Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Kadangi liežuvis vis kliuvo, balsas iš burnos sklido kitoks negu visada — storas, inkščiantis. Galėjai pamanyti, kad seniai nekalbėjau.

— Nenueik, — maldavau. — Nepabėk nuo manęs.

Bet ji jau įėjo į vestibiulį ir užrakino duris. Kitą akimirką pamačiau ją paklaikusiomis iš baimės akimis spoksančią į mane pro permatomą baltą durų lango užuolaidėlę. Lūpos anapus stiklo be garso krutėjo: „Eik šalin! Palik mane ramybėj!”

Kodėl? Kas ji tokia, kad šitaip manęs neįsileistų? Kas jai davė teisę nuo manęs nusigręžti?!

— Įleisk mane! Noriu su tavim pasikalbėti! Įleisk mane į vidų!

Taip smarkiai trenkiau per durų stiklą, kad jis suskeldėjo. Mano delno odą prignybė aiženos ir kurį laiką negalėjau atitraukti rankos. Tikriausiai ji pamanė, kad išprotėjau ir atėjau padaryti jai kažką bloga. Ji paleido lauko duris ir nubėgo koridoriumi, vedančiu į butą.

Pastūmiau duris. Kabliukas neatlaikė, durys netikėtai atsidarė, tad praradau pusiausvyrą ir griūte įgriuvau į vestibiulį. Ranka kraujavo nuo sudaužyto stiklo, tad nesugalvodamas, ką dar galiu daryti, įsikišau ją į kišenę, kad krauju neaptaškyčiau ką tik nušveisto linoleumo.

Pasukau į vidų pro laiptus, kuriuos taip dažnai matydavau košmaruose. Daugybę kartų mane vijosi tais ilgais, siaurais laiptais demonai. Jie griebdavo man už kojų ir tempdavo į rūsį, o aš bandydavau rėkti, bet paspringdavau liežuviu ir neišspausdavau nė garso. Visai kaip tie kurčnebyliai Voreno prieglaudoje.

Antro aukšto gyventojai — mūsų buto savininkai Mejeriai — visada būdavo man geri. Jie duodavo man saldainių, leisdavo sėdėti jų virtuvėje ir žaisti su šunimi. Norėjau juos pamatyti, bet žinojau — nors niekas man to nesakė — kad jie seniai mirę ir kad antrame aukšte gyvena nepažįstami žmonės. Šis kelias dabar man buvo Uždarytas amžiams.

Durys koridoriaus gale, pro kurias įbėgo Rožė, buvo užrakintos, ir kurį laiką aš stovėjau negalėdamas apsispręsti.

— Atidaryk duris!

Vietoj atsakymo sukiauksėjo šuniukas. Tai mane nustebino.

— Gerai, — tariau. — Nesiruošiu padaryti tau ką bloga ar dar ką, bet aš sukoriau ilgą kelią ir neišeisiu, kol su tavim nepasikalbėsiu. Jeigu neatidarysi šitų durų, išlaušiu jas.

Išgirdau ją sakant:

— Ša, Napi… Eik į miegamąjį.

Netrukus išgirdau brakštelint spyną. Durys atsidarė. Ji stovėjo priešais ir žiūrėjo tiesiai į mane.

— Mama, — sukuždėjau, — nieko tau nedarysiu. Aš tik noriu su tavim pasikalbėti. Turi suprasti: aš ne toks, koks buvau. Aš pasikeičiau. Dabar aš normalus. Nejaugi nesupranti? Nebesu protiškai atsilikęs. Nesu silpnaprotis. Aš esu toks pat kaip visi. Esu normalus — kaip tu, Matas ir Norma.

Stengiausi kalbėti, vapėti nesustodamas, kad ji neuždarytų durų. Bandžiau iš karto iškloti jai viską.

— Mane pakeitė — atliko man operaciją ir padarė mane kitokį — tokį, kokį visada norėjai mane matyti. Negi neskaitei apie tai laikraščiuose? Naujas mokslinis eksperimentas žmogaus intelekto galiai keisti, ir pirmą kartą jį atliko su manim. Nejaugi nesupranti? Kodėl taip žiūri į mane? Dabar aš protingas, protingesnis už Normą ar dėdę Hermaną, ar Matą. Žinau dalykų, kurių nežino net universitetų profesoriai. Kalbėk su manim! Dabar gali manim didžiuotis ir pasakoti apie mane visiems kaimynams. Tau nebereikia slėpti manęs rūsyje, kai ateina svečiai. Tu tik kalbėk su manim. Papasakok, kaip buvo, kai buvau mažas — nieko daugiau nenoriu. Nedarysiu tau nieko bloga. Nejaučiu tau neapykantos. Bet aš turiu kai ką žinoti apie save patį, suprasti save, kol ne vėlu. Nejaugi nesupranti — man trūks iki asmenybės pilnatvės, kol negalėsiu savęs suprasti, o tu vienintelė šiame pasaulyje dabar gali man padėti. Leisk man įeiti ir šiek tiek pasėdėti.

Ją užhipnotizavo ne tiek mano žodžiai, kiek tai, kaip jie buvo pasakyti. Ji stovėjo tarpduryje ir spoksojo į mane. Nepagalvojęs ištraukiau kruviną ranką iš kišenės ir maldaudamas sugniaužiau. Ją pamačius, jos išraiška sušvelnėjo.

— Tu susižeidei…

Tai dar nereiškė, kad jai manęs pagailo. Kažką panašaus ji būtų jautusi šuniui, persidrėskusiam leteną, ar katei, kuriai per peštynes perrėžė šoną.

Ji sureagavo ne todėl, kad buvau jos Čarlis, o nepaisant to.

— Užeik ir apsiplauk žaizdą. Turiu tvarsčio ir jodo.

Nusekiau jai įkandin prie sutrūkusios kriauklės su indų džiovykla — prie jos ji taip dažnai mazgodavo man veidą ir rankas grįžus iš kiemo, prieš valgant ar einant miegoti. Ji žiūrėjo, kaip atsiraitoju rankoves.

— Nereikėjo išdaužti to stiklo. Šeimininkas pyks, o aš neturiu pinigų už jį sumokėti.

Paskui tarsi netekusi kantrybės paėmė muilą iš manęs ir numazgojo man ranką. Ji tai darė tokia susikaupusi, kad aš neprasižiojau bijodamas išsklaidyti kerus. Retkarčiais ji priekaištingai pliaukštelėdavo liežuviu ar atsidusdavo.

— Ak, Čarli, Čarli — amžinai tu prisidarai bėdos. Kada gi tu išmoksi pasisaugoti?

Ji grįžo dvidešimt penkerius metus į praeitį, kai buvau jos mažasis Čarlis, ir ji buvo pasirengusi kautis dėl mano vietos po saule.

Nupraususi kraują ir nušluosčiusi man rankas popieriniais rankšluosčiais, ji pažiūrėjo man į veidą, ir jos akys iš išgąsčio iššoko ant kaktos.

— Dieve mano! — aiktelėjo ji ir žengtelėjo atbula.

Vėl prakalbau — tyliai, įtaigiai, norėdamas įtikinti, kad viskas gerai ir aš nenoriu jai nieko bloga. Bet kalbėdamas mačiau, kad jos mintys klajoja.

Ji bereikšmiu žvilgsniu dairėsi aplink, prispaudė delną prie lūpų ir dar kartą pažvelgusi į mane sudejavo.

— Namai baisiai apversti, — tarė. — Svečių nelaukiau. Pažiūrėk į tuos langus, į tas duris.

— Viskas gerai, mama. Dėl to nesijaudink.

— Turiu vėl išvaškuoti grindis. Jos turi būti švarios.

Ji pastebėjo pirštų žymes ant durų ir pasiėmusi pašluostę jas nutrynė. Kai pakėlė akis ir pamatė, kad ją stebiu, susiraukė.

— Jūs atėjote dėl elektros sąskaitos?

Nespėjus man atsakyti „ne”, ji priekaištingai pagrasino pirštu.

— Ketinu išsiųsti čekį pirmą mėnesio dieną, bet mano vyras išvykęs iš miesto su reikalais. Visiems sakau, kad nesijaudintų dėl pinigų, nes mano dukra šią savaitę gaus atlyginimą, ir mes galėsime apmokėti visas savo sąskaitas. Taigi dėl pinigų nėra ko manęs trukdyti.

— Jinai — jūsų vienturtė? Nejaugi neturite daugiau vaikų?

Ji buvo beprasižiojanti kažką sakyti, bet paskui nusuko akis.

— Turėjau sūnų. Tokį nuostabų, kad visos motinos jo pavydėjo. Jos jį nužiūrėjo. Vadino tai IK, bet tai buvo blogas IK. Jeigu ne tas IK, jis būtų buvęs didis žmogus. Jis buvo labai protingas — žmonės sakydavo, išskirtinis. Jis galėjo būti genijus..

Ji paėmė šepetį šveisti.

— Prašau dabar atleisti. Man reikia viską paruošti. Duktė pasikvietė vakarienės vaikiną, tad turiu išvalyti butą.

Ji atsiklaupė ir pradėjo šveisti jau ir taip blizgančias grindis. Daugiau akių nepakėlė, tik kažką niurnėjo panosėje, tad atsisėdau prie virtuvės stalo. Palauksiu, kol ji atitoks, pažins mane ir supras, kas esu. Negalėjau išeiti, kol ji nesužinojo, kad aš — jos Čarlis. Kažkas juk turėjo tai suprasti.

Ji pradėjo liūdnai niūniuoti, bet nustojo, ir pašluostė pakibo ore tarp kibiro ir grindų — rodės, ji staiga suvokė, kad esu jai už nugaros.

Ji pasisuko, ir jos akys žvilgėjo išvargusiame veide. Ji pakreipė galvą.

— Kaip čia gali būti? Nesuprantu. Man sakė, kad tu niekada negalėsi pasikeisti.