos patirto per visų tų metų košmarą. Norėjau matyti ją besišypsančią ir žinau, kad mano dėka ji pasijuto laiminga. Pirmą kartą šypsena jos lūpose atsirado dėl manęs.

Po kurio laiko ji susimąsčiusi nutilo, tarsi kažką prisiminusi. Pajutau, kad jos mintys vėl kažkur nuklys.

— Ne! — surikau, ir ji krūptelėjusi grįžo į tikrovę. — Palauk, mama! Yra dar kai kas. Noriu tau atiduoti prieš išeidamas.

— Prieš išeidamas? Negali dabar išeiti.

— Turiu eiti, mama. Turiu kai ką padaryti. Bet aš tau rašysiu ir siųsiu pinigų.

— Bet kada tu grįši?

— Nežinau… kol kas. Bet prieš išeidamas noriu tau jį duoti.

— Žurnalą?

— Ne visai. Tai mano parašytas mokslinis pranešimas. Labai siauros srities. Žiūrėk, jis pavadintas „Aldžernono-Gordono efektu”. Tai mano atradimas, todėl pavadinime yra ir mano pavardė. Noriu, kad pasilaikytum vieną egzempliorių — galėsi parodyti žmonėms, kad tavo sūnus vis dėlto tapo kai kuo daugiau negu mulkiu.

Ji paėmė popierius ir pažvelgė į mane su pagarbia baime.

— Čia… čia tavo pavardė. Žinojau, kad taip nutiks. Visada sakiau, kad vieną gražią dieną taip atsitiks. Išbandžiau viską, ką galėjau. Tu buvai per mažas ir neprisimeni, bet aš stengiausi. Visiems sakiau, kad tu mokysiesi koledže, įsigysi garbingą profesiją ir išgarsėsi pasaulyje. Jie juokdavosi, bet aš vis tiek taip sakydavau.

Ji nusišypsojo man pro ašaras, bet iškart nusuko akis. Pasiėmė pašluostę ir ėmė šluostyti virtuvės durų staktą niūniuodama — kaip man pasirodė, linksmiau — lyg sapne.

Šuo vėl ėmė loti. Atsidarė ir užsidarė lauko durys, kažkoks balsas sušuko:

— Gerai, Napi. Viskas gerai, čia aš.

Šuo susijaudinęs ėmė šokinėti ant miegamojo durų.

Įsiutau, kad šitaip įkliuvau į spąstus. Normos nenorėjau matyti. Mes neturėjome ką vienas kitam pasakyti, ir aš nenorėjau, kad man sugadintų apsilankymą. Antrų durų į lauką nebuvo. Vienintelė išeitis — išlipti pro langą į kiemą ir peršokti per tvorą, bet kas nors gali palaikyti mane vagimi.

Išgirdęs duryse raktą nežinau kodėl sukuždėjau motinai:

— Norma parėjo.

Paliečiau jos ranką, bet ji manęs negirdėjo. Ji susikaupusi šveitė staktą ir niūniavo.

Durys atsidarė. Pamačiusi mane Norma susiraukė. Iš pradžių manęs nepažino — tvyrojo prieblanda, šviesos nebuvo uždegtos. Ji padėjo krepšį su pirkiniais ir įjungė šviesą.

— Kas jūs?..

Nespėjus man atsakyti, ji prisidengė bumą delnu ir nugara atsišliejo į duris.

— Čarli! — ji ištarė mano vardą taip pat kaip motina — aiktelėdama. Ir atrodė tokia pat kaip kadaise motina — liesa, aštrių bruožų, panaši į paukštį, graži. — Čarli! Dieve mano, koks netikėtumas! Galėjai susisiekti ir mane įspėti. Reikėjo paskambinti. Nežinau, ką sakyti…

Ji pažiūrėjo į mano motiną, sėdinčią ant grindų prie kriauklės.

— Jai nieko neatsitiko? Nesukėlei jai šoko ar dar ko…

— Ji trumpai buvo atkutusi. Mes truputį pasikalbėjome.

— Džiaugiuosi. Pastaruoju metu ji mažai ką prisimena. Amžius daro savo — senatvė. Daktaras Portmanas nori, kad įtaisyčiau ją į senelių prieglaudą, bet aš negaliu. Man baisu net pagalvoti, kad ji bus tokioje įstaigoje.

Norma atidarė miegamojo duris išleisti šuns, o kai šis ėmė šokinėti ir džiugiai inkšti, paėmė ant rankų ir prisiglaudė.

— Tiesiog negaliu šitaip pasielgti su savo motina.

Ji nedrąsiai man nusišypsojo.

— Koks netikėtumas! Niekad nė nesapnavau. Pasirodyk. Nieku gyvu nebūčiau tavęs pažinusi. Gatvėje būčiau praėjusi pro šalį. Tu toks pasikeitęs.

Ji atsiduso.

— Džiugu tave matyti, Čarli.

— Tikrai? Maniau, kad nenorėsi daugiau manęs matyti.

— Ak, Čarli! — ji suėmė mano rankas. — Nekalbėk taip. Tikrai džiaugiuosi tave matydama. Tikėjausi, kad ateisi. Nežinojau kada, bet žinojau, kad vieną dieną grįši. Nuo tada, kai perskaičiau, kad pabėgai Čikagoje.

Ji atsitraukė ir apžiūrėjo mane.

— Neįsivaizduoji, kaip galvodavau apie tave, spėliodavau, kur esi ir ką veiki. Kol čia pasirodė tas profesorius — kada tai buvo? Praėjusį kovą? Vos prieš septynis mėnesius? Nenumaniau, kad tebesi gyvas. Jinai man sakė, kad mirei Vorene. Tikėjau tuo visus tuos metus. Kai man pasakė, kad esi gyvas ir reikalingas tam eksperimentui, nežinojau, ką daryti. Profesorius… Nemuras? Tokia jo pavardė? Jis neleido man tavęs pamatyti. Nenorėjo sutrikdyti tavęs prieš operaciją. Bet kai iš laikraščių sužinojau, kad operacija pavyko, ir tu tapai genijumi — vajetau! Neįsivaizduoji, koks jausmas apėmė apie tai skaitant.

Papasakojau bendradarbiams kontoroje ir merginoms iš savo bridžo klubo. Rodžiau visiems tavo nuotrauką laikraštyje ir sakiau, kad vieną dieną grįši mūsų aplankyti. Tu taip ir padarei, dievaži. Ui mūsų neužmiršai.

Ji vėl mane apkabino.

— Ak, Čarli, Čarli… Kaip nuostabu staiga sužinoti, kad turiu vyresnį brolį. Tu nė nenumanai. Sėskis — sutaisysiu tau ko nors valgyti. Turi papasakoti man apie viską ir savo planus. Aš… aš nežinau, nuo ko pradėti klausinėti. Turbūt atrodau kvaila — kaip mergaitė, ką tik sužinojusi, kad jos brolis — didvyris, kino žvaigždė ar dar kas.

Sutrikau. Nesitikėjau, kad Norma šitaip mane sutiks. Man nė į galvą neatėjo, kad visi tie metai, praleisti vien su mano motina, ją pakeis. Bet to reikėjo tikėtis. Ji nebebuvo ta lepūnėlė, kurią prisiminiau. Ji suaugo, tapo nuoširdi, atjauti ir mylinti.

Mudu kalbėjomės. Kokia ironija: sėdžiu su seserimi, ir mudu kalbamės apie mano motiną — nors ji tame pačiame kambaryje — tarsi jos čia nebūtų. Kai tik Norma prašnekdavo apie jųdviejų gyvenimą drauge, pasižiūrėdavau, ar Rožė nesiklauso, bet ji buvo giliai savame pasaulyje. Galėjai pamanyti, kad nesupranta mūsų kalbos ar visa tai jai neberūpi. Ji sklandė po virtuvę it šmėkla — kažką ėmė, kažką dėjo, ir nė karto mums nesutrukdė Vaizdas buvo bauginantis.

Žiūrėjau, kaip Norma šeria savo šunį.

— Vadinasi, pagaliau jį gavai. Napis — Napoleono santrumpa, ar ne?

Ji išsitiesė ir susiraukė.

— Iš kur žinai?

Paaiškinau, ką prisiminiau: kaip ji gerai parašė testą ir tikėjosi gauti šunį, bet Matas uždraudė. Man pasakojant, ji susiraukė labiau.

— Visai to neprisimenu. Čarli, nejaugi aš taip bjauriai su tavim elgiausi?