Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Man smalsu dėl vieno prisiminimo. Nesu tikras, ar tai prisiminimas, ar sapnas — o gal aš viską tik prasimaniau. Tai buvo paskutinis kartas, kai draugiškai žaidėme. Rūsyje, užsidėję ant galvos lempų gaubtus, apsimetėme kinais nešikais ir šokinėjome ant seno čiužinio. Manau, tau buvo septyneri ar aštuoneri, man — apie trylika. Ir aš prisimenu, kaip nulėkei nuo čiužinio ir trenkeisi galva į sieną. Nelabai smarkiai — tik guzas iššoko — bet mama su tėčiu atbėgo tekini, nes tu rėkei. Ta pasakei, kad bandžiau tave užmušti.

Ji apkaltino Matą, kad manęs neprižiūrėjo, kad paliko mudu vienus, ir mušė mane diržu, kol vos nepraradau sąmonės. Ar prisimeni? Ar tikrai viskas taip buvo?

Normą apkerėjo mano papasakotas prisiminimas — rodės, jis pažadino vaizdinius, slypėjusius jos galvoje.

— Viską regiu taip miglotai… Žinai, maniau, kad tai man prisisapnavo. Prisimenu, kaip užsidėjome lempų gaubtus ir šokinėjome ant čiužinio.

Ji pažvelgė pro langą.

— Nekenčiau tavęs, nes juodu visada šokinėjo apie tave. Niekada nelupdavo tavęs už tai, kad blogai paruošei namų darbus ar neparnešei iš mokyklos vien geriausių pažymių. Tu nuolat bėgdavai iš pamokų ir žaisdavai, o man tekdavo eiti į bjaurias pamokas. Vaje, kaip tavęs nekenčiau! Mokykloje vaikai ant lentos piešdavo paveiksliukus: berniuką su juokdario kepure ant galvos, o apačioje užrašydavo „Normos brolis”. Jie dar rašinėdavo mokyklos kieme ant šaligatvio plytelių: „Silpnapročio sesuo” ir „Mulkio Gordono šeima”. O kai vieną dieną manęs nepakvietė į Emilijos Raskin gimtadienio vakarėlį, supratau, kad dėl tavęs. Taigi kai tąsyk žaidėme rūsyje su tais lempų gaubtais ant galvos, man reikėjo atsiteisti.

Ji apsiverkė.

— Todėl pamelavau ir pasakiau, kad tu mane užgavai. Ak, Čarli, kokia kvaiša buvau — kokia išpaikinta lepūnėlė! Man taip gėda…

— Nekaltink savęs. Tau turėjo būti sunku atsilaikyti prieš kitus vaikus. Man ši virtuvė buvo visas pasaulis — ir dar anas kambarys. Visa kita man buvo nesvarbu — kad tik jausčiausi saugiai. O tau teko stoti akis į akį prieš visą pasaulį.

— Kodėl tave išsiuntė iš namų, Čarli? Kodėl negalėjai čia likti ir gyventi su mumis? Visada apie tai mąsčiau. Kaskart, kai jos paklausdavau, atsakydavo, kad tavo paties labui.

— Tam tikra prasme ji buvo teisi.

Norma papurtė galvą.

— Jinai išsiuntė tave dėl manęs , ar ne? Ak, Čarli, kodėl turėjo taip būti? Kodėl mums taip atsitiko?

Nežinojau, ką jai sakyti. Gailėjausi negalįs pasakyti, kad kaip Atrėjo ir Kadmo giminė mes kenčiame nuo protėvių nuodėmių ar kad per mus išsipildo senovės graikų pranašystė. Bet aš neturėjau atsakymų — nei jai, nei sau.

— Kas buvo, pražuvo, — atsakiau. — Džiaugiuosi, kad vėl tave pamačiau. Nuo to darosi šiek tiek lengviau.

Staiga ji sugriebė man už rankos.

— Čarli, neįsivaizduoji, ką išgyvenau per visus tuos metus su ja. Šis butas, ši gatvė, mano darbas… Viskas buvo tiesiog košmaras. Kasdien eidama namo galvoji, ar ji vis dar čia, ar sau ko nors nepasidarė, ir graužia kaltė, kad galvoju apie tokius dalykus.

Atsistojau. Ji įsikniaubė man į petį ir apsiverkė.

— Ak, Čarli. Aš taip džiaugiuosi, kad dabar grįžai. Mums reikėjo kokio žmogaus. Aš tokia išvargusi…

Svajojau apie tokį metą, bet dabar, jam atėjus, nemačiau nieko gera. Negalėjau jai pasakyti, kas manęs laukia. Tačiau ar galėjau priimti jos meilę apsimesdamas tuo, kas nebuvau? Kam apgaudinėti save? Jei vis dar būčiau buvęs senasis Čarlis — silpnaprotis, priklausomas nuo kitų — ji taip nebūtų su manimi kalbėjusi. Tai kokią teisę aš turiu kelti jai tokius jausmus? Juk netrukus mano kaukė bus nuplėšta.

— Neverk, Norma. Viskas susitvarkys.

Išgirdau save raminant ją banalybėmis:

— Aš stengsiuosi jumis pasirūpinti. Turiu šiek tiek susitaupęs, be to, man moka Velbergo fondas, tad galėsiu reguliariai siųsti jums pinigų — bent jau kurį laiką.

— Bet tu juk niekur neišeini! Turi su mumis likti — dabar, kai…

— Turiu kai kur nuvykti, atlikti kai kuriuos tyrimus, perskaityti keletą pranešimų, bet aš pasistengsiu dar kartą jus aplankyti. Rūpinkis ja. Ji daug prisikentė. Padėsiu tau, kol galėsiu.

— Čarli! Ne, neišeik! — ji įsikibo į mane. — Man baisu!

Vaidmuo, kurio visados troškau — vyresniojo brolio.

Tą akimirką pajutau, kad tyliai kampe sėdėjusi Rožė mus stebi. Jos veidas kažkaip pasikeitė. Akys buvo plačiai atmerktos, o ji visa palinko į priekį ant savo kėdės krašto. Į galvą atėjo vienintelė mintis: vanagas, pasiruošęs nerti žemyn.

Atstūmiau Normą nuo savęs, bet man nespėjus nieko pasakyti, Rožė pašoko ant kojų. Pasiėmusi nuo stalo virtuvinį peilį rodė juo į mane.

— Ką čia veiki?! Traukis nuo jos! Sakiau, ką tau padarysiu, jei dar kartą pamatysiu liečiant savo seserį! Tau tik šlykštynės galvoje! Tau ne vieta tarp normalių žmonių!

Mes abu atšokome atgal. Dėl kažkokios beprotiškos priežasties pasijutau kaltas, tarsi užkluptas darant kažką negera, ir žinojau, kad Norma jaučiasi taip pat. Rodės, užteko motinai išsakyti kaltinimą, ir jis virto tikrove — mes iš tikro darėme kažką nepadoraus.

— Motin! — užriko ant jos Norma. — Padėk tą peilį!

Matydamas su peiliu rankoje stovinčią Rožę, prisiminiau tą naktį, kai ji privertė Matą išvesti mane iš namų. Ji iš naujo išgyveno šį įvykį. Negalėjau nei kalbėti, nei pajudėti. Mane apėmė šleikštulys, dusinanti įtampa, ausyse ėmė spengti, o skrandis ėmė traukytis ir tąsytis tarsi norėdamas ištrūkti iš kūno.

Ji turėjo peilį, Alisa turėjo peilį, mano tėvas turėjo peilį ir daktaras Strausas turėjo peilį…

Laimė, Norma nesutriko ir atėmė iš jos peilį, bet baimė motinos akyse išliko, kai ji žiūrėdama į mane ėmė šaukti:

— Vyk jį iš čia! Jis neturi teisės žiūrėti į savo seserį ir galvoti apie seksą!

Baigusi spiegti Rožė vėl susmuko ant kėdės ir ėmė raudoti.

Nežinojau, ką sakyti, Norma irgi. Abu buvome susigėdę. Dabar ji žinojo, kodėl mane išsiuntė iš namų.

Man dingtelėjo, ar aš kada nors ką padariau, kad mano motinos baimė būtų pagrįsta. Nieko panašaus negalėjau prisiminti, bet ar galėjau būti tikras, kad kokios šiurpios mintys neslopinamos slypėjo už mano kamuojamos sąžinės užtvarų? Nematomuose užkaboriuose, už aklinų sienų, kur jų niekados nepamatysiu. Ko gero, niekada to nesužinosiu. Kad ir kokia būtų tiesa, neturiu jausti neapykantos Rožei už tai, jog saugo Normą. Privalau suprasti, kaip jai viskas atrodo. Neturėsiu nieko, jeigu jai neatleisiu.

Norma drebėjo.

— Nekreipk dėmesio, — raminau. — Ji nesupranta, ką daro. Ji siuto ne ant manęs, o anų laikų Čarlio. Ji bijojo, ką jis gali tau padaryti. Negaliu jos smerkti už tai, kad nori tave apginti. Bet mes neturim apie tai dabar galvoti, nes jis dingo amžiams — argi ne taip?

Norma manęs nesiklausė. Jos išraiška buvo svajinga.

— Ką tik išgyvenau keistą dalyką — kai kažkas atsitinka, ir tu jauti, kad tai atsitiks, tarsi tai jau būtų įvykę anksčiau, visai taip pat, ir tu stebi, kaip viskas kartojasi…

— Toks potyris — labai dažnas.

Ji papurtė galvą.

— Prieš kelias akimirkas, kai pamačiau ją su tuo peiliu, man pasirodė, kad matau seniai regėtą sapną.

Kokia prasmė buvo jai sakyti, kad ji be jokios abejonės nemiegojo tą naktį vaikystėje ir matė visą epizodą iš savo kambario — kad slopinamas galvoje jis išsikreipė, ir jai ėmė atrodyti, jog tai vaizduotės vaisius. Nėra reikalo užkrauti jai tiesos naštos. Ateityje ji dar iki valios patirs liūdesio su mano motina. Mielai būčiau paėmęs iš jos tą naštą ir skausmą, bet nebuvo prasmės pradėti to, ko negalėsiu baigti. Aš turėsiu gyventi su savo paties kančia. Buvo neįmanoma sustabdyti žinojimo smėlį, neleisti jam byrėti mano proto smėlio laikrodyje.